Profesorė emeritė, literatūrologė, literatūros kritikė, poetė, eseistė, daugybės knygų, straipsnių autorė, ko gero, prasmingiausiai įvedusi į nesuskaičiuojamą gausą literatūros kūrinių ar įžvalgiausiai, jautriausiai savuoju žodžiu padėjusi išeiti iš jų, Viktorija Daujotytė 2024-aisiais išleido autobiografinių tekstų rinkinį pavadinimu „Kai rašai, nebijai“, išrinktą Metų negrožinės literatūros knyga.
Galbūt neatsitiktinai, būtent baigiantis metams, prasidedant naujiems, norisi sugrįžti prie leidinio, perskaityto metų pradžioje ir išlikusio geriausio per visus metus; neatsitiktinai galbūt ir todėl, kad knyga prie savęs ir vėl pritraukia – autorės gimtadienis gruodžio 24-ąją, o, sugrįždamas prie kūrinio, gal ir nejučia, gal ir nesąmoningai, bet vis tik labai tiesiogiai priartėji prie autoriaus, juolab skaitydamas autobiografiją.
Rašydamas žmogus būna ir ten, kur kitaip nepatenka. Jei nepatektų, tai gal ir nerašytų. O rašo, jei ir bijo. Rašo, lyg kažką ir savyje įveikdamas, kokią ribą ar slenkstį. Nes traukia susitikti su savim, buvusiu ar buvusia, dar tarsi pasimatyti su tais, su kuriais susitikta, gal ir lemtingai. Ir sau patvirtinti, kad buvai, gyvenai. Kad buvai ir kitiems. Ir jie tau buvo. Kartais labiau už tave pačią. Litteros, literatūra – ir atskirybė, ir didžiausia bendrybė, kuri buvo man įmanoma. Ką patyriau savaimingiau ir giliau, patyriau iš pirminių daiktų, bet kalbos būdu. Pasiekiu kalbos kultūrą, galiu joje būti. Gal kartais – ir kalbos meną. Kultūros kalba, juolab – meno kalba, visada tik siekiamybė. Tarpas, kuris lieka tarp kūrinio ir kalbėjimo apie jį, priklauso menui. (p. 10)
Unikaliai autentiška Daujotytės kalbojauta – kvėpavimas kalbà: gebėjimas įkvėpti jos ir iškvepiant – ištariant, tiksliau, dažniausiai parašant žodį, jais grafiniu pavidalu įprasminant mintis, ne ti(e)k transliuoti žinią, gimusią idėją, byloti apie kitą, o kartu save, bet ypač kalbėti kalbà apie pačią kalbą, akivaizdžiai parodant, kad be kalbos apskritai nieko nėra, o visa, kas yra, yra daugiau, nei matoma, nei girdima, dažnai vien tik nujaučiama, ir tai saugoma pačios kalbos realybėje, įsteigiančioje mūsų gyvenimo tikrovę.
Autobiografinių tekstų rinkinį „Kai rašai, nebijai“ subtiliai jautriai, pasitelkusi Evgenios Levin nuotrauką, apipavidalino dailininkė Deimantė Rybakovienė, jos darbą Viktorija Daujotytė įvardijo kaip knygai sukurtą Deimantės vardo vertą drabužį (p. 27). Kalbà ir kalboje asmeninio ir bendražmogiško gyvenimo patirčių siūlais išaustame tekstų rinkinyje išskaidrintos ir romiai vaiskiai švyti labai paprastos žemiškosios būties ištakos, kurių sąlygose ir aplinkybėse formavosi šis literatūros ir kalbos žmogus, lietuvių kultūros asmenybė.
Lyg ir nieko paprasčiau – parašyti apie save. Juk viską žinai. Bet raštas atidengia ir tai, ko nežinojai, nežinai. Rašymas yra ir savityros būdas. Kintantis, besikeičiantis. Jei rašant gyvenasi sunkiau, tamsėja ir praeitis. Šviesesnis laikas nušviesina ir tamsesnį. Praeitį matome iš dabarties. Kiekviename gyvenime yra tokių pradų, kurie grįžta, kartojasi. Tai daugiau ir giliau nei faktai. Kažkas, kas yra ne tik faktuose, datose, susitikimuose, bet ir tarp jų, už jų. Iškyla, pasirodo. Ir iš to, kas ilgai buvo užslėpta, užtamsinta. (p. 11)
Rinkinį sudarantys šeši atskiri, bet persidengiantys tekstai, galimi suvokti kaip skyriai, priešlapiuose įprasminti ir vizualiai – iškalbiomis Viktorijos Daujotytės gyvenimo akimirkomis, užfiksuotomis Regimanto Tamošaičio, Antano Sutkaus, Jurgio Pakerio, Živilės Daugėlės, Romualdo Rakausko: Bijoti biografijos?; Motina; Ankstyvasis dienoraštis: savasties įbrėžos; Ieškau Alkupio; Kito žvilgsnis. Vaizdiniai. Persona; Iš pirminio universumo – universiteto linkui. Taip, autorė atsiskleidžia įvairialypiai, bet naivu, todėl ir netikslinga būtų tikėtis, kad leistųsi pažįstama visaapimančiai.
