„Mūsų paskirtis yra būti chaoso vadybininkais“, – darbo kariuomenėje kasdienybę apibūdina majoras Jurgis Norvaiša. Jo teigimu, visuomenės atsparumo dezinformacijai ugdymas ir ruošimasis karo grėsmei yra nesibaigiantis darbas, kuris atitolina X dieną: „Mes pasimetame galvodami, kad jeigu ruošiamės, tai kažkas būtinai bus. Ne. Jeigu mes ruošiamės, to niekada nebus", – teigia J. Norvaiša.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „Pažinimai“ įraše:
Rusijos propagandos pamatą sudaro abejonių kurstymas
NATO Strateginės komunikacijos kompetencijos centro štabe Rygoje tarnaujantis majoras Jurgis Norvaiša LRT RADIJO laidoje „Pažinimai“ sako, kad karinėse pozicijose dirbantys asmenys turi būti visada pasirengę reaguoti, net ir ištikus nenumatytoms situacijoms.
„Mūsų paskirtis yra būti chaoso vadybininkais. Mes turime būti ir pasiruošę, ir gebėti prisitaikyti prie kintančios situacijos“, – teigia jis.
Majoras prisimena atvejį, kai netikėtai turėjo išvykti į misiją gelbėti žmonių iš karo zonos, nors tą vakarą turėjo planų su šeima.
„Kaip tik tuo metu prasidėjo konfliktas tarp Izraelio ir „Hamas“. Izraelis buvo užpultas ir taip atsitiko, kad mūsų piliečiai buvo Izraelyje. Vyriausybė priėmė sprendimą ten siųsti Lietuvos kariuomenės „Spartaną“. Už 2,5 valandos po tos žinios aš jau buvau Šiauliuose ir mes „Spartanu“ skridome į Izraelį. Pakeliui į oro uostą paskambinau žmonai ir pasakiau, kad vakare nespėsiu grįžti. Man atrodo, kažką buvom tą vakarą suplanavę – ar į teatrą, ar į filmą“, – pasakoja J. Norvaiša.
Dirbdamas NATO Strateginės komunikacijos kompetencijos štabe jis gilinasi į Rusijos komunikaciją ir propagandos metodus. Pasak jo, viena iš pagrindinių Rusijos veikimo taktikų yra pateikti bet kokią kitą versiją, tik ne tiesą ir taip pakurstyti abejonę.
„Galiu iliustruoti labai paprastai: jeigu mes įsivaizduotume, kad viena ranka yra tiesa, o kita ranka – melas ir jeigu aš esu tarp tų rankų, turiu galimybę rinktis. Turiu tiesą, turiu netiesą ir galiu tarp jų pasirinkti. Bet didžiąja dalimi Rusijos metodika veikia taip, kad netiesos ranka yra padalinama į daug pirštų ir tokiu būdu žmogus atsiranda ne tarp tiesos ir melo arba netiesos, bet tarp skirtingų netiesų“, – aiškina majoras.
Kovoti su propaganda galima tik aktyviu veikimu
Rusijos propagandos metodus jis taip pat iliustruoja pasitelkdamas Biblijos istoriją apie Adomą, Ievą, gyvatę ir uždraustą vaisių.
„Yra obuolių sodas, yra vienas medis, nuo kurio negalima skinti obuolių ir atsiranda gyvatė, kuri sukuria Ievai abejonę: ar tikrai negalima skinti obuolių nuo to medžio? <...> Ir po to gyvatė abejonę pastiprina tokiais teiginiais, kad, žiūrėk, Dievas nenori, jog jūs ten kažką žinotumėt. Iš to išplaukia toks labai paprastas paaiškinimas: mums nori sukelti abejonę, kad mes esame maži, kad mūsų nedaug, mes nieko negalime ir nepasieksime“, – sako J. Norvaiša.
Jo teigimu, Rusijos propaganda taikosi į dvi esmines sritis – baimės ir pykčio kurstymą.
„Jeigu tu sukuri skirtingų baimių ir bandai jas nupiešti skirtingomis spalvomis, žmogus pasimeta. Mes darome daug gerų dalykų ir tai mūsų priešininką labai erzina, todėl jis stengiasi pasakyti, kad, žiūrėkit, čia yra blogai, ten yra blogai, poligonai yra blogai, jų nereikia ir panašiai. Taip mums bando sukelti abejonių“, – pabrėžia J. Norvaiša.
