„Vidinė renovacija niekada nesibaigia“, – portalui LRT.lt sako režisierė Gabrielė Urbonaitė. Jos debiutinis ilgametražis filmas „Renovacija“ nagrinėja lūkesčiais apipintą 30-metį ir klausia: ar gyvenu taip, kaip noriu, ar taip, kaip „reikia“?
Kone 30 tarptautinių festivalių aplankiusi ir apdovanojimų pelniusi romantinė drama „Renovacija“ nacionalinę premjerą atšventė festivalyje „Kino pavasaris“. Pagrindinė filmo herojė perfekcionistė Ilona (vaidina Žygimantė Elena Jakštaitė) jaučia spaudimą „susitvarkyti gyvenimą“: turėti namus, sėkmingą karjerą, šeimą. Kartu su mylinčiu vaikinu Matu (vaidina Šarūnas Zenkevičius) ji persikelia į iš pirmo žvilgsnio idealų butą. Tačiau, prasidėjus namo renovacijai ir atsiradus Olegui (vaidina Romanas Luckis), pradeda aiškėti vidinės Ilonos abejonės.
„30-metis įdomus tuo, kad, viena vertus, tu dar labai jaunas ir gali viską išbandyti. Kai yra tiek galimybių, atrodo, galėčiau ir išvažiuoti, ir pagyventi, ir dar studijuoti, ir visiškai pakeisti karjerą. Kita vertus, yra lūkestis susitupėti, nuspręsti, įdėti save į kažkokius rėmus ir tobulėti ten, o ne blaškytis. Taip ir balansuoji tarp tų dviejų dalykų. Kartais tai truputėlį šizofreniškas būvis“, – tvirtina G. Urbonaitė.
Pokalbyje su LRT.lt režisierė prisimena savo kelią į kino pasaulį, „Renovacijos“ gimimą ir tai, su kokiu spaudimu pati susidūrė, artėjant 30-mečiui.
Atspirtimi tapo Kieślowskio filmo peržiūra
G. Urbonaitė pasakoja, kad nuo pat vaikystės ją tėvai, žinomi menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, sekmadieniais vesdavosi į kiną. Tačiau pašnekovė pabrėžia, kad tapti kino kūrėja buvo jos pačios sprendimas.
„Žiūrėdavome nebūtinai vaikams skirtus filmus, labai įvairų kiną. Taip pat faktas, kad užaugau muziejuose ir galerijose. Visa tai gal tikrai suformavo ir tam tikrą estetiką, ir mano santykį su menu. Bet į kiną kaip į profesiją pradėjau žiūrėti „Skalvijos“ kino akademijoje, būdama paauglė.
Nepasakyčiau, kad tėvai kreipė mane į meną. Buvau su tuo susipažinusi, buvau toje aplinkoje, bet jie gal nebūtinai norėjo, kad tapčiau menininke. Tai buvo labiau mano sprendimas“, – sako G. Urbonaitė.
Šiuo metu pašnekovė kuria dokumentinį filmą, kuriame, filmuodama savo tėvus, tyrinėja, ką reiškia augti menininkų šeimoje. O atsirasti pirmajam ilgametražiam režisierės filmui „Renovacija“ svarbus impulsas buvo Krzysztofo Kieślowskio juostos peržiūra.
„Tai labai įdomu, nes tas filmas nesusijęs su renovacija. Tiesiog visa idėja, trys personažai, aplinkybės atsirado, pažiūrėjus tą filmą. Gal inspiracija buvo tai, kad tuomet gyvenau ir studijavau Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV).
Tas filmas, kurio veiksmas vyksta devintajame dešimtmetyje Lenkijoje, tas peizažas man priminė Vilnių ir rajoną, kuriame užaugau, Antakalnį. Tą sovietinės statybos daugiabutį ir faktą, kad prieš metus jį renovavo. Man atėjo tas renovacijos vaizdas, tie statybininkai, su kuriais negaliu susišnekėti“, – prisimena režisierė.