Veikiausiai apskritai tai nėra įmanoma, žmogus pats sau, ko gero, niekada nėra iki galo atsiskleidęs, aiškus. Tačiau vien didžiausia teksto-skyriaus Ieškau Alkupio apimtis suponuoja, kad literatei gyvenime esmingiausia buvo ir, matyt, tebėra gimtinė. Gal dabartyje toji svarba ir reikšmė tampa tik dar labiau ir vis labiau suvokiama, juntama. Neabejotina, pirmosios patirtys, kaip pasaulio atradimas, jo su(si)kūrimas palieka didžiausią ir neišdildomą, visą būsimą gyvenimą lydintį pėdsaką, visą būsimąjį laiką persmelkiantį ženklą:
Augau nušalintame laike ir erdvėje, pokario netikrumo, sumaiščių, skriaudų, girtuoklysčių patamsiuose. Bet ir šviesoje – savųjų šilumos, gerumo, bent jo prošvaisčių, gyvulėlių, gyvūnėlių, medžių, gėlių artumoje. Tebetikiu, kad gamta visiems gera, kad palankesnė silpnesniems. Tebeturiu ryškią ankstyvojo gyvenimo patirtį. Tebematau. Tebegirdžiu. Kaip ūžauja vėjai aukštuose medžiuose, kaip, važiuojant vežimu per kamšą, treška sausi šatrai; kamša – toks kelias per pelkę, drėgną vietą ar šliunkę, išklotas alksnių, karklų šakomis. Kaip ankstyvą rudenį išsausta spalvotos beržų viršūnės ir vėjui lengva jas supti, sūpuoti.
Aukšti medžiai buvo mano pirmosios transcendencijos. Svarbios iki šiol. Vaiko sąmonė lyg kempinė – viską sugeria, kalbėjimus, treškėjimus, spalvas, judesius. Užsimerkiu, ir pro vakarinį langą aiškiai matau, kaip nuo vėjo sujuda klevo šaka, kokį ilgą šešėlį ji meta į burokų daržą. Juslinių įspūdžių turtas – kartais atrodo, kad jo net daugėja, atsiranda naujų spalvų, lyg ir nematytų debesiūkščių virš klevo ar kalno, o gal tik perdebesių, lyg ir negirdėtų garsų – kad ir sausų ąžuolo lapų skimbčiojimo. To, ką jautei, jutimas, ką girdėjai, girdėjimas yra ir to, kas yra buvę, gaivinimas, gal net dauginimas. Tik reikia bent retkarčiais pajusti savyje kad ir skaudų švarumą, ramumą, taikumą. (p. 19)
Tai, kas patirta, nepraeina, yra nepraeinama, tai įsirašo ir išlieka, todėl įmanoma su(si)grąžinti, idant patirtumei dar kartą, žinoma, jau kitaip, nes tu pats esi kitas ir kitoks, pakeistas ir perkeistas laiko tėkmės, gyvenimo patyrimų. Būtent kalbà, kalbinė kūryba, sakytina, unikaliausiai ir autentiškiausiai įgalina prisiminti (at)kuriant būtąjį laiką ir save buvusį. Tai viena akivaizdybių, bylojamų autorės, autobiografiniais tekstais ištarusios: kai rašai, nebijai.
Žmogiškasis kosmos trapus, trupantis. Žmogus praeinantis, išnykstantis. Galime išlaikyti jo vientisumą, savumą ir sendami, jei skaidrėjame mąstymu, laikysenomis <...>. Sendami jaunėjame. Įgyjame (jei pajėgiame) daugiau galios suprasti, mylėti, daugiau turėti, jau nieko ypatingo nebetrokšdami. Vis labiau matome pirminį gyvenimo skritulį – vaikystę. Kodėl į ją taip grįžtama, kodėl mūsų pažadėtoji žemė yra praeityje? Visų – ne tik menininkų. Gal kad tai atskira erdvė ir atskiras laikas – išeiname iš tos žemės, ją apleidžiame, jei ir niekur neišeiname. Vaikystė yra atskirasis žmogaus gyvenimas. Gyvenimas gyvenime. Išeiname iš jo su tuo, ką gauname ir ko ne.
