Visai šalia Lietuvos pasienio yra antras pagal dydį Latvijos miestas Daugpilis, kuris savo nuotaika skiriasi nuo kitų Latvijos miestų ir miestelių.
To priežastis, matyt, tautinė sudėtis, latvių čia gyvena mažiau nei rusų. Nežiūrint latvių pastangų ir investicijų į infrastruktūrą ir miesto pablizginimą, čia likę daugiau sovietmečio kvapo nei kituose Latvijos miestuose ir miesteliuose.
Šiame mieste, einant pro metalinių garažų kompleksą, pamatysi ant taburečių sėdinčius vyrus senais baldais apstatytuose garažuose žaidžiančius domino ar besivaišinančius įvairiais gėrimais. Keliose vietose teko matyti nuo sovietmečio likusių lozungų ant sienų.
Čia likę daugiau sovietmečio kvapo nei kituose Latvijos miestuose ir miesteliuose.
Sovietmečiu šiame mieste retai išgirsdavai latvių kalbą, šiuo metu situacija kiek pasikeitusi. Jaunimas kavinėse ar baruose puikiai bendrauja angliškai, viešosiose erdvėse girdi ir latvių kalbą. Be rusų ir latvių, mieste nuo seno gyvena gudai, lenkai, lietuviai. Dalis lietuvių – tremtinių, kaip kad monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, Lietuvos pasipriešinimo nacių ir sovietiniam okupaciniams režimams veikėjas Vincas Seliokas ir kiti, po tremties Sibire neturėjo teisės gyventi Lietuvos teritorijoje, tai rinkosi gyventi visai šalia pasienio esančiame Daugpilyje ar jo apylinkėse. Apie 700 lietuvių ir dabar gyvena šiame mieste.
Dalis lietuvių po tremties Sibire neturėjo teisės gyventi Lietuvos teritorijoje, tai rinkosi gyventi visai šalia pasienio esančiame Daugpilyje ar jo apylinkėse.
Miestas yra antras Latvijoje pagal gyventojų skaičių, turi ilgą istoriją ir per amžius ne kartą keitėsi jį valdanti šalis bei pats miesto pavadinimas. Miestą 1275 metais įkūrė Livonijos ordinas, pastatė Dinaburgo pilį, kurią 13 amžiaus pabaigoje ir 14 a. pradžioje lietuviai nuolat puldinėjo, griaudavo, buvo užėmę, vėl prarado. Nuo 1561 metų Dinaburgas priklausė LDK, vėliau Abiejų Tautų Respublikai. 1577 metais miestą visiškai sugriovė Ivano Rūsčiojo kariuomenė. Miestą atsiėmus ATR kariuomenei buvo nuspręsta pilį ir miestą atstatyti kitoje vietoje, apie 19 kilometrų nuo buvusios pilies vietos, dabartinėje Daugpilio vietoje.
Statybas baigė ir Magdeburgo miesto teises 1582 metais suteikė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras. Per pirmąjį ATR padalijimą 1772 metais Daugpilis atiteko Rusijos imperijai. Ruošdamasi karui su Napoleono armija, 1810 metais caro valdžia pradėjo bastioninės tvirtovės statybą. Dar nebaigta ji suvaidino svarbų gynybinį vaidmenį 1812 metų puolime, o visiškai baigta statyti 1878 metais, kai kariniu požiūriu jau nebebuvo efektyvi.
Paskutinė Europoje pastatyta bastioninio tipo tvirtovė, nežiūrint to, kad dalis jos vis dar apleista, o dalyje sovietmečiu pristatyta tipinių daugiabučių, yra išlikusi be didesnių pakitimų, dalis sutvarkyta. Dauguma į tvirtovę vyksta aplankyti žymaus amerikiečių abstrakcionisto Marko Rothko, gimusio ir augusio Daugpilyje gyvenusioje žydų šeimoje, muziejaus. Muziejus įsikūręs buvusiame tvirtovės artilerijos arsenale, užima didelį plotą, bet paties žymiojo tapytojo originalių darbų eksponuojama tik šeši, likę – kopijos. Didžiojoje muziejaus dalyje vyksta keičiamos meno parodos, to paties pastato gale yra įsikūrusi kavinė.
Dauguma į tvirtovę vyksta aplankyti žymaus amerikiečių abstrakcionisto Marko Rothko, gimusio ir augusio Daugpilyje gyvenusioje žydų šeimoje, muziejaus.