Ji pasakoja, kad iš pradžių tai buvo gana universali istorija apie santykius ir gyvenimo pasirinkimus. Tačiau, prasidėjus Rusijos plataus masto invazijai Ukrainoje, G. Urbonaitė suprato, kad šios istorijos neįmanoma papasakoti, ignoruojant karo kontekstą.
„Scenarijus jau buvo parašytas ir perrašytas. Statybininkas Olegas, vienas personažų, nuo pradžių buvo ukrainietis, nes statybininkai, renovavę mano namą, buvo ukrainiečiai. Bet, prasidėjus plataus masto invazijai, supratau, kad turiu tai reflektuoti. Man atrodo, tai pakeitė pasaulį, kuriame gyvename, pakeitė turbūt kiekvieną žmogų ar bent jau supurtė ir privertė susimąstyti apie tai, kaip iš tikrųjų norime gyventi“, – dalijasi pašnekovė.
Nuo romantinių santykių iki posovietinių traumų
„Renovacijos“ premjera įvyko prestižiniame Karlovi Varų festivalyje, paskui filmas apkeliavo daugybę kitų festivalių. G. Urbonaitė sako besidžiaugianti, kad įvairių šalių žmonės suprato humoro jausmą filme ir atpažino save jo temose.
„Jie susitapatina su savęs ieškojimo tema, egzistenciniais klausimais, besiskleidžiančiais filme, tikrųjų norų ir lūkesčių priešprieša. Kaip iš manęs tikimasi, kad gyvensiu, ir kaip iš tikrųjų noriu gyventi? Taip pat santykiai su tėvais, su antrąja puse, visi romantiniai klausimai. Ar aš su tuo žmogumi, su kuriuo noriu būti? Ar žolė žalesnė kažkur kitur? Šie klausimai, man rodos, labai bendražmogiški“, – teigia pašnekovė.
Kalbėdama apie skirtumus tarp auditorijų reakcijų, G. Urbonaitė teigia, kad šiaurėje žmonės išties santūresni, o pietuose labiau linkę pasidalinti emocijomis.
„Šiaurėje žmonės galbūt drovisi viešai ką nors pasakyti, prieina paskui, padėkoja po peržiūros. O kur nors kaip Meksikoje – tai ten buvo ir ašarų per klausimų ir atsakymų [sesiją], ir atvirų pasidalinimų apie savo santykius. Man atrodo, tai filmas, dažnam žiūrovui primenantis kažkokią jo paties patirtį. Tokiose šalyse kaip Meksika žmonės norėjo ta patirtimi pasidalinti“, – pasakoja ji.
Jei galėtume gyventi čia ir dabar, tai labai sudėtinga, bet, man rodos, išspręstų daug problemų.
Visgi G. Urbonaitė sako, kad jai šis filmas pirmiausia yra apie tai, kaip gyventi autentiškai. Režisierė pripažįsta, kad jos pačios gyvenime vyksta nuolatinės paieškos.
„Vidinė renovacija niekada nesibaigia. Jei sakyčiau, taip, radau atsakymą, tai viskas, daugiau niekas nesikeis? Turbūt nelabai taip gali būti. Man šiuo metu svarbu būti su žmonėmis, su kuriais noriu būti, ir daryti tai, ką noriu daryti. O tai yra kinas“, – pažymi pašnekovė.
Kai kurie apibūdina „Renovaciją“ kaip savotišką norvegų režisieriaus Joachimo Triero „Blogiausio žmogaus pasaulyje“ variaciją – istoriją apie jauną žmogų, bandantį suprasti savo gyvenimą. G. Urbonaitė tokį palyginimą laiko komplimentu, tačiau atkreipia dėmesį, kad šie filmai iš tikrųjų labai skirtingi.
„J. Trieras labai įkvepia mane, ypač jo pirmasis filmas „Repriza“, „Oslas, rugpjūčio 31-oji“. Išėjus „Blogiausiam žmogui pasaulyje“, jau perrašinėjau „Renovaciją“. Prisimenu, kad net šiek tiek bijojau, kad mano vienas mėgstamiausių režisierių sukūrė filmą iš esmės ta pačia tema. Ar nebus labai panašu, o gal daug geriau ir man praeis noras kurti filmą?
