Knygyno „Juodas šuo“ įkūrėjas Tomas Lučiūnas neslepia, kad vienu metu senų ir skaitytų knygų verslo „sveikata“ tikrai šlubavo. Praėjusiais metais knygynas persikėlė į jo su žmona Upe namus Užupyje, kuriuos „saugo“ viduje stovintis riteris. Tomas ir Upė pasakoja ne tik apie verslo virtuvę, bet ir dalijasi jautriais prisiminimais, kaip abu vienas kitam pasipiršo – Upė šitai padarė pirmoji.
„Juodas šuo“, kurį saugo riteris
Anksčiau T. Lučiūno skaitytų knygų knygynas „Juodas šuo“ buvo įsikūręs atskirose patalpose, tačiau praėjusiais metais buvo perkeltas į butą, kuriame gyvena Upė ir Tomas. Knygas galima užsisakyti tik internetu, bet atsiimti yra galimybė ir vietoje, susitarus su šeimininkais.
Daugiau kaip dešimt metų gyvuojančio knygyno savininkas sako, kad senomis ir skaitytomis knygomis prekiaujančio „Juodo šuns“ verslas judėjo gera linkme, kol neatsirado „papildomos prievolės mokėti mokesčius, kurių anksčiau neteko mokėti“.
„Nusprendėme, kad su tokiais mokesčiais nevalia žaisti tuos verslo žaidimus. Reikia turėti verslo strategiją, tai nusprendėm, kad geriausia strategija šiuo metu yra internetas ir fizinės vietos atsisakymas, jeigu taip rimtai“, – reflektuoja verslininkas.
Tomas ir Upė pasakoja, kad sostinės Užupyje esančiame bute gausybė ne tik knygų, bet ir įvairių daiktų. Bute, kaip sako Upė, daiktai tarsi atranda savo istorijas bei savitą prasmę. Pavyzdžiui, judviejų namuose stovi didžiulis riteris, kuris tarsi saugo namus. Upė prisimena kartą supykusi, mat Tomas „silpnumo akimirką“ iškėlė pragmatišką mintį, jog galbūt riterio reikėtų atsisakyti, bet jai tada kilo klausimų, o kas tada saugos namus?
„Kuo skiriasi menininkų šeimos nuo nemenininkų šeimų? Tai turbūt nemenininkai neturi dviejų su puse metrų aukščio riterio savo namuose, o mes jį turim“, – šypsosi U. Lučiūna.
Tomas taip pat pastebi, kad jiedu su Upe yra ne tik menininkai, bet ir daiktų kaupikai. Pavyzdžiui, jų namų lentynoje yra tiesiog stiklinė plyta. Dalis namie esančių baldų anksčiau buvo naudojami knygyne. Upė pasakoja, kad bute visgi daugiausia yra knygų, augalų ir drabužių. Po namus vaikštinėja Tomo ir Upės katinas Vincentas.
Kuo skiriasi menininkų šeimos nuo nemenininkų šeimų? Tai turbūt nemenininkai neturi dviejų su puse metrų aukščio riterio savo namuose, o mes jį turim.
Kaip gimė „Juodas šuo“?
Pasakodamas apie „Juodo šuns“ ištakas, Tomas prisiminė, kaip, būdamas studentas ir pardavinėdamas senas tėvų knygas, pastebėjo galintis užsidirbti pinigų. „Žiūriu, kad ne tik man šiaip įdomu, bet ir mano finansinė situacija gerėja. O tuo metu vis tiek studijų laikai, kiekvienas litas labai daug, investicijos į ateitį. Tai vat prasidėjo iš tų dviejų dalykų – smalsumo ir finansinės naudos [siekimo]“, – mintimis dalijasi asmeninio knygyno savininkas.
Skaitmeninio raštingumo įgūdžiai jam padėdavo internete aptikti knygų, kurių niekas kitas nerasdavo. Aptikęs norimą prekę, Tomas sėsdavo ant dviračio ir mindavo iki vietos, kur galėjo ją įsigyti.
„Tokiu būdu kroviausi finansinį kapitalą ir netgi sportavau. Ir po truputį darbuotojams ėmė kilti klausimas, kodėl staiga taip impulsyviai perku, kokias tris Normano Davieso Europos istorijas („Europa. Istorija“ – LRT.lt) knygas į kuprinę. Ir vis kartojasi toks mano skaitymo ritualas“, – verslo pradžią prisimena LRT KLASIKOS laidos „Mažmeniniai pokalbiai“ pašnekovas.