Majoras akcentuoja, kad kovoti su priešo kurstomomis abejonėmis galima kovoti tik aktyviu veikimu prieš propagandą.
„Jeigu Adomas būtų bandęs Ievą įkalbėti, kad kažką darytų, arba sakytų, jog gyvatė bloga, jei būtų kažkoks veikimas, galbūt situacija būtų buvusi kitokia. Todėl svarbu veikti“, – teigia pašnekovas.
„Kaip aš sakau, mes, kariuomenė, esame chaoso vadybininkai. Tokia mūsų prigimtis – sukurti chaosą ir dilemas savo priešininkui ir lygiai taip pat turime išgyventi jų sukurtame chaose. Tai yra mūsų stichija ir, kai kažkas netikėto prasideda ir valstybei reikia veikti pačioje blogiausioje situacijoje, turime reaguoti“, – priduria J. Norvaiša.
Jis pastebi, kad visuomenės atsparumo ugdymas ir ruošimasis galimai grėsmei yra niekada nesibaigiantis darbas.
„Turim suprasti, kad geopolitiškai esame čia, mūsų kaimynai yra tokie ir mes negalime užmigti ant laurų. Reikia visą laiką ruoštis. <...> Suomiai, nepaisant to, kad įvairiais laikotarpiais ekonomiškai bendravo su Rusija, visą laiką žinojo, kas yra jų priešas. Jie tikslingai ruošėsi. Mes esame labai panašūs – taip pat žinome, kas yra mūsų priešininkas. Dabar ruošiamės įvairiais lygmenimis: ruošiasi kariuomenė, Šaulių sąjunga, skiriamos investicijos“, – sako majoras.
Ruošimasis X dienai yra esminė atgrasymo strategija
Jo teigimu, pasirengimas karo grėsmei yra svarbi atgrasymo strategija, tačiau tai nereiškia, kad X diena būtinai išauš.
„Nėra taip, kad ruošiamės norėdami arba tikėdamiesi, jog kažkas bus. Kiekvienas mūsų įdirbis atliepia priešo skaičiavimą, nes Rusija skaičiuoja, kaip ir Ukrainoje skaičiavo. Kiekvienas mūsų žingsnis, pirkimas, poligonas ir visuomenės įsitraukimas atitolina karo grėsmę“, – pažymi J. Norvaiša.
„Mes pasimetame galvodami, kad jeigu ruošiamės, tai kažkas būtinai bus. Ne. Jeigu mes ruošiamės, to niekada nebus, nes priešininkas skaičiuoja ir mato, kad jam tiesiog neapsimoka pulti, kad geriau su mumis nesistumdyti. Tai ta atgrasymo žinutė, manau, yra esminė ir pati svarbiausia“, – kalba jis.
J. Norvaiša sako, kad viena svarbiausių vertybių yra atsakomybė už savo veiksmus ir valstybę. Būtent atsakomybės jausmą jis siekia skiepyti ir savo vaikams.
„Labai svarbu prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Tai po to persikelia ir į valstybės lygmenį, kad esu atsakingas ne tik už save, bet ir valstybę. <...> Su vyriausiuoju sūnumi mes nekalbame apie tai, ar reikėtų tarnauti kariuomenėje ar nereikėtų. Mes kalbame, kaip tai atrodys, kaip tam pasiruošti. Man atrodo, kad atsakomybė yra labai svarbus dalykas, kuris po to transformuojasi į kitas prasmingas gyvenimo patirtis“, – teigia majoras.
Pasak jo, atsakomybė glaudžiai susijusi ir su tiesa bei kritiniu mąstymu, todėl apie tai svarbu kalbėti su vaikais jau ankstyvame amžiuje.
„Aš manau, kad mes turime turėti savo tiesą, kuri gina mūsų supratimą apie pasaulį. Vėlgi, grįžtame prie tų abejonių. Jos visą laiką stengsis kažką atakuoti. Mums visada sakys, kad yra kažkaip kitaip, bet jeigu mes tą tiesą ir atsakomybę nuo pamatų ugdysime ir bus žmogui skiepijama, kad tai yra tiesa, už kurios aš stoviu, kuri kuria vertę ir kurią aš ginu, jis tai atsimena ir sugeba atskirti nuo melo. Tada nėra jokio mėtymosi“, – įsitikinęs J. Norvaiša.
Parengė Vaida Račkauskaitė