Bet pažiūrėjusi filmą supratau, kad tai labai skirtingi kūriniai. Skirtingas stilius ir gal net pagrindinės idėjos skirtingos. Tiesiog tai apie moterį, kuriai sueina 30 metų. Na, ir, aišku, panašumas tas, kad 30-metis – sutrikimo ir savęs įvertinimo iš naujo laikas“, – dalijasi pašnekovė.
Nors G. Urbonaitės profesorius Niujorko Kolumbijos universitete, skaitydamas scenarijaus juodraštį, pasakė: „pagaliau filmas iš Rytų Europos, kuris ne apie traumą“, režisierė teigia vėliau supratusi, kad posovietinių traumų tema šiame krašte neišvengiama.
„Man suvokimas, kad mumyse dar labai gyvos iš kartos į kartą einančios traumos, atėjo po plataus masto invazijos [į Ukrainą]. „Renovacijoje“ tai atsiskleidžia ir per tai, kaip santykiai su tėvais veikia santykius su antrąja puse, net santykius su savimi.
Norėjau kalbėti apie tai per filmo veiksmo vietas, kartu ir apie savo istoriją, kad esame paveikti tų karų ir tokių imperijų. Tai norėjosi įpinti į filmą. Egzistencinis nerimas, kurį herojai jaučia, irgi yra to pasekmė“, – pasakoja ji.
Lūkesčių apipinti -mečiai
G. Urbonaitė sako, kad į pagrindinę „Renovacijos“ veikėją Iloną ji panašiausia dėl perfekcionizmo.
„Tai nebūtinai pasireiškia tuo, kad viskas turi būti savo vietose, bet būtent perfekcionizmu darbe. Tai turbūt nesvetima dažnam režisieriui. Rašant scenarijus man vis buvo nepakankamai tobulas. Kuo daugiau perrašinėjau ir tobulinau, tuo blogiau viskas atrodė. Čia kaip tas bonsas, medelis filme, kurį karpo, ieško jam tinkamos vietos, bet galiausiai jis nuvysta, nes galbūt juo per daug rūpinosi. Kartais reikia mokėti paleisti kontrolę. To mokiausi rašydama“, – atvirauja režisierė.
G. Urbonaitė pripažįsta pati jautusi spaudimą, susijusį su artėjančiu 30-mečiu. „Renovacijos“ scenarijų pradėjusi rašyti 25-erių, ji užsibrėžė iki 30-ies sukurti pirmą ilgametražį filmą ir nuspręsti, kur yra jos namai – ar nori likti JAV.
„Po 30-mečio tikrai palengvėjo. Supranti, kad ateina, praeina. Kažkokie klausimai išsisprendžia, kažkokie lieka. Su metais pradėjau žymiai labiau džiaugtis dabartimi ir šiandiena. Man atrodo, čia yra raktas. Tai tarsi banalu, bet dažnai per daug jaudinamės dėl to, kas buvo ar bus. Patys sau susikuriame tuos lūkesčius ir spaudimą. Jei galėtume gyventi čia ir dabar, tai labai sudėtinga, bet, man rodos, išspręstų daug problemų“, – tvirtina režisierė.
Apie daugybę klausimų sukeliantį 30-metį G. Urbonaitė sako nemažai galvojusi, lygindama save ir bendraamžius Lietuvoje ir JAV.
„[JAV] klausimai apie šeimą, įsitvirtinimą ir panašiai kyla kiek vėliau, link 40-ies. Tai, man atrodo, kažkiek yra kultūrinis dalykas, bet kažkiek gal apskritai kartos dalykas. Iš kitos pusės, tai nėra filmas tik apie 30-metį, jis labiau apskritai apie momentą gyvenime, kai sustoji ir klausi savęs: o kaip iš tikrųjų noriu gyventi? Tas momentas žmonėms ateina labai skirtingai. Gali būti vos baigus mokyklą, 18–19 metų. Gali būti ir sulaukus 50-ies“, – svarsto pašnekovė.
