Likus dar kelioms festivalio „Kino pavasaris“ dienoms, žurnalistas ir LRT laidų vedėjas Kristupas Naraškevičius dalijasi rekomendacijomis, kurių filmų vertėtų nepraleisti pro akis.
„Hind Radžab balsas“. Keblu vertinti tik kaip kino kūrinį ir, žinoma, naiviai norėtųsi, kad vietoje dokudramos juosta būtų tiesiog drama. Vis tik į vaidybinį filmą integruojama tikra ir sukrečianti garsinė bei vaizdinė medžiaga. Svarbus pamatyti.
„2000 m iki Andrijivkos“. Dar viena juosta, nepatogi žiūrėti jau vien todėl, kad tą darai saugus bei komfortiškame krėsle, nors ir sustingęs, šlampančiais delnais. „GoPro“ ant siaurame miško (ar galima tai vadinti mišku?) ruože kariaujančių vis dar vargiai suvokiamos tvirtybės ukrainiečių kūnų, apokaliptinis garso takelis, Andrijivkos link vedantis naratorius – apie į(si)siurbusią karo beprasmybę ir gebą joje išlaikyti prasmę, valią, šviesą.
„Mano tėvo šešėlis“. Puikus Akinola Davies Jr. režisūrinis debiutas, liaupsės ir drauge su broliu rašytam scenarijui bei garso takeliui. Ir dėl vieno, ir dėl kito, ir dėl trečio, ir dėl to, kad veiksmas vyksta Nigerijoje, filmas – kitoks: keistas, tirštas, spalvingas, žavi Nigerijos realijų kontrastas su saikingu misticizmu. Du trečdalius juostos klaidžioji drauge su pagrindiniais veikėjais, bet galiausiai viskas apdovanojančiai surišama (ar išrišama?) – taip stereotipiškai apibūdinčiau tikrą, autentišką festivalinį kiną.
„Tėvas“. Puikiai nufilmuota, gerai sukalta, meistriškos pagrindinio aktoriaus vaidybos sucementuota drama. Vietomis, tiesa, taip stengiamasi įtikinti, kad, persistengus, išeina atvirkščiai.
„Namie geriausia“. Smurto artimoje aplinkoje tema – itin svarbi, bet kaip ja grįstas filmas „Namie geriausia“ praleidžia progą parodyti subtilesnes (ar čia – tinkamas žodis?) jo puses, pavyzdžiui, finansinį smurtą.
Labai intensyviai tiražuojamas lengviausiai atpažįstamas fizinis brutalumas iš pradžių šokiruoja tiesmukumu, tuomet vis dar šokiruoja, bet galiausiai, atsidūręs siužetinėje aklavietėje, priverčia kvestionuoti, ar toks nebaudžiamumas, nepastebimumas, institucijų impotencija – viso to kombinacija – tokiomis sąlygomis dar iš tiesų gali egzistuoti (taip, patogu vertinti saugiam vyrui). Įsiminė grubus, kapotas montažas, vaidyba (pagrindinį veikėją įkūnijęs aktorius net buvo puldinėjamas Lenkijos gatvėse), subtiliai (ir vėl) pavaizduota, pavyzdžiui, smurtautojo geba manipuliuoti.
„Kairiarankė“. Jei memas yra klausti „O ką aš veikiau, būdamas tokio amžiaus?“, tai po šio filmo peržiūros galima teirautis „O ką aš esu nufilmavęs savo telefonu?“. Apie skaudulius ir atsakomybę, kurią skirtingai supranta, bet vienaip ar kitaip dalijasi kartos. Šiltas, gyvas, įtaigus, autentiškas – kaip naktinis Taipėjaus turgus.
„Tiesiog atsitikimas“. Tiesiog ir filmas apie žmogaus teisių padėtį Irane. Skoningas humoras puikiai veikė, drauge gal kiek užkardė prieigą prie problematikos gylio. Taip lengvai ir prakrizeni, nors keli monologai finalinėse scenose, pati pabaiga prasibrovė giliau.
„Driskius“. Koks pagrindinis personažas, ir kiek dvejopų jausmų jis kėlė! Tarp empatijos ir šleikštulio, tarp asmeninių ydų ir institucinio vangumo, tarp proveržio ir lūžio (kiek mažai reikia vienam ir kitam, koks nedidelis tarp šių atstumas), tarp puikaus garso takelio dedamųjų (Koreless!).
„Pilkasis garnys“. Saikingai, bet labai subtiliai (*atsiverčia sinonimų žodyną*) atskleista šeimos drama, iliustruojanti skausmingą (ne)susitaikymą su tuo, kad, net ir labai stengiantis, gali nepavykti. Įspraustas tarp kelių kitų filmų buvo kaip tas pilkasis garnys, žiūrimas atskirai turėtų potencialo tapti baltąja gulbe.
„Sekso žaisliukai“. Smagus šiukšlynas.
„Suaugusiųjų žaidimai“. Intelektualus prancūziškas humoras, šauni vaidyba (filmo režisierius – ir pagrindinis veikėjas), smagūs personažai, suklusti skatinantys jų dialogai, pagirtina šviečiamoji misija seksualumo ir komunikacijos santykiuose klausimais, autentiška režisūra, bet viskas – paviršiumi. Lengva šeimos, santykių drama lateksiniame kostiumėlyje.
„Gaisrai“. Islandijos kinas ir pati Islandija retai skatina kvestionuoti, bet kiek filme buvo puikiojo Ingvaro Eggerto Sigurðssono, tiek buvo ir tikrosios Islandijos (mažai). Preciziška režisūra, įsiminė ir garso takelis, bet islandišką mitą mažų mažiausiai sklaidė holivudinės klišės. Holivudiškiausias šiame „Kino pavasaryje“ matytas filmas.
Dar, viliuosi, priešaky: „Sentimentali vertė“, „Vandens chronologija“, „Kokuho. Nacionalinė vertybė“, „Tortas diktatoriui“, „Drambliai vaiduokliai“, „Romualdas ir jūra“, „Renovacija“, „Barrio Triste“ (Arca garso takelis!), „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ (įsitikinimui, kad vis dar smukdo taip pat kaip paauglystėje).
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