<...> Tarp vaikystės ir likusio gyvenimo tarsi nebėra nieko bendro. Todėl žvelgiame į ją kaip į kitą pasaulį, su nuostaba: negi tai buvo, negi tai buvo su manim? (p. 271–273)
Išskirtinės svarbos žmogui, jo visaprasmei raidai turi tėvai, šeimos nariai, kurių artumoje augama, kurių pasaulėžiūra ir pasaulėvoka persiduoda ir tampa asmenine, noriai ar nejučia įduota–įsiimta – persiimta.
Kuo labiau gyvenimas nuo motinos tolino, tuo labiau ji manyje buvo. <...> Perėjo per atmintį ir ankstesnis mano gyvenimas, nors galvojau tik apie motiną. Paprasta, bet ir nepaprasta: ką sakai apie motiną, sakai ir apie save. Jei ir nesakai. (p. 31)
Nebeatstatoma tėvo biografija; 1939 metais išėjo į Lietuvos kariuomenę, iš mažens prisirišęs prie žirgų (senelis Daujotis laikė puikius žirgus, veislinį eržilą), kavaleristas, akyse išlikusi nuotrauka – ant blizgančio stambaus juodžio su baltu brėžiu kaktoje, su kitais kavaleristais Alytuje, 1940 metais su pulku, su vėliavomis, ant savo puikių žirgų jojo į Vilnių. <...> tėvas apie sunkųjį savo gyvenimo laiką nekalbėdavo, prisimindavo save zimagorą, tiesiantį Žemaičių plentą), pateko į vokiečių nelaisvę, pabėgo, pėsčias, išbadėjęs, žaizdotas pasiekė namus <...>. Tada susipažino su Paulina, Paulyte, būsima mūsų šešių motina, 1944 metų gruodžio 23 vėlų vakarą, kai Žemaitija jau buvo užimta grįžtančios sovietinės armijos, Keiniškėje gimiau aš. (p. 349)
Iš tiesų, gimiau baugiu laiku – 1944 metų gruodžio 23-ią, išauštant Kūčių dienai. <...> Išeidamas tėvas parinko vardą – jei duktė, Viktorija, jei sūnus – Algirdas... Kai gimiau, babūnėlė atsivertusi seną, visai sučiurusį kalendorių – laikė užkištą po balkiu. Pamįslyk – ir diena šv. Viktorijos, nors ir vakaras... Nuje, keisti jau navalnu... Motinos atmintyje viskas liko baugu ir baisu. Pagimdė tik savo mamai padedant, silpną, menką. Žiema, šalta, vis dar karas. Nemanę, kad gyvensiu, rūpinęsi tik pakrikštyti, bet jau po Naujųjų, per Tris Karalius. (p. 376–377)
Tėvo pasirodymas mano akiratyje. Pirma kažkokioj migloj, iš mamos kalbos: tėvas yra tas, kuris turi ateiti ar pareiti, kažką man parnešti. Aukštai iškelti ant rankų. Priglausti prie savo veido taip stipriai, kad barzda durtų... Prie rūkstančios lempos motina laiko mane ant kelių, kažką rašo, paskui paima mano rankytę, deda ant lapo, iškečia ir pieštuku apvedžioja kontūrus, delniuko, pirštukų. Tai mano fotografija, siųs laiške tėvui į tolimą, svetimą šalį. Kazanskas – atsimins ir senatvėje. Kai tėvas pasirodo, bijau, nenoriu, neinu, svetimas. (p. 408)
Tėvo gyvenimas taip ir liko mums, vaikams, nežinomas. Nenorėjo nieko pasakoti, tylėjo, tik kartais prasitardavo, kad lageryje badavęs, kad sušalusi bulvė buvusi skanėstas. Sugrieždavo dantimis, kai kas pradėdavo laisviau politikuoti. Bijojo politikos, nenorėjo mano specialybės, ką tu galvoji, sakė, gryna politika, prapulsi. Mirė jaunyvas, šešiasdešimt ketverių metų, po insulto, prabuvęs pusmetį pas brolį, dar visai jauną gydytoją. Kai lankiau paskutinį sykį, supratau, kad apie jo gyvenimą jau ir nebesužinosim, nebepaklausim. Motina bijojo ligoninės, kurioje mirė tėvas. Bet ir jai taip buvo lemta po dvidešimt ketverių metų. (p. 121)
