„Žmonės išsiilgę santykio. Turbūt todėl ir psichoterapeutai dabar taip klesti, kad žmonės neišprotėtų iš vienišumo. Jo labai daug“, – pastebi aktorė Emilija Latėnaitė. Atrodo, Emilija turi krūvą veiklų: neseniai grįžo iš Pietų Afrikos Respublikos, savanoriauja kalėjime, moko teatro subtilybių Širvintų gimnazijoje, vaidina. O gegužę į duris pasibelsiantį 40-metį ji pasitinka taip: „Palaukite, kokį jubiliejų? Oh my God... Jūs mane išmušėte iš vėžių!“
Pokalbį su Emilija pradedame nuo įspūdžių apie jos kelionę į Pietų Afrikos Respubliką, Keiptauną. Kaip tikina aktorė, tai viena jos gyvenimo kelionių, palikusi visapusišką įspūdį.
„Gyvenimo kelionės buvo pusantro mėnesio Namibijoje ir pusantro mėnesio Vakarų Australijoje. Tai tokios kelionės, kur patiri mūsų mūsų planetą visiškai kitaip. Jos keičia galvą. Keičia per vaizdus, per patirtis. Atsikeli dieną ir užtenka to, kad esi gyvas, kad būtum laimingas. O dabar ir Pietų Afrika... Tas grožis, tie peizažai, nuolat besikeičiantys vaizdai ir pojūčiai. Tai tokia būsena, kai penkių pojūčių užtenka, kad būtum laimingas. Atrodo, nieko daugiau nereikia“, – neslepia svetur viešėjusi aktorė.
Emilija sako, kad kelionės ją įkvepia, todėl svarsto netrukus vėl keliauti. „Net grįžti nenorėjau. Kelionės – vienas prasmingiausių dalykų gyvenime. Jos ypač įkvepia darbui“, – tikina ji.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Aktorė Emilija Latėnaitė prisimena vaikystės žaidimus su tėvais ir kiemo draugėmis pas senelius Širvintose.
- Dirbdama mokytoja ir vesdama edukacijas, Emilija siekia padėti jauniems žmonėms atrasti savo unikalumą bei gyvo bendravimo džiaugsmą.
- Savanoriaudama kalėjime su nuteistaisiais iki gyvos galvos, aktorė išmoko įžvelgti žmogiškumą bei talentus net už tamsiausių gyvenimo istorijų.
- Kelionės itin įkvepia pašnekovę. Neseniai grįžusi iš Pietų Afrikos Respublikos, Emilija jau svajoja, kur keliaus toliau.
Teatriški žaidimai su tėvais
Aktorių Algirdo Latėno ir Elvyros Piškinaitės šeimoje augusi pašnekovė nesutinka, kad vaikystėje augo apsupta teatro, tėvų repeticijų. Veikiau savitą teatrą ji susikurdavo senelių sode Širvintose su kiemo draugėmis
„Į teatrą nueidavau kaip paprastas žiūrovas – papuošta, įsitempusi, nustebusi. Gal turėjau privilegiją kartais po spektaklio užlipti į sceną, tėvus pasveikinti, nueiti į užkulisius pamatyti, kaip ten viskas atrodo. Bet tikrai nebuvau iš tų vaikų, gyvenančių teatre. Augau namuose. Daug būdavau pas močiutę ir senelį Širvintose, sode. Ten gal pati tą teatrą kurdavau.
Žaisdavau su vaikystės draugėmis. Tikrai labai pasisekė su jomis – ir vaidindavome, ir žaisdavome! Būdavo tiek kūrybos, nuotykių. Viską, ką perskaitai, vėliau išvaidini. Pamatydavome filmą ar animacinį filmuką – irgi iškart vaidindavome siužetus. Viskas pereidavo į žaidimus. Man atrodo, kad tie vaidmenų žaidimai – be galo svarbi sveikos vaikystės dalis. Jaučiuosi labai dėkinga savo draugams už tai“, – pripažįsta aktorė.
