Detektyvų karaliene vadinama Agatha Christie yra sakiusi, kad geriausios knygų idėjos jai kildavo plaunant indus. Kuo skaitytojus traukia keistos išvaizdos pedantiškas belgas Erkiulis Puaro? Kodėl praėjus 50 metų nuo rašytojos mirties mes vis dar skaitome painiai suregztas A. Christie istorijas?
Apie tai LRT KLASIKOS laidoje „Laikas kultūrai“ diskutuoja tikri detektyvų žinovai – „Natų“ knygyno vadovė Orinta Budnikaitė, fantastikos rašytojas, vertėjas Gintautas K. Ivanickas, radijo laidos „Nenušaunami siužetai“ vienas iš autorių, menotyrininkas Ernestas Parulskis ir Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto kriminologas Algis Čepas.
– Kaip jums atrodo, kodėl A. Christie lig šiol yra tokia populiari?
E. Parulskis: Su A. Christie romanais kaip ir su Biblija – atsiranda vis naujų skaitytojų, jie perka, skaito, vis atranda. Be abejo, tai gera literatūra. Gerumas susijęs ir su detektyvais: atrodo, kad siužetas, siužetinė mįslė ir jos išaiškinimas yra pagrindinė vertybė. Nuo vaikystės iki dabar aš pats ne kartą perskaitęs daugelį A. Christie romanų. Puikiai žinau, kuo baigsis, daugybė kitų skaitytojų puikiai žino, kuo baigsis ir kas yra nusikaltėlis, bet skaito. Vadinasi, tai tiesiog gera literatūra.
G. K. Ivanickas: Yra susiformavęs įvaizdis. Ne veltui ją vadiname detektyvų karaliene. Ji viena ryškiausių detektyvų aukso amžiaus atstovių (nors jų buvo tikrai labai daug). Ernestas teisingai pasakė, kad atsiranda vis naujų skaitytojų. Nuo ko pradedi pažinti žanrą? Nuo klasikos, nori pasižiūrėti ištakas. Tas populiarumas niekad ir nesibaigia.
O. Budnikaitė: Žmogaus gal tokia prigimtis – jis mėgsta spręsti galvosūkius. Dėl to populiarios visokios viktorinos ir žaidimai. A. Christie yra klasika: absoliučiai tobuli, gerai suręsti, logiški siužetai su labai netikėtu posūkiu. Asmeniškai man ne paskutinėje vietoje yra ir aplinka, laiko kapsulė (ypač tarpukario) ir visos jos kelionės, susijusios su vyro profesija (Egipte, Irane). Tai atsispindi jos detektyvuose ir ta aplinka taip pat žavi.
A. Čepas: Man atrodo, tie detektyvai tokie populiarūs todėl, kad jie labai paprasti, iš skaitytojų nereikia ypatingų žinių. O išpopuliarėjo, manau, dėl visuomenės sanklodos. Tai yra traukinių laikas: daug kelionių traukiniais ir tos mažo formato knygutės, skirtos laikui prastumti, dažnai pardavinėjamos stotyse. Doilis, Diuma rašė į laikraščius, kad pirktų kitą numerį, o čia buvo skirta ne sudominti, bet laikui prastumti.
Man atrodo, tai siejasi ir su indų plovimu. Mintys yra laisvos – reikia ką nors daryti, kad nebūtų taip nuobodu. Ko pas A. Christie pasigendu, tai skaitytojo įtraukimo. Kai skaitai, žinai, kad pabaiga bus tokia, kad kaltininkas bus mažiausiai tikėtinas personažas: tai atsiranda autorius, kaip žudikas, tai jau nužudytas žmogus yra žudikas.
Man atrodo, kad geras detektyvas yra tas, kuris įtraukia skaitytoją į mąstymo procesą, kaip, pavyzdžiui, Umberto Eco, Carlos Zafonas (mano mėgstamiausias „Vėjo šešėlis“) arba Simenonas su savo psichologizmu. Bet tai jau – sudėtingiau, tai nėra laiko prastūmimas.
Dar galvoju, kad labai daug duoda mis Marpl personažas. Puaro atsiranda kaip Šerlokas Holmsas – tai yra išskirtinės asmenybės. Bet kiekvienas gali matyti save, savo kaimynę kaip mis Marpl. Sugebama parodyti, kad toks žmogus kaip tu gali būti pasaulio centras. Manau, po to filmuose, ypač amerikiečių, bet kas gali pakeisti pasaulį, pavyzdžiui, Forestas Gampas.