Autobiografiniuose tekstuose daug ankstyvojo literatūrologės gyvenimo, gyvenimo dar iki humanitarikos, gyvenimo humanistikoje, su šeima, gimine, kaimynais, ir labai autentiško, gamtojauta pagrįstoje būtyje, tai nedalomai susiję, persipynę, tad sudaro, kaip Daujotytės ištarta, atskirą, kitą, vaikystės gyvenimą, tarytum savą gyvenimo planetą, unikalios vietos ir laiko realybę. Joje svarbiausiąjį vaidmenį atliko moterys, ypač babūnėlė:
Bandau papasakoti apie savo babūnėlę. Kaip lengvai sakau – savo, kaip lengvai viską savinuosi. O juk babūnėlė turėjo septyniolika anūkų. Bet ji buvo ir liko mano; tokios, kokią aš matau, atsimenu, kitiems nebuvo, tokia ji yra tik man, mano atminty, mano vaizduote ir provaizdžiuose. Ir aš tokia buvau tik jai. Man atrodo, kad ir ji tą suprato, juto. <...> man būtinai reikėjo rasti savo ankstyvajame gyvenime lyg kokią atramą, išmintį, o svarbiausia – meilę, kad galvočiau, o kartais ir jusčiau, jog buvau mylima, globojama, kad išlyginčiau savo ankstyvąsias duobes, skriaudas.
Mūsų geroji, kantrioji mama viską darė, kad reikėjo. Iš reikalo, iš pareigos, kitam jai neliko nei laiko, nei jėgų. Babūnėlė glostė mane, vedėsi už rankos, šaltomis žiemos naktimis guldėsi į savo lovą, glostydavo, kol užmigdavau <...>. Svarbiausia – su manim kalbėjosi, nuo pat mažumės, rimtai, tyliai, nesišypsodama, atsakinėjo į visus mano klausimus. (p. 305)
Taip jau sutapo, kad šiuo laiku, berašant recenziją, visuomenėje ypač aktualizuojama žodžio laisvė – laisvas žodis; atsitiktinai ar ne, Daujotytės knygos pavadinimas Kai rašai, nebijai ir jau pirmasis skyrius Bijoti biografijos? savaime suponuoja, kad žodžio ištarimas-parašymas visada daugiau mažiau susijęs su drąsa, žodis, pati kalbà reikalauja žmogaus apsisprendimo apsireikšti pa(si)sakymu; kalbà galima suvokti kaip tam tikra priemonė ir instrumentas būti; kalbėjimas, kaip kvėpavimas – gyvybinė funkcija, gyvybingumo forma, net jeigu (ir) vien tyla:
Turiu šios baimės, kylančios iš teksto apie savo ir ne visai savo gyvenimą. Kad ne visada gali atskirti, kur baigiasi tavo ir prasideda kito. Kad prasitari ir apie kitus, jų ir neatsiklausus. Kad vis abejoji, ar ne per daug sau dėmesio. Bet juk žmogaus gyvenimas yra ir jo laboratorija, ir svarbiausia egzistencinio vyksmo scena. Sapne (ar tik būdraujant) išvystas įrašas: gyventi, kol suvoksi, kas vyko tavo gyvenime, ypač jo pradžiose. Atminties knyga, labiau atminties nei prisiminimų.
<...>
Rašyti – dar susitikti su savimi ir su kitais, neatskiriamai. Susitikti arba susitaikyti. Ir su savim, kad tik tiek, kad tik taip. Su tuo, kas įvyko. Ir su tuo, kas neįvyko. Neįvyko, o liko. Atsiprašyti. Padėkoti, jaučiant, kad būti dėkingai yra gera. Nebedangstyti savo skurdo, klaidų. Nebeslėpti minčių nei jausmų. Nei džiaugsmo, kad matei, girdėjai, jautei, mylėjai. Kad nors trupinį iš pasaulio Neaprėpiamybės ir Nežinomybės gavai, pasiėmei. / Kad rašai ir bijodama. / Ir kad tada, kai rašai, nebijai. (p. 9, 25–26)
Rinkinys Kai rašai, nebijai, kaip apskritai visi Viktorijos Daujotytės tekstai, byloja išskirtinai ypatingą šios asmenybės unikalią pajautą ir empatiją kito ir kitam – žmogaus ir žmogui, kūrinio ir kūriniui, aplinkos ir aplinkai, vietos ir vietai, laiko ir laikui. Ko gero, būtent šios žmogiškos savybės, atsiskleidžiančios kaip literatūrinės ypatybės, kalbinius autorės kūrinius išskaidrina, ir kiekvienam skaitančiajam jie žėri įstabia deimanto kristalo šviesa.
