„Esu eilutės stalius ir verlibro puodžius, / popierinių baldų dailidė, išversto išvirkščio teksto siuvėjas. vėjo amatininkas, dygsniuojantis baltą, begalinį ritinį“. Nors Marius Burokas įspėja niekada netikėti poezijos knygose išrašytomis poetų biografijomis, šios eilutės ne tik jo, bet truputį ir apie jį: vaikštantį tarp svetimos Kūrinijos, gavusį efemerišką gebėjimą rikiuoti žodžius.
35-asis Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureatas poetas, vertėjas Marius Burokas, įvertintas už poezijos rinkinį „Seismografas“ (2025), atsako į portalo LRT.lt klausimus.
– Kažkuris LRS premijos laureatas yra pasakęs, kad ji – bene svarbiausias apdovanojimas rašytojui, nes nugalėtoją renka patys „gildijos“ nariai. O koks tavo santykis su šia premija? Ką ji tau sako, daro, liepia ar užgina?
– Taip rūsčiai paklausei, lyg premija būtų koks nors imperatyvas. Taip, gildijos narių apdovanojimas yra labai svarbus. Ir ši premija yra tarsi pasirinkto kelio patvirtinimas. Žinoma, gauti premiją visada malonu, tačiau svarbiausia yra nepradėti jų laukti ar tikėtis.
– Gal tau pasirodys keista, tačiau pati pirmoji man labai patikusi „Seismografo“ eilutė ši: „Paprastai gyvenam, galvoju, su obuolių dėže po stalu.“ („Spalis“, p. 13) Nežinau, kodėl. Turbūt tokia paprasta, kad net poetiška. Tad noriu įsitikinti, ar tikrai paprastai gyveni: kiek laiko dabar skiri poezijos rašymui, kiek – vertimams ir kiek jo dar lieka šeimai, buičiai, kelionėms?
– Na, nekeista. Tai yra mažytė tikrovės detalė, įdėta į eilėraštį: tuo metu, žiemą, virtuvėje po stalu tikrai stovėjo dėžė su obuoliais. Paprastai juos laikome sandėliuke, bet iškėliau laikinai, kad nepašaltų (šypsosi). Man svarbu, kad eilėraštyje būtų smulkių tikrovės „inkarų“, buities detalių, tai įžemina tekstą, paverčia jį apčiuopiamesniu.
Žinoma, gauti premiją visada malonu, tačiau svarbiausia yra nepradėti jų laukti ar tikėtis.
O mano dienotvarkė tikrai paprasta: ryte išeinu į Literatų namus, kur turiu savo darbo vietą, ir sėdu prie vertimo. Poeziją verčiu taip pat dažniausiai ryte, vėliau pereinu prie prozos ar negrožinės literatūros vertimo. Žinoma, jei reikia, ruošiuosi knygų pristatymams, redaguoju poezijos rankraščius, rašau esė, knygų apžvalgas ar kokį kitą tekstą. Didžiąją dalį mano dienų užima rašymas ir skaitymas. Dažniausiai šis darbas malonus, todėl nesiskundžiu.
Grįždamas namo dažnai užsuku į „Mint Vinetu“ ar „Eurekos“ knygyną – kavos ir paplepėti su bičiuliais. Buičiai ir šeimai lieka vakarai ir savaitgaliai – taigi, įprasta žmogaus dienotvarkė (šypsosi).
Keliauju pastaruoju metu gana retai, reiktų tai ištaisyti, yra ir planų, kaip, bet kol kas anksti apie juos šnekėti.
– „taip neramu, tarsi jaučiant, kaip kibirkščiuoja sienoj teksto laidas.“ („Interjeras V“, p. 15). Ar galėtum, suprantama, lakoniškai nusakyti, kaip parašai eilėraštį, kaip jis atsiranda? Apskritai būtų įdomu sužinoti, kokiomis gyvenimo aplinkybėmis „pasirašė“ naujoji knyga? Kokie įvykiai ją išaugino?
– Eilėraštis dažniausiai atsiranda iš detalės, vaizdo, vaizdo detalės, iš savotiškos nuotraukos ar kadro galvoje. Jį dažnai paskatina vaizdas, peizažas, fotografija, menas. Neturiu jokios poezijos rašymo dienotvarkės, ritualų ar įpročių. Tik tiek, kad dažniausiai rašau ranka ir turiu specialią užrašų knygelę eilėraščiams, eilutėms, pastaboms ir mintims – ji visada po ranka.
Man svarbu, kad eilėraštyje būtų smulkių tikrovės „inkarų“, buities detalių, tai įžemina tekstą, paverčia jį apčiuopiamesniu.