– Erkiulis Puaro ir mis Marpl yra kardinaliai priešingi personažai. Nuo pirmo romano atsiranda pedantiškas belgas, kuris yra keistos išvaizdos, rafinuotas. O mis Marpl – visiškai paprasta, keistų istorijų važiuojanti tirti iš kaimo. Kuris personažas yra jūsų favoritas?
O. Budnikaitė: Niekada nesistengiau lyginti, man patinka ir tas, ir tas. Bet jeigu pagal bruožus, man labiau turėtų patikti mis Marpl: intuityvi, smalsi senutė, kuri visą savo išmintį pateikia iš žmonių prigimties stebėjimo. O Puaro pagal aprašymą man būtų netgi nepatrauklus personažas: pasipūtęs, rafinuotas, pernelyg savimi patenkintas.
Žmogaus gal tokia prigimtis – jis mėgsta spręsti galvosūkius.
O. Budnikaitė
Bet Agatha jam suteikia labai šiltų ir žmogiškų bruožų. Šalia tų pilkų ląstelių jis, kaip geras elfas, pabaigoje sudėlioja dar ir žmonių santykius ar gyvenimus. Vėlesniuose romanuose Puaro netgi prisiima moralinio teisėjo vaidmenį. O šiaip šiandien labai sunku vertinti Puaro personažą atskyrus jį nuo žinomiausio jo atlikėjo Davido Suchet. Aš net neatsimenu, koks man Puaro buvo iki tol, kol nepamačiau jo seriale „Puaro“.
G. K. Ivanickas: Kaip personažas, simpatiškesnė yra mis Marpl – tokia sava. Bet kažkodėl mėgstamiausi Agathos detektyvai yra būtent tie, kuriuose veikia Puaro.
Norėčiau paprieštarauti tam, kad šie personažai – labai skirtingi. Agatha, mano manymu, abiem atvejais sužaidžia būtent kontrastais. Preciziškas užsienietis su išpuoselėtais ūsiukais, kiaušinio formos galva – juokingas personažas, kuris staiga savo proto galia gali išspręsti mįsles. Mis Marpl kitaip kontrastuoja – ji yra paprasta kaimo moterėlė, kuri sėdi kamputyje, tyliai ramiai sau mezga, o paskui atsistoja ir pasako, kaip kas bus.
E. Parulskis: Mis Marpl nėra pirmoji moteris detektyvė, 19 a. vid. jų buvo sugalvota gana daug. Bet kaip dažnai būna, kai kas nors pradeda lenktyniauti su pirmumu, tie pirmeiviai, kurie sugalvojo moteris detektyves, parašė labai blogas knygas. Herojų įvedė, bet jis nebuvo sėkmingas.
Vis tiek galima sakyti, kad A. Christie su mis Marpl yra viena detektyvinės literatūros naujovių. Tai – aktyvi personažė moteris, kuri dar turi ir kitų socialinių atskirčių: pagyvenusi, iš kaimo, pinigų nėra. Visa tai yra naujovės. Bet pagrindinis naujumas – ji suformavo jaukųjį detektyvą. Ten lavonų, kaip mes puikiai žinome, irgi yra tonos, tik tiek, kad tai vyksta jaukioje aplinkoje. Ir pažiūrėkite, į kokią gigantišką jaukaus detektyvo pramonę tai išsivystė. Jau turbūt milijardai žmonių nebeįsivaizduoja sekmadienio be „Midsomerio žmogžudysčių“, tai – pagrindiniai migdomieji.
– Mane kartais labai nervindavo, kai knygoje ar filme nieko neatspėdavau ir staiga Puaro pasakydavo dalykų, apie kuriuos man užuominos nedavė per visą siužetą. Juk rašytojas turi būti sąžiningas ir duoti tam tikrų užuominų, kad ką nors suprasčiau. Kaip A. Christie rezga savo siužetą? Ar jūs patenkinti, kaip skaitytojai?
E. Parulskis: Ji tikrai yra gana sąžininga detalių ir užuominų mėtytoja. Ji tai moka padaryti, daro ir gana sąžiningai jų laikosi. Reikia sekti. Tai yra viena jos siužetų grupė. Kita grupė – kur ji kategoriškai nesilaiko šitos taisyklės. Be abejo, virtuoziškumo viršūnė – „Rodžerio Ekroido nužudymas“, kuriame pasakotojas yra nepatikimas.
