„Netikėti skaitytojai yra patys įdomiausi – knygose jie dažnai atranda tokių netikėtų dalykų“, – sako penktosios poezijos knygos „Seismografas“ autorius poetas, vertėjas ir literatūros apžvalgininkas Marius Burokas. Kalbėdamas apie septynerius metus brandintą knygą, autorius sako, kad poezija neturėtų atsakyti į klausimus, o veikiau juos kelti ir skatinti atrasti naują požiūrio kampą. „Seismografas“ fiksuoja asmeninę patirtį su miesto ir geopolotiniais pasaulio virpesiais.
Poezijos knygą brandino septynerius metus
Poetas pasakoja, jog penktosios poezijos knygos struktūra yra sudėliota tarsi pagal stiprėjančią amplitudę, pasitelkiant Richterio skalę.
„Specialiai pasirinkau tą skalę, kuri fiksuoja žemės drebėjimus, nes man buvo kažkaip labai reikalinga bendra ašis. Ir aš labai ilgai galvojau, kaip čia sudėti tą knygą, suverti ant kažko ir ta Richterio skalė buvo toks išganingas sprendimas, ir gera mintis. Čia taip ir sudėta nuo tokių miesto eilėraščių iki tekstų apie Ukrainą“, – komentuoja poetas.
Jis sako supykstantis, kai išgirsta, jog kažkas Lietuvoje pavargo nuo karo Ukrainoje, nes šis juk vyksta svetur. „Tai yra tas dalykas, kuris galų gale vyksta šalia su mums artima tauta. Ir kažkaip pamiršti visa tai ir pavargti man atrodo yra visiškas moralinis apsileidimas. Truputį pamokslauju. Nesakau, kad visi turėtų laikyti tą ranką ant karo pulso ir sekti, bet kažkaip prisidėti prie kokio nors fondo veiklos bent menka suma, kas mėnesį ar dar kažkaip, galėtų tapti daugeliui įpročiu ir bent tiek būtų manau labai daug“, – teigia M. Burokas.
Kalbėdamas apie septynerius metus brandintą poezijos knygą, M. Burokas sako, kad pats rašo mažai – jam per metus sukurti dešimt eilėraščių yra „sėkmingi metai“.
„Kai dėliojau knygą, pakeičiau iš tiesų nemažai. Ir tas galutinis knygos vaizdas susidėliojo jau man ropinėjant po grindis – ant grindų išsidėlioji rankraščius ir matai visą bendrą vaizdą“, – kūrybos procesą reflektuoja M. Burokas.
Poetas pasakoja su rankraštiniais tekstais tarsi žaidęs pasjansą, atveriantį poetui netikėtas naujas įžvalgas bei sąsajas. „Tada reikia keisti pavadinimus, padaryti ciklus, kurių nebuvo, perrašyti kai kurias pabaigas ir pradžias, pridėti epigrafus, ir taip toliau. Tai ji labiausiai kito prieš pat atiduodant leidyklai (...), yra čia neįgyvendintų visokių dalykų, kurių norėjau, bet jie netilpo, ir taip toliau“, – sako autorius.
Jis teigia, kad penktosios poezijos knygos pavadinimas „Seismografas“ įsitvirtino ir nekito. Autorius taip pat atkreipia dėmesį į poezijos knygos epigrafą – belgų autoriaus citata, pasak M. Buroko, tiksliai apibūdina poetą arba rašantį žmogų.
„Aš ne gydytojas, ne farmacininkas ir ne šventikas, ir tikrai ne burtininkas ar pranašas. Aš esu tik mažas seismografas“. Su šita mintimi viskas ir sudėliota“, – komentuoja poezijos knygos „Seismografas“ autorius.
Poetui miestas turi savo skyrybą
M. Burokas sako, jog rašydamas eilėraščius mato juos tarsi filmo kadrus, vyksmą ar peizažą. „Gatvė yra sakinys, tarkim, su savo skyryba. Namo skyryba, stotelės taškas ar dar kas nors (...) Nebereikia išradinėti visokių kitų metaforų. Taip, vizualumas yra labai svarbus. Norėčiau, kad skaitydamas žmogus matytų, nebūtinai, ką aš matau, bet kažkaip lokalizuotų tą tekstą. Dėl tos priežasties kažko negaliu parašyti iki šiol“, – pasakoja laidos pašnekovas.