Na, knyga atsirado visų audringų 2020–2025 metų įvykių fone. Ir, žinoma, buvo jų kažkiek veikiama jei ir netiesiogiai, tai pasąmoningai. Kas joje beveik neatsispindi – COVID pandemija, pavyzdžiui. Nelabai ką turiu apie ją pasakyti – toks įspūdis, kad tie metai buvo kažkokia hibernacija, alternatyvi tikrovė, betgi ne – rašyti tekstai, verstos ir redaguotos knygos, dalyvauta renginiuose.
Specialiai šios knygos neauginau, nuo kitų ji skiriasi tik tuo, kad iš anksto uždaviau jai tam tikrus parametrus – poezija proza, psichogeografija. O šiaip manau, kad knyga turi atsirasti natūraliai – augti, plėtotis, bręsti kuo mažiau reguliuojant procesą.
– Kai kalbėjomės „Poezijos pavasario“ / Maironio premijos proga, atsakydamas į klausimą apie savo vaidmenį visuomenėje, citavai belgų rašytoją Louis`į Paulį Booną: „Aš ne gydytojas, ne vaistininkas ir ne šventikas, ir jau tikrai ne stebukladarys ar pranašas. Esu tik mažytis seismografas.“ Ir štai – ta citata tapo vienu „Seismografo“ moto. Ar tada jau buvai parašęs pirmuosius būsimo rinkinio eilėraščius?
– Aha, pranašinga citata buvo (šypsosi). Ir taip, keletą eilėraščių jau buvau parašęs, bet neturėjau dar jokių minčių apie būsimą knygą, struktūrą, temas ir panašiai. O šis tavo minėtas epigrafas tapo savotiška kelrode žvaigžde visam rinkiniui. Iš pradžių pavadinimas „Seismografas“ buvo darbinis, tikrai neketinau jo palikti, bet dėliodamas rankraštį supratau, kad jis taip prilipo, nebeatplėši.
– Kaip poetas geofizikas (Marius Burokas) apibūdintų rinkinio sandarą?
– Rinkinį sudaro keletas skyrių, jie sudėlioti pagal žemės virpesių stiprumą žyminčią Richterio skalę – stiprėjančia tvarka. Šis sprendimas šiek tiek primeta skaitančiajam teksto interpretaciją – atseit šitie eilėraščiai intensyvesni už kitus, bet suteikia rinkiniui griežtumo.
Skyrius atskiria ir ciklo „Neregėjimai“ eilėraščiai, parašyti tradiciniu verlibru – šis ciklas tematiškai išsiskiria iš knygos, jame kalbu apie neregėjimą tiek tiesiogine prasme (aklumas), tiek perkeltine.
Visa kita „seismografinė“ atributika, pabraižymai ir knygos dizaino elementai – dailininkės Aurelijos Slapšytės nuopelnas. Tai – jos pirmoji poezijos knyga, tačiau ji viską padarė puikiai, labai džiaugiuosi šiuo bendradarbiavimu.
– Kai kurie knygos eilėraščiai turi koordinates – ką jos žymi: eilėraščio „prasidėjimo“ vietą, lyrinio subjekto stabtelėjimą, autoriaus mėginimą orientuotis šiapus tikrovės? Kodėl taip pažymėti ne visi eilėraščiai? Kaip (ir kada!) tas koordinates nustatei – naudojaisi kuria nors išmania aplikacija?
– Taip, dalis tekstų turi koordinates. Ilgai galvojau, dėti jas ar ne, taip ir pasakiau knygos dailininkei: jei rasi kaip gražiai jas įkomponuoti – dedam, jei ne – tai ne. Ji rado. Manau, klausime gana tiksliai išvardinai koordinačių atsiradimo priežastis. Dalis jų žymi vietą, kur tekstas parašytas, kur vyksta jo veiksmas. Man tos koordinatės yra žaidimas, taip pat būdas išmesti eilėraščio inkarą, prišvartuoti jį prie tikrovės.
Ne todėl, kad reiktų. Manau, tai suteikia rimtiems, liūdniems tekstams truputį lengvumo, įtraukia skaitytoją kitaip – dalis jų tikrai tikrina koordinates, patys pasakojo. Įdomiausia tai, kad tos koordinatės nėra itin tikslios, jos tik apytikslės, taip irgi paliekama erdvės skaitančiojo vaizduotei.
– Kodėl „Užkalbėjimas asmeniniam nykimui“, „Улица Пылесос“ ir „Šiaurės Atėnų literatūra ir menas kultūros baruose“ knygelėje publikuojami „pažeista tvarka“? Ar savaime taip sugulė brazdėdami, „taisydamiesi nakčiai“?
– Na, čia turiu progą dar kartą padėkoti knygos dailininkei Aurelijai Slapšytei – tai buvo jos sumanymas įdėti tuos eilėraščius kitaip, pasukti, nes vienas iš mano prašymų dailininkei buvo kiek įmanoma nelaužyti eilučių, palikti kuo daugiau vietos eilėraščiui kvėpuoti, nesuspausti jo.