Jau net buvo svarstyta, kokia daina užsibaigs „Juodas šuo“: ar labiau Brisiaus galas, ar labiau „Arklio Galios“ balade „Senas šuva“.
T. Lučiūnas sako, kad, pradėdamas prekiauti senais daiktais, žmogus turi sukurti vietą, kur klientas galėtų maloniai užsukti, todėl natūralu, kad galiausiai knygynas „Juodas šuo“ atvėrė duris būsimiems svečiams, klientams.
Paklaustas, ar daugiau kaip dešimtį metų veikiantis knygynas ir toliau gyvuos, Tomas neslepia, kad vienu metu „Juodo šuns“ „sveikata“ tikrai buvo suprastėjusi. „Ir jau net buvo svarstyta, kokia daina užsibaigs „Juodas šuo“: ar labiau Brisiaus galas, ar labiau „Arklio Galios“ balade „Senas šuva“, – vaizdžiai pasakoja knygyno savininkas.
Jo žmona Upė priduria, kad jiedu „prisigalvoja tų projektų“, nes sutuoktiniams patinka „brainstorminti“, todėl „Juodas šuo“ ir toliau gyvuoja. Tomas kalba, kad su laiku knygynas tapo jau ne tik jo, bet ir šeimos verslu. Kaip sako Upė, dabar „Juodas šuo“ tarsi turi dviejų žmonių keturias kojas.
Pirmasis pasimatymas Markučiuose
Pasakodama apie judviejų draugystės pradžią, Upė prisimena gavusi Tomo žinutę iš slaptos knygyno paskyros. Tomas, pamatęs, jog žinutę parašė iš netinkamos paskyros, ištrynė ją, bet mergina vis tiek pamatė, kas joje buvo parašyta. Tada Upei pavyko išsiaiškinti, jog parašiusio asmens pirmas vardas yra „Juodas“, o antras – „šuo“.
Tomas žinutėje kvietė Upę į pasimatymą, bet ši iš pradžių svarstė, kad galbūt „Juodo šuns“ šeimininkas kviečia ją į darbo pokalbį. „Kai aš paklausiau, ar čia dėl kažkokio bendradarbiavimo, dėl darbo pokalbio, kas čia bus, Tomas kažkaip sako: „Nu, jeigu labai norėsi, galėsiu paklausinėt klausimų, kaip direktorius.“ Aš taip džiaugiausi, kad čia nėra darbo pokalbis, bet taip išėjo, kad vis tiek dirbu knygyne“, – prisiminimais dalijasi Upė.
Tomas savo būsimą žmoną pirmajam pasimatymui pakvietė į Markučius, mat jam atrodė, kad senos trobelės yra romantiška vieta, kur galima pasivaikščioti.
„Daugiau gamtos aplinkui, daugiau kažkokių objektų, į kuriuos gali žiūrėti: gali pamatyti seną drenažą, kažkokių vištų, kitų laukinių gyvuliukų, šiltnamius. Tokie seno žmogaus gyvenimo artefaktai mėtosi aplinkui. Tai turbūt dėl to – šiaip visiškai negalvojau, maniau, kad visiškai patogus maršrutas bus apsukti ratuką. Ir šalia geležinkelis dar, į kurį gali išeiti, ir kadangi užaugau ir vaikystę praleidau prie geležinkelio, tai man romantiškos tokios vietos“, – reflektuoja Tomas.
Pirmasis būsimų sutuoktinių pasimatymas užsitęsė iki vėlumos, todėl Tomas pasiūlė Upę palydėti namo. Ji prisimena, kad pasimatymo pradžia buvo šalia Užupyje esančios skulptūros „Užupio Angelas“, o paskui jiedu ėjo pro Upės namus. „Tuo metu Tomas ir aš nežinojom, kad po keturių mėnesių atsikraustys čia gyventi“, – prisimena U. Lučiūna.
