Gyvendami laikais, kai savirefleksija tampa beveik higienos norma, keliame klausimą – ar seksualinė tapatybė yra mūsų vidinė tikrovė, ar tai, kaip išmokome save apsibrėžti? Kiek mūsų seksualumas yra autentiškas vidinis patyrimas, o kiek – kultūros, kalbos ir aplinkos pasiūlytas būdas save suprasti ir įvardyti?
LRT KLASIKOS laidos „Kūno kultūra“ svečiai – psichologas, tinklalaidės „Dialogas“ bendraautorius Gediminas Tumėnas ir porų psichologė Karolina Bajoriūnienė. Pašnekovus kalbina Urtė Karalaitė.
– Ar žmogui svarbu suprasti savo seksualinę tapatybę? Kiek tai gali būti atviras ir kintantis klausimas?
G. Tumėnas: Žmogui apsibrėžti savo tapatumą, tai yra atsakyti į klausimą, kas aš, yra svarbu. Neapsibrėžęs savęs, neįsivardinęs žmogus neretai gali susidurti su konfliktais aplinkoje arba vidiniais konfliktais, dideliu pasimetimu, nežinojimu. Gali atsirasti konfliktas tarp jo paties patirties ir apsibrėžimo. Kartais apsibrėžimas būna per siauras ir nebūtinai į gera. Bet, man regis, kasdienybėje seksualumo tapatumo apsibrėžimas ne visada iškyla į pirmą planą.
Jeigu žmogus neturi vidinio konflikto, gyvenime neįvyksta jokia situacija, jam atrodo, kad tai nėra svarbu. Pavyzdžiui, jeigu žmogus save apsibrėžęs kaip heteroseksualų monogamišką asmenį gyvena santuokoje ir jį ištinka įsimylėjimas, tada jam kyla klausimas: kas su manimi darosi, ar aš esu ištikimas?
– Galvojant apie seksualumą, seksualinę tapatybę, kaip matytumėte, ar tai yra pasirinkimas, ar atradimas? Koks čia procesas?
G. Tumėnas: Pati seksualumo sąvoka, mano akimis, yra labai plati ir labai daug apima. Į ją gali įeiti seksualinė trauka, seksualinis tapatumas, gyvybingumas, libido kaip gyvybės energija, susijaudinimas, troškimai, fantazijos, hormonai, kūniškos patirtys, lytinė orientacija, seksualinė tapatybė, netgi socialinė vertė. Būtume labai akli, jeigu nematytume to, kad seksualumas šitoje kapitalistinėje kultūroje labai gerai monetizuojamas bei vertinamas ir tai suteikia net tam tikro erotinio kapitalo. Moksle arba kultūroje egzistuoja tam tikrų konsensusų.
Tarkime, kad seksualinės traukos (kurios lyties ar kuris asmuo mums patrauklus) mes nepasirenkame. Jeigu nejaučiu seksualinės traukos konkrečiam asmeniui, tai negaliu pasirinkti jausti. O kai kuriuos kitus dalykus galime puoselėti, praktikuoti, lavinti, tyrinėti, pažinti, reflektuoti ir pan. Techniškai žiūrint, tai neatsakomas klausimas – ar prigimtis, ar patirtis.
Neretai žmonės, kurie ateina į terapiją, ilgainiui sužino, kad turi komplikuotų įsitikinimų apie save.
G. Tumėnas
K. Bajoriūnienė: Moterims trauka gali atsirasti ir po kažkiek laiko. Gal net ir vyrams gali taip atsitikti. Yra tikrai nemažai atvejų, kai ilgamečiams draugams pradeda atsirasti ir trauka. Jeigu šiandien nėra, tai dar ne faktas, kad nebus rytoj. Aišku, kai šiandien yra, tai jau gerai. Bet irgi ne faktas, kad bus rytoj. Bent jau paskutiniu metu žmones traukia artumo jausmas. Kuo didesnis artumo jausmas, kuo labiau smegenys mylisi tarpusavyje, tada atsiranda ir seksualinių santykių noras.
– Froidas sakė, kad seksualinė tapatybė nėra duotybė ir kad ji yra formuojama. Kas ryškiausiai ją formuoja ir ar ją svarbu kurti?
K. Bajoriūnienė: Aš sakyčiau, kad formuojasi nuo pat mažens. Pusantrų metų vaikas sėdėdamas ant puoduko tikrai gali čiupinėtis ir jam gali būti įdomu. Tyrimais netgi nustatyta, kad įsčiose yra vaisiaus masturbacijos apraiškų. Ir nieko tame nuostabaus, kadangi tai yra didžiausias malonumo šaltinis. Mes turime penkis pojūčius, šeštas – jausminis.
Kuo daugiau pojūčių vienu metu aktyvuojami, tuo didesnį malonumą žmogus jaučia. Ir vienintelė sritis, kurioje veikia visi šeši pojūčiai, tai yra seksualiniai santykiai. Nieko nuostabaus, kad jie užima svarbią poziciją žmogaus gyvenime, savęs suvokime ir formuojasi jau nuo pat mažens.