O ir šiaip struktūriškai šitie eilėraščiai išsimuša iš bendros visumos – jie ilgesni, juose daugiau grafinių elementų. Dabar pagalvojau, kad šitie trys tekstai savotiškai įkūnija mano knygos temų trijulę: natūra – miestas – kultūra.
– Kad į didžiausio stiprumo seisminę skalę patenka Ukrainai skirti eilėraščiai – suprantama, ten tebevyksta karas, suduodami mirtini smūgiai. Tačiau kodėl vidutinio stiprumo diapazone atsiduria, sakykime, meilės lyrika ar „Jūrė prie jūros“?
– Rašau apie ramią, pasitikinčią, kiek tai įmanoma, meilę, ne apie audringas paauglystės dramas, jaunojo Verterio kančias ar panašiai. Meilė nuo įsimylėjimo skiriasi. Ir tie meilės eilėraščiai labiau kalba apie pasitikėjimą ir pastangą suprasti. Aš vis dar stebiuosi, kiek laiko ir pastangų reikia, kol du žmonės ima vienas kitą suprasti ir atliepti.
Norėjau parašyti po eilėraštį abiem vaikams, bet šitų dalykų nesuplanuosi, tad eilėraštį vyresniajai dukrai galbūt užbaigsiu vėliau.
Aš vis dar stebiuosi, kiek laiko ir pastangų reikia, kol du žmonės ima vienas kitą suprasti ir atliepti.
– „Kol vieną rytą iš jo prasikals stoties aidas, atkims pranešėjos dažytom šukuosenom ir lokomotyvų plaučiai išsipūs kaip burės.“ („Kylant į kalną...“, p. 27) Mums, kažkada traukiniais važinėjusiems į Vilnių ir prisivažinėjusiems tiek, kad dabar to daryti jau nebereikia, geležinkelio stotis ir apskritai Stoties rajonas visada bus „kaip didelis apšviestas miestas“, gabenantis nepažįstamų žmonių likimus. O kodėl tu palikai tiek daug to rajono koordinačių knygoje, kas tau yra Vilniaus geležinkelio stotis? Nujaučiu, kad ji svarbi, ir ne vien dėl motyvų, nugulusių eilėraščiuose.
– Aš per stotį praeinu mažiausiai du kartus kasdien. Mėgstamiausia mano vieta sustoti parūkyti – baro „Peronas“ lauko terasa, žiūrint į traukinius. Tik aš apie stotį rašau iš Naujininkų perspektyvos, iš kitos pusės – atskirtos geležinės upės. Man patinka stoties garsovaizdis – pranešėjų balsai, švilpukai, traukinių dundėjimas, gaudesys.
Stotis – taki, tranzitinė būsena ir tuo pat metu – konkretus, nejudrus erdvės taškas. Tėkmė ir statika. Galų gale tai viena svarbiausių kiekvieno miesto vietų. O erdvė ir kvartalai aplink stotį dažniausiai yra patys įdomiausi (tas įdomumas kartais susijęs ir su pavojumi).
Koordinatės čia iš dalies tarnauja ir pažinimui – žmonės nė nežino, kur tie Naujininkai yra, koks jų geografinis santykis su stotimi, ir panašiai.
– Aišku, ką stotyje išlydi penktadieniais ir pasitinki sekmadieniais, aišku, kas Šaltupė ir kas Visata, radusi vietą. Tai apie tavo žmoną poetę Jurgitą Jasponytę, be kitų dviejų, – ir poezijos rinkinio „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ autorę. Vasarą skaičiau labai atvirą (ir dėl to labai gražų) jos pokalbį su Andriumi Jakučiūnu „Metuose“. „Vienas juodesnių gyvenimo periodų – kai Marius gėrė“, – sakė Jurgita. Be abejo, tai jau jokia sensacija, esi apie tai drąsiai viešai kalbėjęs. Tačiau kokį prisimeni aną laiką ir kaip pavyko pasiekti švaraus buvimo?
– Prisimenu tą laiką kaip itin chaotišką, sunkų. Ir dar – žiūrint, kurį „aną“ laiką, nes taip jau su visom priklausomybėm yra: būna smagu, kol nebebūna. O tada viskas rieda žemyn. Su pagreičiu. Ir kuo didesnis pagreitis, tuo sunkiau sustoti. Tada jau reikia ir artimųjų pagalbos. Taip buvo ir man. Mano blaivybei šiemet galima jau ir pasą išimti – 16 metų. (Juokiasi.) Tikiuosi, kad ji kartu su manimi sulauks garbaus amžiaus.