Geras aktorius ne tas, kuris save rodo, o tas, kuris geba klausyti, matyti ir partneriauti.
Nori nenori, kai augi aktorių šeimoje, net ir žaidimai būna kiek teatriški, prisimena Emilija.
„Su tėčiu eidavome pasiėmę žalių kiaušinių ir juodos duonos su druska. Lįsdavome į nendres upėje, gerdavome žalius kiaušinius, nes neva kaip indėnai radome lizdą. Tada nupiešdavome veidelius ant kiaušinių lukštų, užnerdavome ant nendrės ir vaidindavome lėlių teatrą, nors mano mama – lėlių teatro aktorė.
Visą laiką tų žaidimų būdavo su abiem tėvais. Atsimenu, kai mama dainuodavo, visada žaisdavo su rankomis, veiksmas vykdavo. Visur būdavo žaidimas. Tai turbūt ir įkvėpė matyti pasaulį, žaisti pasaulį“, – vaikystės prisiminimais dalijasi ji.
Vienatvės epidemija ir mokytojos pašaukimas
Garsių menininkų šeimoje augusi pašnekovė pasakoja, kaip šalia aktorystės atsirado ir mokytojos kelias. Šiuo metu Emilija vienoje Širvintų gimnazijoje dirba teatro mokytoja, rengia edukacijas senelių namuose.
„Mokytojos darbo niekada neieškojau, jis mane susirado. Kiekvienais metais vis bandau atsikratyti, bet jau 20 metų taip tęsiasi. Dirbu ir senelių namuose, ir su vaikais, turinčiais negalią ar raidos sutrikimų“, – aiškina pašnekovė.
Ji sako dirbdama mokytoja ir atskleisdama įvairias teatro subtilybes paaugliams matanti didelę prasmę.
„Pirmiausia noriu, kad tie jauni žmonės suprastų, kiek daug gali ir kas jie yra. Esu dėkinga savo profesijai ir tėvams, jie nuo vaikystės skatindavo pamatyti, koks kiekvienas žmogus gražus ir unikalus. Tai mano savasties dalis – kiekvienas žmogus man yra vertybė. Jei jis toks sukurtas, tai ne šiaip sau taip nutiko.
Tikrai matau prasmę kiekviename žmoguje ir labai noriu, kad tie jauni žmonės irgi patikėtų savo prasmingumu. Kad jie skleistųsi, o ne kopijuotų tai, ką mato „Instagram“. Kad būtų tuo, kuo jie gali būti. Tai kiekvieno žmogaus supergalia – būti savimi. Ir dar mokau dirbti grupėje. Su tuo vaidyba irgi susijusi. Geras aktorius ne tas, kuris save rodo, o tas, kuris geba klausyti, matyti ir partneriauti“, – svarsto Emilija.
Grįžusi galvoju: kaip galiu nesmerkti jų, bet save vis smerkiu, plaku. Ačiū kalėjimui, tapau gerokai atlaidesnė dėl šios savanorystės.
Gimnazistams užsiėmimus rengianti aktorė pastebi – vienišumo šiuolaikiniame žmoguje daug. Todėl per pamokas ji stengiasi jaunuoliams parodyti bendravimo džiaugsmą.
„Tas paprastas gebėjimas bendrauti, kad būtų linksma, pilna ar bent jau malonu, jis labai pakirstas. Todėl tikrai džiaugiuosi, kai žmonės, ypač jauni, mokykloje patiria tą jausmą: „Oho, kaip faina šioje grupėje! Čia taip pabendravome!“ Nors atrodo, nieko ypatingo neįvyko“, – tikina ji.
Dėl savanorystės kalėjime tapo atlaidesnė sau
Šiuo metu Emilija savanoriauja kalėjime, kuriame kali žmonės, nuteisti iki gyvos galvos. Su savimi pasiima fleitą, kartais rengia improvizacijos pamokas, tačiau dažniausiai – tiesiog bendrauja. Į šią savanorystę ją pakvietė aktorius, kurso draugas Marius Repšys. Aktorė atvirauja, pradėti savanoriauti kalėjime užtruko ilgai, bet šiandien pastebi, kad ši patirtis privertė į save žvelgti kitaip.