Lankantis šiame muziejuje, verta apeiti ne tik sutvarkytą, bet labiau apleistą, tačiau lankytojams atvirą teritoriją. Didelės tvirtovės teritorijos centre yra paradų aikštė su nebeveikiančiu fontanu, tvirtovę juosia gynybinis pylimas su 8 bastionais, 6 ravelinais ir 6 kontragardais, neogotikiniai prašmatnūs vartai ir vandens kėlimo pastatas, daug karininkų gyvenamųjų pastatų, sandėlių, kazematų, dirbtuvių ir kitos paskirties statinių.
Be M. Rothko, muziejaus tvirtovės teritorijoje yra dar pora muziejų – nedidelį plotą užimantis, bet turintis daug eksponatų Pirmojo pasaulinio karo privatus muziejus ir medicinos bei kontracepcijos muziejus. Pirmojo pasaulinio karo muziejaus ekspozicijoje daug Daugpilyje ir apylinkėse rastų su karu susijusių artefaktų, taip pat buities reikmenų, plakatų, nuotraukų bei vėlesnių laikotarpių eksponatų. Dalyje tvirtovės teritorijoje esančių senųjų pastatų bei sovietmečiu pastatytuose tipiniuose daugiabučiuose gyvena apie tūkstantis gyventojų.
Miesto centrinėje dalyje yra tarpukaryje atidarytas Daugpilio kraštotyros ir meno muziejus, turintis turtingą ekspoziciją apie vietovės priešistorę, pirmąją pilį ir 19 amžiuje statytą tvirtovę, apie miesto pramonės ir prekybos suklestėjimą 19 amžiaus antroje pusėje ir 20 pradžioje.
Yra atskira ekspozicija apie Latgalės regiono retus augalus, vabzdžius, gyvūnus. Dalis muziejaus skirta su miestu susijusių menininkų darbų eksponavimui. Be šio muziejaus, mieste yra daug kitų: puikiai restauruotoje sinagogoje antrame aukšte įsikūręs Latgalos ir Daugpilio žydų muziejus, naminės degtinės Šmakovkos kulinarinio paveldo centras, karinės technikos muziejus ir keli mažesni.
Unikalus industrinio paveldo objektas, kurį verta Daugpilyje pamatyti, yra vis dar veikianti 1880 metais pradėta statyti ir 1885 metais baigta šratų liejimo gamykla, kurioje šratai liejami gravitaciniu metodu. Tokių bokštų pasaulyje likę tik keletas. Gamykla veikia nuo pastatymo iki dabar, caro okupacijos laikotarpiu ji buvo didelis šratų eksportuotojas visai carinei imperijai.
Patekti į šį objektą galima iš anksto susitarus ir su gidu, kuris detaliai paaiškins visą šratų gamybos procesą, pademonstruos senų mechanizmų veikimo principus ir aprodys kitas gamyklos patalpas. Pats šratų liejimo principas stebinantis – švinas nešamas į beveik trisdešimt dviejų metrų aukščio bokštą, čia virš krosnies lydomas ir per milžinišką kiaurasamtį pilamas žemyn, kol nukrenta į bokšto apačioje esantį 15 metrų gylio šulinį su muiluotu vandeniu. Švino lašams krentant iš tokio aukščio susiformuoja taisyklingo rutuliuko forma ir ataušta šulinyje. Iš šulinio dugno šratai išgriebiami girgždančiu mechanizmu su samteliais, kitas mechanizmas atskiria idealiai taisyklingus šratus nuo kiek deformuotų, kitu mechanizmu šratai sijojami ir surenkami pagal dydžius, vėliau voliojami grafito dulkėse ir pakuojami.
Gamykla vis dar veikia, surinkinėja medžioklinius šovinius, nors šratus bokšte lieja tik keletą kartų per metus. Patalpose yra tiras, po ekskursijos leidžiama pašaudyti. Nuo bokšto, kuris yra ant kalvos, galima apžiūrėti miestą iš viršaus.
Šalia šratų liejimo bokšto yra Šventovių kalva – šioje vietoje viena šalia kitos yra keturios skirtingų konfesijų šventovės: liuteronų evangelikų 1893 metais pastatyta Martyno Liuterio katedra, katalikų 1905 metais pastatyta Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, tais pačiais metais pastatyta Šventųjų kankinių Boriso ir Glebo stačiatikių katedra ir nuo 1908 iki 1928 metų statyti sentikių parapijos Prisikėlimo, Dievo Motinos Gimimo ir Šventojo Nikolajaus maldos namai.