Taip jau su visom priklausomybėm yra: būna smagu, kol nebebūna. O tada viskas rieda žemyn. Su pagreičiu. Ir kuo didesnis pagreitis, tuo sunkiau sustoti.
O kaip pavyko pasiekti – na, čia reiktų dėkoti įvairioms gydymo programoms.
– Smalsu: ką laikei „metalinėj dėželėj su voverėm“ („Šaltupė. Zarasai“, p. 43)? Mėginu spėti: poeziją, o gal Dievo atvaizdą?
– Ta dėželę iki šiol turiu namuose. Tai skardinė, turbūt šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio dėželė nuo ledinukų su nupieštomis voverėmis ant dangtelio. Joje senelis, o vėliu tėvas, laikė visokius cviekus, šriūbus, gaikas ir kitokią ūkio smulkmę. Ji kažkaip atsidūrė pas mane ir iki šiol barška įrankių dėžėje.
Mano senelis buvo stalius, o tėvas – inžinierius elektrikas. Jie viską darė ir daro savo rankomis, tai aš iš dalies užaugau tarp įrankių, detalių, drožlių ir panašiai. Tik va, mano paties rankos ne itin tam pritaikytos. Apie tai ir rašau šitam tavo cituotam eilėraštyje.
Na, ir galiausiai pasitaikė proga pasiimti tą dėželę į poeziją, tegul ji, kiek aprūdijusi, barška ir tekste. O šriūbai su gaikom pravers kokiai atsiknojusiai eilutei priveržti.
Man atrodo, kad ir Dievas turi tokią skardinę su varžteliais ir kartais įsuka mums, kai pametam. Tiesa, galėtų ir dažniau, nes atrodo, kad pastaruoju metu jis šias pareigas kiek apleido.
– Kokį save norėtum matyti labiau: turintį namus „su liepomis už langų / į ramią aikštę / su knygomis ir paveikslais“ („niekada neturėsiu...“, p. 9) ar „išsivadavusį iš amžinos prievolės rašyti ir skaityti“ (p. 7)?
– Atsakant tiesmukai – pirmas variantas (vargu ar įmanomas, bet...). Ta „prievolė“ ir pats epigrafas – veikiau švelni provokacija nei ateities planai ar savęs raginimas. Kas aš būčiau be tos „prievolės“ rašyti ir skaityti?
Kita vertus, tas eilėraštis apie namus, pirmasis eilėraštis knygoje, kalba apie neįmanomybę, apie tai, kad idealių svajonių namų turėti neįmanoma, apie tai, kad visada ko nors trūksta. Jis taip pat kalba apie egzilio ir tremties situaciją – kai sugrįžęs į tėvynę tų namų nerandi nė pėdsako.
---
NEREGĖJIMAI
I
Akloji dėmė
Akloji dėmė – regos nervo disko vieta akiplotyje. Šia vieta žmogus nemato. Kai kurių ligų atveju aklosios dėmės ribos išsiplečia ir akiplotyje atsiranda didesnė nematymo zona.
1.
tai tik dėmė akyje
tamsos liepsna vietoj veido
vis anksčiau užsibaigia diena
ir daiktus regiu lytėjimu
regiu rankom vaikų pakaušius
mylimosios petį – žinau
jis turi būti grakštus
2.
tai tik atšokęs kraštovaizdis
siluetai migla ir vėjas
akmenų punktyrai
medžių morzė
aklas kartojimas
P.S.
dar teks eit per raudoną
laikysiu nematomą
tavo ranką
užsimerksiu
II
Akies istorija
**
mėnuo primena
gydytojo žibintą
dėk smakrą
ant jo lentynėlės
**
tik per akį
tiesiai
į žmogų pateksi
**
o ten, matau –
slenka ledynai
slegia regėjimo žemę
stumia riedulius
juodus
**
nebepakelsi galvos
stingsta
atšipus žiemos šviesa
nudirtas obuolio kailis
**
šiurkščioj neregystės vilnoj
grublėti nuzulinti
šviesos dažai
**
lašinu po raidę iš akies
**
juodos avys avelės
tamsieji miško skaitytojai
**
raidės avelė nuplėšia
man veidą
garso dantim
**
kai praregiu –
ilgiuosi
tamsos aiškumo
III
Echolotas
1.
Šikšnosparniu
blokšiuos
į tave
boluojančią
tamsa man
perskaityta
aidu gaudžiu
gūdžiu
tamsa man
nebe baimė
ola su garso
šešėliais
aklas
pasitikėjimas
2.
po vasaros
ateina drumstis
kartus ruduo
žiemos nebuvimas
dusina
neperrėžiama
tylos tamsa
gerklėj užakusioj
šviesos šapai
3.
mirga šoka
mašalai
ryto
raidės
teksto vanduo
nebe
perskaitau
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