Dar kitas jos absoliutus atradimas yra „Ir tada nebeliko nė vieno“, kuriame detektyvas supintas su gotika ir išeina trileris. Nenorėčiau sakyti, kad tai pirmasis trileris, bet tokio stiprumo ir įtaigumo jis yra pirmas. Kitas inovatyvumas tame romane – tyrimą daro herojai, ne detektyvai, o kartu – ir skaitytojas. Ir visiškai bloga pabaiga, kas irgi nebūdinga detektyvams. Tai yra visiškai naujas žanras.
G. K. Ivanickas: Iš vienos pusės Agatha taisyklių laikėsi labai griežtai, iš kitos pusės – būtent ji jas laužė. Turint omenyje, kad Londone buvo detektyvų klubas, kuriame priimant būdavo net priesaikos, kad jokiu būdu žudikas negali būti policininkas, tyrėjas ir pan. Agatha nebijodavo geležinių taisyklių, kurios net būdavo juokingos – kad nusikaltėlis negali būti kinas, negali būti daugiau nei vienos slaptos durelės ir t. t.
E. Parulskis: Kažkada dariau tokį ne mokslinį tyrimuką. Ten, kur blogiausia situacija su saugumu, pavyzdžiui, postsovietinėje erdvėje, detektyvų beveik nerašo (nes ir taip pakanka). Kuo saugesnės visuomenės, tuo detektyvų yra daugiau. Patys žiauriausi, juodžiausi, niūriausi detektyvai su labiausiai geriančiais herojais yra skandinaviški, kur socialinis ir bet koks kitas saugumas yra ypač aukštas. Švedas patenkintas grįžta iš „Ikea“ ir tada jau pradeda rašyti nuo kraujų.
– Erkiulis Puaro pirmą kartą į kino ekranus ateina 1931 metais. „Mis Marpl“ ir „Puaro“ serialai buvo statyti daugybę kartų. Kaip jums atrodo, ar kino filmai stipriai prisidėjo prie to, kad A. Christie šiandien yra tokia populiari?
G. K. Ivanickas: Bet kuri ekranizacija visuomet išjudina susidomėjimą literatūriniu šaltiniu, ypač jeigu yra nusisekusi. Tiems, kas skaitė, galbūt kažkuris momentas ekranizacijoje nepatinka, bet ekranizacija išjudina daugiau tų, kas buvo neskaitę. Manau, nėra tokio atvejo, kad ekranizacija pakenktų populiarumui.
E. Parulskis: Totalus literatūros ir kinematografijos atitikimas, be abejo, yra A. Christie „Puaro“ su D. Suchet. Atsimenu, nuo pirmos serijos buvau pritrenktas, kad viskas taip gerai.
– Filme „Žmogžudystė Rytų eksprese“ buvo visos sudedamosios dalys: puiki aplinka, turbūt visos Holivudo žvaigždės. Bet kažkodėl filmas nebuvo labai populiarus.
A. Čepas: Labai svarbu atskirti kiną ir televiziją. Televizija – kiekvieną sekmadienį ar šeštadienį, vis tas pats veikėjas, aktorius tampa tarsi šeimos nariu. Kino ekrane jaukumas ne taip reikalingas, o grįžus namo po mišių, įsijungus susitikti ką nors, ką jau gerai pažįsti, turbūt yra gerai.
G. K. Ivanickas: Tam filmui turbūt pakenkė būtent tai, kad mes turėjome D. Suchet. Turėjome įsivaizdavimą, koks turi būti Puaro, ir staiga pamatėme Branagh su tokiais juokingais kavaleristo Budiono ūsais. Kita vertus, „Mirtis ant Nilo“ jau žiūrėjosi geriau, mes pradėjome priprasti. Trečias filmas jau visai neblogai susižiūrėjo, nors su Agatha beveik nieko bendro nebeturėjo.
– D. Suchet savo autobiografinėje knygoje rašo, kad pradėjęs kurti Puaro vaidmenį sulaukė labai daug kritikos. Garsioji eisena taip pat sulaukė daug kritikos. Iš pradžių jis nebuvo toks jau simpatiškas. Priprasti reikia?
A. Čepas: Jo paskirtis ir nėra būti simpatiškam. Jis turi būti erzinantis, kad žiūrinčiajam leistų pasijausti geresniam už tą ekrane.
Viso pokalbio klausykite LRT KLASIKOS laidoje „Laikas kultūrai“.
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