Poetas sako ilgai kamavęsis su eilėraščiu apie Nidą, kur jam kilo idėja parašyti eilėraštį apie jo akimis unikalias šio miesto varnas. „Jos tokios didelės, stambios ir labai atrodo protingesnės negu kitose miestuose, bet niekaip neišsprendžiau aš to eilėraščio. Tai gal bus ateity apie varnas ir Nidą.“
M. Burokas pažymi, kad jam kaip poetui yra įdomus ne miesto centras, o veikiau tokie rajonai, kaip Naujininkai, Žemieji Paneriai. „Miestas, kuris baigiasi arba prasideda ta gamtos ir miesto riba. Ir kaip jie tarpusavyje šnekasi, arba susitinka, arba išsiskiria. Tai va šitie dalykai yra įdomūs ir ten nutinka visokiausių keisčiausių derinių, kur šiaip man atrodo poetui visai smagu pastudijuoti: seni namukai arba kaip miestas pereina į kaimą, arba visokios apleistos erdvės, industrinės erdvės ir panašiai“, – pasakoja laidos pašnekovas.
Jis sako, kad „Seismografe“ nėra jokių atsakymų, mat poezija neturėtų atsakinėti, o veikiau turėtų skatinti kelti klausimus ir padėtų atrasti netikėtą požiūrio kampą. M. Burokas sako neturintis „statistinio“ savo skaitytojo vaizdinio. Veikiau priešingai – poetui patinka išgirsti atsiliepimus iš visiškai netikėtų žmonių.
„Visi žino, kas skaito poeziją. Vis tiek kiekvienoje šalyje yra tam tikras skaičius žmonių, kurie mėgsta poeziją, kurie skaito poeziją ir tą skaitytoją daugmaž įsivaizduoja: nuo artimųjų būrio iki bendraminčių, iki kolegų ir šiaip žmonių, kuriems skaityti literatūra yra profesija, ar hobis, ar dar kas nors. O netikėti skaitytojai yra patys įdomiausi – knygose jie dažnai atranda tokių netikėtų dalykų“, – mintimis dalijasi poetas.
Ar poetai atostogauja?
M. Burokas teigia, kad pačiam ištaikyti turėti atostogas yra sunku, todėl viliasi, kad į jas ištemps šeima. Poetas taip pat sako laisvu metu mėgstantis skaityti, eiti su artimaisiais maudytis ežere, o jeigu pavyksta, vyras su šeima nuvažiuoja prie jūros. Jis teigia, kad idėjas eilėraščiams užsirašantis net ir atostogų metu, bet su vertimais yra visai kitaip.
„Tie vertimai yra vienas iš pagrindinių mano pragyvenimo šaltinių ir visą laiką tie darbai – baigi vieną, paimi kitą knygą. Paskui žiūri, vasara praėjo, jau kaip ir spalio vidurys, dar niekur nebuvai žmoniškai išvažiavęs bent savaitei. Tai gal mane, kur nors važiuoti privers vaikai, jei ne šią vasarą, tai kitą. Arba šiaip netgi rudenį. Ir labai tikiuosi, nes reikia mane atplėšti nuo visų tų darbų, nes pačiam man taip sudėtinga“, – atvirai dalijasi literatas.
M. Burokas sako nesantis aktyvus įvairių kultūrinių renginių lankytojas. Poetas pažymi mėgstantis klausytis įvairios muzikos, kuri yra ir jo darbo fonas.
„Tyloje, tiesa sakant, nedirbu. Man tyla kelia nerimą, o muzika padeda susikaupti: [klausau] nuo klasikinės iki elektroninės. Šiaip priklauso, ką verti. Ta muzika daugmaž turi atitikti autorių. Kartais ilgai reikia ieškoti, kad tas playlistas kažkaip tinka prie darbo. Ir kartais klasikinė [muzika] padeda atrakinti, kartais ir šiaip kokia nors visiškai triukšminga muzika“, – darbo įpročiais dalijasi laidos pašnekovas.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
