Nuo rogių Šiaulių kiemuose iki scenos durų Vilniuje – tokį kelią nuėjo aktorė Ilona Balsytė. Ji prarado balsą, tačiau ne viltį, o likimas galiausiai suvedė su režisieriumi Juozu Miltiniu. „Viskas aišku“, – pasakė jis po pirmojo susitikimo. Apie tikėjimą, užsispyrimą ir žmogų, prie kurio „niekada nepriaugo“, Balsytė pasakoja LRT RADIJO laidoje „Genijaus kailyje“.
– Koks yra tavo vaikystės ryškiausias prisiminimas?
– Yra daug prisiminimų. Pirmasis, kuris ateina į galvą, prisiminimas iš šviesios žiemos dienos, tėtis savaitgalį mane Šiauliuose veža rogėmis pasivažinėti po kiemus. Atsimenu tą akimirką, nes vis negaliu atsimerkti iš tų rogių, taip žiba sniegas, taip spigina į akis, taip šildo, o aš sėdžiu apvilkta storais kailiniais.
Negaliu skųstis savo vaikyste. Turėjau nuostabius tėvus, kurie niekada nesipyko, niekada negirdėjau jų barnių, tik išvažiavus iš namų į mokyklą sužinojau, kad namuose žmonės rėkauja. Vėliau mamos klausiau – negi jūs nesipykdavote.
Jie nesipykdavo, net kai skirdavosi jų nuomonės. Kai sesė ir aš nueidavome miegoti, tada jie sėsdavo virtuvėje ir diskutuodavo apie tuos skirtumus. Mano vaikystė laiminga nepaisant sovietmečio, nepaisant trūkumo, aš gyvenau muzikos pasaulyje. Muzika ir darna šeimoje buvo dideli dalykai, kurie padėjo man formuotis.
– Kas buvo tavo tėvai?
– Mano tėtis buvo baigęs radiofiziką – buvo jūrininkas, bet vėliau tam, kad liktų su šeima, nebejūrininkavo, dėl to iš Klaipėdos atvažiavo į Šiaulius. Mano mama labai gerai rašė, labai gerai mokėjo kalbas, tačiau jos šeima visai neturėjo pinigų, ji stojo į inžinerinius mokslus ir tapo inžiniere. Ji dirbo iki 80 metų.
– Ar tau gyvenime yra tekę patirti stebuklą? Ar kažkokį įvykį savo gyvenime galėtum pavadinti stebuklu?
– Aš paauglystėje praradau balsą. Nuo mažens daug dainavau. Tais laikais buvo vertinama, kad balso mutacija vyksta tik berniukams, todėl, kad fiziškai išgirsdavome balso lūžį. Mergaičių lūžių niekas negirdėdavo, nors tai nereiškė, kad jie nevykdavo. Niekas nežinojo, niekas nesakė, kad balsą reikia saugoti, aš daug dainavau, net su suaugusiaisiais, dainavau ne savo diapazone. Taip mane ištiko balso stygų paralyžius, man pasakė, kad niekada nebedainuosiu ir, ko gero, nekalbėsiu.
Aš negalėjau kalbėti, šeimoje ar su draugais kalbėdavome rašteliais. Aš Vilniuje jiems pasakiau, tiksliau užrašiau: „Aš ir dainuosiu, ir kalbėsiu.“ Manau, kad užsispyrimas turi daug įtakos mūsų gyvenime. Aš niekada neabejojau, kad vėl kalbėsiu, turėjau labai daug tikėjimo, daug dirbau. Man pavyko.
– Kas tave įkvėpė pasirinkti aktorystės kelią? Ar tave pastūmėjo žmogus, ar situacija?
– Tu planuoji vienaip, o likimas tave pakreipia ten, kur reikia. Kai praradau balsą, važiavome pas gydytoją į konservatoriją, prisimenu iš Lukiškių aikštės pamačiau sunkias pastato duris. Aš jas bandžiau pastumti, man nepavyko, tėtis padėjo ir kaip tik tuo metu mane aplankė mintis: „Aš tas duris varstysiu ir varstysiu.“ Tada susimąsčiau, o kaip aš jas varstysiu? Fortepijoną baigiau, bet nebeturiu balso, ką aš ten veiksiu.
Nusprendžiau stoti į teisę ir tapti advokate. Atėjau į teisės fakultetą, į atvirų durų dienas, ir labai aiškiai supratau – viskas ne taip, kaip turėtų būti. Pamačiau skelbimą laikraštyje, kad konservatorijoje organizuojamos atvirų durų dienos (...). Kai mamai pasakiau, kad noriu bandyti, ji sakė: „Negi galvoji, kad už gražias akis ten priima, važiuojam pas Miltinį.“ Taip anksčiau darydavo.
Pas režisierių Juozą Miltinį gavome atsakymą. Skaičiau eilėraščius, dainavau. Jis atsakė iškart – viskas aišku, tik nesakykite, kad esate mano giminaitės. Jis turėjo studiją, tik vėliau jo mokiniai studijavo kartu su manimi.
– Ar legendos nemeluoja, kad J. Miltinis buvo sunkus žmogus?
– Jis buvo ir yra labai įdomi asmenybė. Kol buvau jauna, kai nuvažiuodavau pas jį, jausdavausi maža, nors jis niekada nesistengdavo manęs nužeminti, mes labai daug ginčydavomės, aš sakydavau – galiu būti ir aktore, ir mama, o jis man sakydavo ne.
Visada pasijausdavau mažesnė ir mažiau išprususi, nors tokia ir buvau. Visada jausdavau nearogantišką jo didybę, kaip asmenybės. Jo intelektas buvo toks aukštas, kad tai negalėjo nežavėti (...). Kol jis buvo gyvas, niekada iki jo nepriaugau.
– Kas iki šiol išliko iš jūsų šiltų pokalbių?
– Jis mane labai nuteikė, tai buvo keleri metai iki jo mirties. Su keistuoliais dažnai gastroliuodavome Panevėžyje, aš jį dažnai lankydavau. Mane taip žavėdavo jo darbo kabinetas, kuriame nuo žemės iki lubų buvo sukrautos jo knygos, svajojau ir pati taip pasidaryti savo namuose. Kartą savo kabinete jis man pasakė: „Aš jau viską perskaičiau visomis kalbomis, liko dar graikų kalbos kūriniai.“ Jis skaitė net japoniškai.
Po metų jį aplankiau, jis man sakė: „Jau perskaičiau.“ Mes iki pat gyvenimo pabaigos galime tobulėti, mokytis, būti smalsūs, nenugrimzti į sėdėjimą fotelyje. Jis tikrai mane įkvėpė.
– Ar tiesa, kad aktorius negali gyventi be dramų ar stiprių išgyvenimų, įsimylėjimų?
– Aš nežinau, ar sutikčiau su tokiu pasakymu. Aktoriai arba žmonės, kurie yra scenoje, yra labiau matomi, dažniausiai taip yra nurašoma, kad aktoriai mėgsta skirtis, jie mėgsta dramas, mėgsta gerti. Aš sakyčiau, kad dramos priklauso nuo charakterio. Aktoriai neprivalo savęs draskyti (...). Kiekvienas žmogus stipriose situacijose, net tylenis gali šokti ir rėkti, skirtumas, kad aktoriai turi išmokti tai daryti dėl personažo.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Genijaus kailyje“ įraše.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