Vaikui visas jo kūnas yra šimtu procentų priimtinas, čia jau vėliau per auklėjimą ateina, kad kažkas yra nepriimtina. Tuo metu, kai vaikas domisi savimi, labai svarbu aplinkinių reakcija. Jeigu, pavyzdžiui, mama ar močiutė sureaguoja netinkamai, pasibaisi, sako, kaip tai yra negražu, negerai, negalima (neduok Dieve, dar pasakyti, kad rankos pirštai nudžius), tai čia jau yra pradedamos formuoti normos: kas galima, kas – negalima. Ir, be abejo, visas likęs vaiko gyvenimas iki suaugusio amžiaus tą seksualumą būtent ir formuoja.
– Kaip psichologija prieina prie kūniškumo ir seksualumo, tapatybės temų?
G. Tumėnas: Psichologija juda nuo seksualumo patologizavimo link integruoto požiūrio – kad tai yra integrali žmogaus tapatybės dalis. Vis daugiau tyrinėjama ir mes atrandame įvairovės seksualumo klausimuose. Vis mažiau tam tikrų seksualinių gyvenimo aspektų patologizuojame. Sakyčiau, kad vyksta demokratiškėjimo procesas.
Prieš penkiolika metų įstojau į psichologijos studijas Vilniaus universitete. Ten buvo tragedija – apie seksualumą mokėmės tik iš evoliucinės psichologijos perspektyvos: apie primatų elgseną ir tai, kas evoliuciškai paaiškina seksualinį elgesį. Šis požiūris turi savo reputaciją mokslininkų lauke, bet tai yra siauras požiūris. Aš labai tikiuosi, kad tai jau yra pasikeitę.
Bet apie patį kūniškumą, santykį su kūnu, kas jame vyksta ir kaip rūpintis kūnu, psichologai ir psichoterapeutai kalba nemažai ir siūlo įvairių būdų. Dar svarbu paminėti, kad jau įsivyravo toks ne visiems girdėtas terminas kaip seksualinė sveikata. Apie tai irgi kalbame – kad galima seksualine sveikata rūpintis nebūtinai tuomet, kai yra disfunkcija, bet puoselėti tai, edukuoti save taip, kaip rūpinamės fizine sveikata vartodami vitaminus ir pan.
Seksualinių santykių poroje dinamika dažnai gali atspindėti paties santykio dinamiką.
K. Bajoriūnienė
– Kiek jūsų darbe kyla seksualinės tapatybės klausimų? Ar šiandien tai yra aktualu?
G. Tumėnas: Seksualinio tapatumo klausimų, kaip centrinių, dažniausiai iškyla žmonėms, kurie netelpa į heteronormatyvios pasaulėžiūros formuojamas kategorijas, iš jų iškrenta. Tada tai yra opesnis seksualinių tapatumų paieškų klausimas. Terapijoje tai tampa centriniu klausimu, nes tame yra daugiau nerimo, konfliktų, įtampų ir pan. Bet sykiu seksualumo klausimai dažniausiai įsipina į bendrą kitų temų audinį: santykių su kitu žmogumi, su savimi. Bent jau mano patirtyje santykis su kūnu labai dažnai atsiskleidžia ir savivertės, savęs priėmimo temose.
Neretai žmonės, kurie ateina į terapiją, ilgainiui sužino, kad turi komplikuotų įsitikinimų apie save (kad aš kažkoks blogas, nepatrauklus, nepakankamas ir pan.). Tai persiduoda ir į santykį su seksualumu. Tada jis yra nuvertinamas ar slopinamas, netyrinėjamas, slepiamas, jį gali dengti gėdos patirtys, kaltė. Ir neretai porų santykių kontekste iškyla seksualinio gyvenimo klausimų.
Dažniausiai tuomet, kai kažkas nustoja veikti arba tarp partnerių išsiskiria traukos lygis. Vienas dažniausių keblumų porose – kai vienas partneris sekso nori dažniau ir labiau, kitas – mažiau ir rečiau. Žinoma, dar būna visokių padarinių, susijusių su seksualiniu smurtu. Terapijoje tenka tvarkytis su to pasekmėmis.
K. Bajoriūnienė: Seksualinių santykių poroje dinamika dažnai gali atspindėti paties santykio dinamiką. Šie mechanizmai veikia labai panašiai. Galima kalbėti apie girdėjimą, apie dominavimą, apie tai, kieno poreikiai yra aukščiau, kieno žemiau, ar partneris turi polinkį atliepti kitą, ar neturi, ar girdi, ar negirdi. Ir tada matyti, kad tai paraleliai persikelia ir į patį santykį. Ar kalbame apie tai, ko žmona ar vyras nori lovoje, ar apie tai, ko vienas ar kitas nori virtuvėje ar kaip įsivaizduoja buities tvarkymą – čia yra labai didelių paralelių.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Kūno kultūra“.
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