<...> Kiekviena diena, kiekviena akimirka, jei tik joje atsiranda koks stipresnis įbrėžis, nugula sienoje lyg kokioje saugykloje. Kartais iškyla iš jos lyg būtas pavidalas – užtenka šešėlio, bėgančio per pievą, muzikos, jei ir tik banalios kadaise girdėtos dainos motyvo, akmenuko vieškelyje, kad ta akimirka ar tas pavidalas iškiltų, perkeistų esamybę, tarsi atverstų kitą jos pusę, kur dingę žmonės atgauna veidus ir judesius, o mes „savo buvusią sielą“. <...>
Taip, mūsų savastį (sąmonę, sielą) sudaro ir prigimties duotybės, ir patirtos, išgyventos būsenos, jų gelmės keičiasi su paviršiais – iškyla, nugrimzta, nugrimzta ir vėl pasirodo. Kas iškildamas virsta daugkartybe, to nebeįstengsi užmiršti. Kas grįžta, ką atsimeni, tas ir yra buvęs. Mūsų gyvenimai daugialaikiai, daugiaklodžiai. Savo vienkartybėje esame ir daugiakarčiai. (p. 22–23)
Rinkinio tekstuose, kaip ir, matyt, žmogaus gyvenime, intelektualinis ir asmeninės būties sluoksniai persidengia ir susilieja, o tame ryšku – nerimas, baimė: vis dėlto kaip viskas buvo, (į)vyko, ar tikrai taip, kaip supratau, kaip žinau, kaip aiškinuosi aš. Nuolatinė abejonė, neapleidžiantis svarstymas yra humanitaro ir humanisto, dargi filosofiškos prigimties asmenybės savybė, raginanti eiti kas kartą toliau, kilti aukščiau, leistis dar ir dar giliau, ieškant prasminės tiesos šerdies.
Atskiriau ar bent atokiau tai, ką įprasta laikyti intelektualine biografija ar autobiografija. Ar ji yra atskiroji gyvenimo erdvė, ar intelektualesnis sluoksnis tik atsiskiria nuo tų gyvenimo plotmių, kur daugiau lemia kasdieniai, jusliniai, emociniai išgyvenimai. <...> Jau po gyvenimo, po viso, kas buvo privaloma. Rizikinga, bet tuo metu man neišvengiama ir knyga apie Justiną Marcinkevičių, Salomėją Nėrį, Alfonsą Nyką-Niliūną, 2016 m. išleista Valdovų rūmų.
Visos knygos palydėtos ir nerimo, ir baimės, kad klystu, kad yra ir taip, bet gal ir kitaip. Daugiausia tikrumo, žinojimo, ką turiu daryti ir darau, aišku, ir mokslinių iliuzijų, turėjau rašydama pirmąją disertaciją – apie Jurgį Baltrušaitį. (p. 20–21)
Taip dar pačioje knygos pradžioje, pratarmėje, autorė, įvesdama skaitytoją – pristatydama laukiantį turinį ir kartu lyg apsidrausdama sau pačiai, savimi pačia, aptaria, kas yra autobiografija santykyje su gyvenimu, su pačiu žmogumi, kaip įeinančiu į būtį, joje su(si)tinkančiu su kitais, jam duotais pažinti, ir taip tarytum įkuriančiu visa, kas ir yra individo autentiškai unikali tikrovė, kaip patiriama ir įprasminama realybė.
Recenzijoje bent mėginti aptarti, išnagrinėti, išanalizuoti, kas, kodėl ir kaip parašyta, – neįmanoma, o ir nereikalinga, netikslinga – neverta, nes kiekvienas rinkinio tekstų, pagrįstų rašymo drąsa, tikint ir pasitikint tiesos galimybe būti išsakytai – išsisakyti, laukia asmeninio susitikimo su skaitančia sąmone, idant joje rastų vietą refleksijai, galbūt sugrįžtant praeitin, galbūt stabtelint dabartyje, galbūt ištirpstant laiko amžinatvėje.