Ji sako besistengianti nebekurti planų artėjantiems -mečiams ir gyventi su atvirumu.
„Sunku išgyvendinti iš savęs tą perfekcionizmą ir planavimą. Bet tiesiog noriu toliau kurti ir labiau džiaugtis šia diena. Priimti tai, kad šiame gyvenime daug nežinomybės ir kad jis labai dažnai atneša netikėtų dovanų. Atrodo, jei prisikursime per daug planų, galime jų nepamatyti“, – sako G. Urbonaitė.
Žmonėms, išgyvenantiems panašų nerimą, režisierė linki lengvumo.
„Tai labai normali buvimo žmogumi dalis. Reikia tai priimti. Man atrodo, kuo daugiau dėmesio kreipsime į mažus dalykus, kuo daugiau pamatysime grožio kasdienybėje ir kuo labiau paleisime norą kontroliuoti ateitį ar save, tuo lengviau bus“, – tikina pašnekovė.
19 dienų ir 16 milimetrų
Kalbėdama apie didžiausius iššūkius, kuriant „Renovaciją“, G. Urbonaitė išskiria scenarijaus perrašymą ir finansavimo laukimą.
„Vien projekto vystymas užtruko, rodos, daugiau nei penkerius metus. Dažnai tai buvo gana vienišas procesas. Buvo neaišku, ar galiausiai sukursime filmą, ar ne, nes nebuvo uždegtos žalios šviesos gamybai. Išlaikyti tikėjimą savimi, projektu, tuo, kad tai įvyks, tai gal buvo didžiausias iššūkis“, – teigia režisierė.
Kitas iššūkis anot pašnekovės, buvo sutalpinti filmavimus į vos 19 dienų, kuriant 16 milimetrų juosta ir su debiutinio filmo biudžetu.
„Nusiteikėme pozityviai, kad tai įmanoma. Ir tai buvo įmanoma. Filmavimai buvo palyginti lengvi. Gal iššūkis buvo tiesiog sutilpti į butą. Filmas iš esmės nufilmuotas viename bute, reikėjo su komanda pasispausti. Bet tai buvo mažas iššūkis, palyginti su tais penkeriais metais“, – dalijasi kino kūrėja.
O štai įsimintiniausiu filmavimų momentu G. Urbonaitė su šypsena įvardija išėjimą iš buto.
„Filmavome ant renovuojamo namo stogo. Kadangi neveikė liftai, komandai reikėjo viską sunešti ant devynaukščio namo stogo. Atsidūrėme ten naktį. Surepetavome sceną ir visi laukėme šviesos, tų pirmųjų saulės spindulių, kad būtų ekspozicija ir galėtume filmuoti, bet kad dar nebūtų visiškas rytas. Ta magiška valanda. Žinojome, kad tinkamos, gražios šviesos užteks labai trumpam. Turėsime jos mažiau nei pusvalandį. Turėsime tik kelis kadrus.
Neišduodama per daug, galiu pasakyti, kad tai svarbi, jautri scena tarp dviejų personažų. Buvo labai graži, magiška atmosfera, kai mes, visa komanda ir aktoriai, laukėme tos šviesos. Ir ji atėjo. Tai buvo vienas gražiausių saulėtekių, kuriuos mačiau virš Vilniaus“, – pasakoja režisierė.
Filme Ilonos išėjimas iš buto taip pat tapo reikšminga metafora.
„Man tai yra kaip įsispraudimas į kažkokius rėmus, įsitikinimus, kaip gyventi. Ir tada įvyksta išsivadavimas iš rėmų, atsivėrimas kitiems žmonėms, kitoms savo pusėms, gal kitiems ir norams, kurių net neįsivaizdavai, kad turi, kitoms galimybėms“, – sako G. Urbonaitė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
