„Aš niekada nekūriau Padegimo teatro. Kaip sako Tumino teatras, ten Nekrošiaus teatras, Miltinio teatras“, – sako teatro režisierius Gytis Padegimas, kuris neslepia, kad „prasimušti“ teatre jam buvo sunku, todėl šis dabar nori padėti jaunimui, kaip tik gali.
Gytis Padegimas – „viešas padegėjas“
Kompozitorius G. Kuprevičius sako, kad G. Padegimas yra „padegėjas“ gerąja šio žodžio prasme. „Jis yra viešas padegėjas, jis nesislapsto. Jis suerzino labai daug įvairiausių visuomenės sluoksnių, ypač valdžios. Jis padega idėją aiškia, labai principinga pozicija, daug kam nepatogia“, – kalba G. Kuprevičius.
Jis pabrėžia aktyvią G. Padegimo veiklą Sąjūdžio metais. Be to, G. Kuprevičius sako, kad yra menininkų, kurių kritikuoti niekada negalima, o yra tokių, kuriuos galima kritikuoti net ir už nieką. Būtent vienas iš tokių, anot jo, yra režisierius G. Padegimas.
„Padegimas yra iš tų, kur visą laiką gauna velnių, visą laiką jis padaro ne taip. Visą laiką kažkam nepatinka. Tada mes svarstėm jo tinkamumą Nacionalinei premijai. Vienas labai garsus sako: „Aš nemačiau jo spektaklio, jis nieko nedaro.“ Įsivaizduojat – jis nematė, tai reiškia, jis nieko nedaro“, – komentuoja G. Kuprevičius.
Taip pat kompozitorius teigia, kad G. Padegimas yra turbūt dešimties jo kūrybinių darbų režisierius. „Kūrybinė bendrystė prasidėjo būtent su „Ugnies medžioklės“ pirmuoju pastatymu „Pergalės“ kino teatre. Padegimas sugrąžino visus į tokį keistą postsovietinį pastatą su praeitim, nes pastatas yra grynai sovietinis“, – pasakoja kompozitorius.
Tuo tarpu scenografė, kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė teigia, kad aktoriai režisierių G. Padegimą myli, o pats darbas su juo, kolegės akimis, yra itin įdomus.
„Mes kuriame kiekvienas atskirai. Tada einame kartu ir bandome rasti bendrą tašką. Pavyzdžiui, „Ugnies medžioklę su varovais“ mes padarėme keturis kartus. Jis labai struktūruotas žmogus, labai apsiskaitęs, labai įsigilinęs. Kartais net būna įdomiau, kai mes susitinkame arba kaime, arba pas mane dirbtuvėj ir viską aptariam. Įdomiau, kaip jis pasakoja negu skaityti pačią pjesę“, – mintimis dalijasi B. Ukrinaitė.
Savo ruožtu aktorė Virginija Kochanskytė atkreipia dėmesį, kad režisierius G. Padegimas yra pirmasis režisierius Lietuvos teatre, kuris iškėlė spektaklį iš tradicinės scenos į kitą erdvę.
„Viena iš tų erdvių, kurioje man teko laimė dalyvauti, buvo Kauno menininkų namai – Gyčio Padegimo įsteigtas kamerinis teatras. Štai ten gimė du nuostabūs, fantastiški spektakliai. Vienas iš jų yra Judita Vaičiūnaitė – „Kasandra“. Ir gyvas džiazas grojo, ir prie staliukų žiūrovai, ir kavą su mumis gėrė. Būtent Gytis Padegimas sovietiniais laikais, kai atrodė neįmanomi nustatytų normų ir standartų laužymai, tuos dalykus darė“, – kalba V. Kochanskytė.
„Niekada nekūriau Padegimo teatro“
Pats režisierius G. Padegimas sako vaikystėje ėjęs į teatrą, mat buvo itin vienišas vaikas. Laidos pašnekovas pasakoja, kad tėvai jo susilaukė anksti – dar būdami studentai Kaune.
„Dievulis nedavė plaukų. Tai turi kažką duot vyriškiui, kad jis turėtų kažkokio patrauklumo“
G. Padegimas
„Aišku, nuvežė pas senelius į Alytų. Sėdėdavau ant aukšto, o ant aukšto buvo paslėptos dvi bibliotekos. Nes močiutės brolis Vladas Bražinskas, jaunas Lietuvos kariuomenės karininkas, patekęs iš kaimo į Kauną, godžiai gėrė kultūrą. Aš nežinau iš kokių pinigų, bet jis prenumeravo visus žurnalus. Ir būtent visus kultūros [žurnalus], ir jie buvo sudėti ant aukšto, ir [buvo] paslėpta uniforma, o pats tas dėdė žuvo keturiasdešimtais metais kažkur urano kasyklose. Kaip karininkai visi apgauti, išduoti buvo vežami kažkur“, – kalba G. Padegimas.
Jis teigia, jog sovietmečiu dėl vyravusios hierarchijos teatro režisieriaus vaidmuo buvo perdėtas – režisierius buvo laikomas dievu ar caru.
„Aš niekada nekūriau Padegimo teatro. Kaip sako Tumino teatras, ten Nekrošiaus teatras, Miltinio teatras. Padegimo teatro aš nekūriau, aš stačiau savo spektaklius (...) ir visada tikėjau režisūra žmogišku veidu. Kaip Dubčekas į socializmą žmogišku veidu. Aš niekada nemaniau, kad režisierius turi būti diktatorius. Aš niekada nedariau, kad manęs bijotų. Kaip Federico Garcia Lorca sakė: aš rašau dėl to, kad mane žmonės mylėtų. Aš dėl to ir spektaklius stačiau, kad rasčiau kontaktą su žmonėm, su kuriais statau, kuriems statau“, – teigia LRT TELEVIZIJOS laidos „Daiktų istorijos“ pašnekovas.
G. Padegimo teigimu, iškalba yra vienas pagrindinių teatro režisieriui reikalingų gebėjimų.
„Dievulis nedavė plaukų. Tai turi kažką duot vyriškiui, kad jis turėtų kažkokio patrauklumo. O, aišku, iškalba yra režisieriaus tiesiog vienas pagrindinių darbo elementų. Aš, pavyzdžiui, visą laiką stebiuosi, kaip Eimuntas Nekrošius, kolega, kuris buvo labai mažakalbis, kaip jis paveikdavo aktorius: tyla kažkokia. O aš esu dzūkas, bendraujantis. Jeigu tik matau, kad žmogus šypsosi, aš pats pirmas sveikinuosi. Man nėra tokio komplekso pasislėpti“, – mintimis dalijasi teatro režisierius.
Plačiau – laidos įraše
Parengė Emilis Jakštys
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