Sovietmečiu Martyno Liuterio katedra buvo atimta iš tikinčiųjų, paversta bokso sale, neogotikinėje rozetėje fasade buvo sumontuotas vitražas su lenktu užrašu kirilica BOKS. Pačiame miesto centre yra 19 amžiaus viduryje pastatyta Švento Petro grandinėse bažnyčia – maža Švento Petro bazilikos Vatikane kopija.
Miesto centre yra didelis prieš 1863 metų sukilimą pradėtas statyti kalėjimas su pagrindiniu keturių aukštų korpusu ir apsaugine tvora. Tik pastačius kalėjimas vadintas Raudonuoju namu – tai buvo susiję su raudonomis plytomis, iš kurių jis pastatytas.
Pasak vietinių legendų, pastatas statytas be pirminio projekto iš karto po sukilimo, statė kaliniai, daugiausia 1863 metų sukilimo dalyviai, vienas iš jų buvo pastato architektas. Vėliau pastatas perdažytas baltai ir nuo tada vietinių vadinamas Baltąja gulbe. Carinės okupacijos laikotarpiu čia kalėjo sukilimo dalyviai, politiniai kaliniai, dezertyrai iš armijos, pabėgę baudžiauninkai. 1940 metų sovietų okupacijos metais kalėjimas tapo NKVD pavaldžiu kalėjimu, čia kalino latgalių ir čia gyvenusių žydų inteligentiją ir visuomeninių organizacijų lyderius, mokytojus, vietinius valdininkus, policininkus ir pasieniečius.
1941 vasarą, vokiečiams užėmus Daugpilį, kaliniais tapo vietiniai žydai, dalis jų buvo sušaudyti šiame kalėjime. Iš jo žydai buvo vežami į Daugpilio žydų getą. Sovietmečiu, 1970–1972 metais, kalėjime įvyko keli bado streikai dėl blogų kalinimo sąlygų ir žiauraus prižiūrėtojų elgesio su kaliniais. Šiuo metu pastatas saugomas kaip kultūros paveldas, bet patekti į jį įmanoma tik nusikaltus – kalėjimas vis dar atlieka pirminę savo funkciją ir veikia kaip nuteistųjų sulaikymo vieta, čia kali ir iki gyvos galvos nuteisti nusikaltėliai.
Pats miestas stipriai nukentėjo per 1812 metų gaisrą, po jo perplanuotas iš naujo ir sparčiai augo tvirtovės statymo metais bei iki Pirmojo pasaulinio karo. Stipriai nukentėjo 1944 metų liepą vykusių mūšių metu, bet yra išlikę daug istorizmo, vėlyvojo klasicizmo bei keletas art nouveau stiliaus pastatų. Tarpukariu Daugpilyje pastatytas vienas didžiausių funkcionalizmo / neoklasicizmo stiliaus architektūros objektų – „Vienybės namai“, jame veikė teatras, koncertų salė, kavinė, pirtis su baseinu ir viešbutis. Pastato paskirtis ir dabar panaši – čia veikia teatras, biblioteka, kultūrinės įstaigos.
Prie Stropų ežero įrengtas didelis ir tvarkingas paplūdimys – su promenada pasivaikščiojimams, kavinėmis, treniruokliais, vaikų žaidimų aikštelėmis, paplūdimio tinklinio aikšte, pontonine konstrukcija virš vandens su baseinu viduryje, su plaukimo takeliais, bokšteliu šuoliams į vandenį, nedideliu baseinu vaikams, nemokamais gultais ir skėčiais nuo saulės. Šalia paplūdimio yra kempingas ir nuotykių parkas, pušynai. Papildoma atrakcija, kuria verta būnant šiame mieste pasinaudoti – tramvajai. Jie mieste važinėja nuo 1948 metų, tramvajumi patogiai galima atvykti iš centro iki Stropų ežero paplūdimio.
Daugpilis skiriasi nuo kitų Latvijos miestų savo atmosfera, nėra turistinis, nakvynės ir maisto kainos nėra aukštos, o kavinių pasirinkimas nėra platus. Užsieniečiai turistai vyksta į Rygą, Cesį, Siguldą ir Jūrmalą, o latviai iš Rygos irgi retai lankosi šiame mieste, viena iš priežasčių – didelis atstumas tarp šių miestų.
Būdami mieste penktadienį ir šeštadienį susidūrėme su vietinių gyventojų tradicija šeimos šventes švęsti kavinėse ir restoranuose – gyva muzika, šokiai ir t. t. Dėl šios priežasties buvo sunku vakare rasti, kur pavakarieniauti. Miestas tikrai patiks tiems, kas domisi karo ir industrijos istorija bei architektūra.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