Vienas kitam pasipiršo
Upė buvo įsitikinusi, kad, kai suras „savo žmogų“, jam pati pasipirš. „Čia gal toks mano asmeninis įrodymas, kad moteris neturi būti ta, kuri sėdi, laukia ir tada nustemba, jog, „o, vajetau, man pasipiršo“. Aš pati norėjau įdėti tas pastangas, kad, jeigu tu man rūpi, ir aš jaučiu tau stiprius jausmus, aš irgi noriu tau tai parodyti, žengti žingsnį – irgi pasistengt dėl tavęs“, – sako pašnekovė.
Ji prisimena, kad po kelių mėnesių draugystės padovanojo Tomui rašytojo Uptono Sinclairo istorinį romaną „Džiunglės“. „Tomas skundėsi, kad vis neturi laiko ją perskaityti, ir kada čia pavyks. Aš juokais jam pasakiau: „Nu, kai perskaitysi, aš tau pasipiršiu.“ Po to labai greitai perskaitė. Ir aš nepasipiršau iš karto. Pagalvojau: „Mhm, čia jau viskas rimta.“ Ir aš iš tikrųjų pasipiršau per metines, per Jonines, Platelių pažintiniame take, Šeirės take, pelkyne, kur gervės naktį gyvena“, – prisimena.
Tomas sako buvęs „banaliu“ ir Upei pasipiršo... Paryžiuje. Idėją sufleravo būsima žmona, kuri sakė norinti nuvykti į Prancūzijos sostinę ir kad Tomas pasipirštų. Tad jis nusprendė, kad reikia taip ir padaryti.
„Ir tada ką? Nuo ko pradeda verslininkas? Nuo finansų. Skaičiuoja, kaip čia tas susidėlioja. Ir žiūriu, kad ta sąmata labai nedidelė. Paryžius kaip ir arti, bet kaip ir išlaidos, pelno nėra ir visa kita. Galvoju, kaip ir tą dvasinę, ir finansinę pusę išpildyti. Na, ir tada supratau, kad ir Lietuvoj yra Paryžius. Ir tada žiūriu, kad šalia Jonavos yra ne tik Paryžius, bet ir Šveicarija, ir kiti didieji Vakarų Europos flangai. Galvojau kažkaip sujungt viską ir bandyti vykti į Paryžių Lietuvoje“, – pasakoja laidos pašnekovas.
Diena, kuri prasidėjo nuo gyvenimo svajonių išsipildymo
Siekdamas būsimai žmonai netikėtai pasipiršti, Tomas pakvietė Upę į tariamą verslo kelionę knygyno reikalais. Šios kelionės metu jiedu geriau pažino Lietuvą: būsimi sutuoktinai aplankė Marijampolę, susipažino su šio miesto tarpukario paveldu, o Upė pirmą kartą pamatė paprastąjį tulžį. „Ta diena prasidėjo nuo gyvenimo svajonių išsipildymo“, – atvirai sako ji.
Tomas tikina kelionės metu supratęs, kad jam nereikės vykti iki Jonavos rajone esančio Paryžiaus, mat šalia degalinės pastebėjo „Eifelio bokštą“. Jis nusprendė ten ir pasipiršti Upei.
„Ne visai toks, kokį mes Paryžiuje galbūt rastume, bet ne ką prastesnis, ir, be abejo, šalia degalinės yra apleista kažkokia viešbučio erdvė, medinės paletės, „Hesburgeris“. Na, ir ką, tobula vieta pasipiršti. Iš karto stabdai mašiną, sakai: „Mes turime nusifotografuoti prieš šio unikalaus pastato“, – pasakoja jis.
Tomas sako, kad tuo metu jo viduje virė emocijos, rankos drebėjo, o kišenėje gulėjo žiedas. „Ir tu apsimeti, kad nori paveiksluotis su savo būsima žmona prie to Eifelio, bet iš tikrųjų tiesiog stengiesi fiziškai, kuo arčiau priartėti prie to (...) Būsima žmona galbūt galvoja: „Nu, kiek čia ta verslo kelionė tęsis? Kada čia ta šeima? Viskas lyg ir smagu, bet... Tada ir nustebinau, ištraukdamas žiedą. Buvo tikrai netikėtai malonus Paryžiaus potyris, ir nebuvo to nešvaraus Paryžiaus, ir nebuvo žiurkių, ir nereikėjo patirti visai kitų dalykų. Tai va mes išgyvenome Paryžių Marijampolės rajone“, – prisimena T. Lučiūnas.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