Todėl ieškoti atsakymų, kas buvo ir yra Viktorijai Daujotytei esmingiausia rašant, kokia jos literatūrologinė ieškojimų ir atradimų, taip pat pedagoginė tikrovė, kviestina(s) skaitytoja(s), pasitikinti(s) skaitymu, kaip praktika, įduodančia instrumentus leistis arčiau tiesos prasmių:
Kad galėtum skaityti, reikia skaitymu pasitikėti: rasi, prieisi, atsivers, paaiškės, nuramins, lyg apšvies. / Kiekvienas paaiškinimas reikalauja paaiškinimo. Supratimas supratimo. Priėjimas – priėjimo. Humanistika – nesibaigiantis žmogaus pasaulio aiškinimas ir aiškinimasis. Pradedame iš to, ką turime, ką esame prigimę. Ką atrandame prigimtyje iš krašto, kraštovaizdžio ir sielovaizdžio, iš prigimtosios kalbos ir kultūros. Ir kaip neprarandame to, ką randame, kaip būdami tik taškelyčiai begalinėse linijose, patiriame daugiau negu fragmentus, kaip atsimename tai, ko neatsimename.
<...> Ir taip vis gilyn arba tolyn. Arba artyn, kur daiktai, lytimi paviršiai; jie aiškina tylėdami, pačiu buvimu. Nėra nieko, kas negalėtų būti literatūra. Kuo literatūra labiau literatūra, tuo labiau, tuo giliau ji – gyvenimas. Už literatūros gali išeiti tik į ją grįždamas. (p. 269, 271)
Taip, kiekvieno mūsų istorijos – siūlų gijos, tad imkite kalbinį audinį, leiskitės meistriškai suvytų gijelių paslaptin, kurioje, kalbėdamasis su kitu, nejučia prabyli ir pats, o tau atitaria kalbà.
Esame lyg siūlų kamuoliai, jei ir kamuolėliai, suvyti, suvynioti iš įvairių gijų, gijelių. Rašyti biografiją, juolab autobiografiją – tai bandyti tą kamuolį ir suvyti, ir išvynioti. Vytuvai senosios Keiniškės trobos asloj. Kumštuke spausdama nuo kamuolio sprūstančius siūlus susivijau ir kažką daugiau, gal ir tai, ką šalip verpianti babūnė man pasakojo ar tik pati su savim šnekėjosi. Tas šnekėjimasis su savimi, pusbalsiu, vos girdimai, buvo kažkuo svarbus, lyg koks garsinis raštas. Gal esu kiek jo pramokusi. (p. 20)
Pasitikėti fragmentu, vadinasi, pasitikėti akimirka, kurioje laikas turi mus – išturi, išlaiko; ir mes turime laiką kaip kontinuumą, nuoseklumą, visumą. Bet labai trumpam, kai jauti, kad esi laikomas. Laikas, ypatingoje fragmentinės jausenos pagava, akimirkoje visas, vientisas, tas pats. Tai būtasis esamasis laikas. Arba – esamasis būtasis. Kai iš tiesų esame, esame ir buvę; laiko plyšiai, įtrūkimai lyg užsidengę. Kai esi, ir prisimeni. Prisimeni, kai esi. Prisimeni ne tai, kas yra buvę, o kas iš buvusio yra dabar, kas yra atėję, atitekėję iki šios akimirkos, kai išgirsti, pajunti. (p. 274)
Kai rašai, nebijai rinkinyje kalba atmintis. Veikiausiai taip yra kiekvienu atveju, kai rašoma apie save, nes viskas, kas yra žmogus, yra iš to, kas buvę, įvykę, patirta, kas vienaip ar kitaip prisilietė, palietė, tad įsirašė tavo esatyje. Tereikia drąsos pasitelkti istorijos gijų metraštį, išgirsti jį, pajausti. Vis dėlto rašančiajam, ko gero, svarbiausia pasitikėti pačiu rašymu, pačia kalbà, kuri pasakys tai, kas sakytina, ir savo saugumoje paliks tai, kas saugotina kalbos būtovės gilumoje:
Ne, gyvenimas nėra sterilus. Ir kultūra, tai, kas žmogaus sukuriama, nėra sterili. Nei gyvybė. Sterili tik mirtis. Gal ir apie tekstą – gal teksto būtis tarpinė, ne gyvenimas, o lyg ir gyva, virpa, jaudina. Iš ko? Kodėl? Kažkas, kas yra ištariamas, bet visai nepasakomas. Kuo geresnis tekstas, tuo gilesnė ta paslėptis. (p. 592)
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