„Buvo keista pirmais kartais, kai kalėjimo darbuotojai sakydavo: „Nebijok“. Man kildavo klausimas: o ko bijoti? Man pačiai buvo įdomu, kodėl turėčiau bijoti. Pradėjau save vertinti kitomis akimis. Galvoju: bendrauju su žmonėmis, suvokiu, kad jie kali už rimtus, itin sunkius nusikaltimus, tačiau vis tiek gebu juose pamatyti talentingus įdomius pašnekovus, muzikantus, asmenybes.
Čia įsijungia mano dalis, norinti įgalinti tuos žmones, kad jie patys save pamatytų kitoje šviesoje. Grįžusi galvoju: kaip galiu nesmerkti jų, bet save vis smerkiu, plaku. Ačiū kalėjimui, tapau gerokai atlaidesnė dėl šios savanorystės“, – pripažįsta aktorė.
Paklausta apie tai, kas sunkiausia savanoriaujant kalėjime, pašnekovė sako: suvokimas, kad gyvenime gali būti ir taip.
„Kartais tenka priimti didžiulį gyvenimo siaubą – galima gimti siaubingoje aplinkoje, su siaubingais tėvais, daryti siaubingus dalykus... Ir suvokti, kad tas žmogus yra toks pat kaip ir aš. Vėl tos žmogiškumo ribos. Kiek daug į tą žodį „žmogus“ gali tilpti. Suvokti, kad užpildau tik mažą spektrą. O gal reikia tam tikrų sąlygų, kad ir aš kaip nors visai kitaip pasireikščiau“, – svarsto Emilija.
Šiuo metu aktorė su spektakliais ir poetinėmis programomis važinėja po visą Lietuvą, koncertuoja su Juozu Gaižausku, senelių namuose rodo savo monospektaklį. Nors aktorę dažniau galima pamatyti kino teatrų ekranuose, vaidinančią komedijose, ji sako, kad šį žanrą dar tik bando įsileisti į kasdienybę.
„Ilgą laiką buvau tiesiog komedijų „heiterė“ (liet. nemėgėja). Atsimenu tą aroganciją, kai sėdžiu žiūrovų salėje ir žiūriu į kitus: „Ko jūs plojat, čia nejuokinga, čia bloga vaidyba, čia lėkšta, o siaube, lochai...“ O dabar man patinka, kad žmonės gali atsipalaiduoti, gali juoktis. Džiaugiuosi, kad ir manyje tos laisvės atsiranda. O kuriozinių, komedinių situacijų gyvenime tikrai netrūksta, dabar džiaugiuosi pati jų susikurdama.
Kinas – mano meilė, kuri žavi, traukia, bet jo nebuvo tiek daug. Labai laukiu rudens, išvysti šviesą turėtų viena premjera su dideliu vaidmeniu. Bet viduje turiu nuojautą, kad kinas ateis tada, kai gerokai pasensiu. Neabejoju savo senatvės sėkme kine“, – įsitikinusi pašnekovė.
40 metų žemėje nesureikšmina
Gegužės 5 d. aktorė pasitiks 40-metį. Skaičiaus sako nesureikšminanti, apie grandiozines šventes irgi negalvojanti.
„Visai nesureikšminu to skaičiaus. Nieko nejaučiu nei fiziologiškai, nei dvasiškai. Tikrai kažkoks sutrikimas dėl to skaičiaus 40. Man faina, kad galiu būti 40 metų šioje žemėje. Tik juokinga, kai mano karta, bendraklasiai, bendrakursiai pasipylė su keturiasdešimtmečiais, tas pašiepimas: „Tai kaip ten ties tais 40? Jau kiti reikalai?“ Bet ne, nieko ten nėra. Norėtųsi kada nors gyvenime grandiozinio šventimo, bet turbūt ne šį kartą. Gal kitą, o gal dar kitą... Gal anūkai kada nors suorganizuos“, – juokiasi ji.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
