Tolydžio augant moterų literatūros bangai mano akiratyje nuolatos atsiduria moterų rašytos knygos. Tiesą sakant, patyrinėjusi savo apžvalgų istoriją pastebiu, kad vyrų literatūra mano rankose jau tampa retenybe. Ne išimtis ir šis kartas: tiesa, į šią apžvalgą sugulusios nedidelės knygelės ypatingos ir dėl dar kelių priežasčių.
Viena vertus, jas parašė autorės iš Latvijos ir Kroatijos: šalių, kurių literatūras, drįstu sakyti, skaitome ne itin dažnai. Kita vertus, abi jas išleido nedidelės, tačiau savitu braižu pasižyminčios leidyklos: „Hubris“ ir „Slinktys“. Taigi, šį kartą iš nišinių leidyklų lentynų apie nišines tapatybes.
Perskaičiusi latvės Annos Auziņos romaną „Buveinė. Terezės dienoraštis“ (išleido „Slinktys“, vertė Audrius Musteikis, redagavo Asta Žūkaitė) supratau, kad dar niekada nebuvau turėjusi rankose tokio seksualaus teksto. „Buveinė“ yra atvirai, radikaliai kūniškas kūrinys: be ribų, be tabu ir be kompromisų. Man regis, būtų galima sakyti, kad nors literatūros tradicija ilgą laiką smerkė atvirus moterų pasisakymus apie seksą, ši knyga atperka visus visų moterų tylėjimo metus.
Terezės dienoraštis persmelktas aistros, susidomėjimo savo ir kitų kūnais: šie motyvai kartojasi iš įrašo į įrašą, keliasi iš metų į metus, tįsta iš vieno gyvenimo tarpsnio į kitą. Teksto kalbėtojos žvilgsnis taip sutelktas į kūną, kad į jos nupasakojamą pasaulį sunkiai prasismelkia kas nors kita. Studijos, šeima, branda, darbas, miestas, net religija – visa tampa fonu, kuriame liejasi pasakotojos aistra. Šalia geismo ir kūniškumo, mano akimis, aktyviau plėtojamos trys temos: partnerystė, motinystė ir, žinoma, liga ir mirtis – nes erosui juk reikia kažkokios stiprios atsvaros. Taigi, Auziņos veikėja griauna ir dar vieną stereotipą: bekūnių, kitam atsidavusių motinų, pamiršusių visus savo poreikius.
Dar niekada nebuvau turėjusi rankose tokio seksualaus teksto.
Tiesa, toks aktyvus, toks gausus kalbėjimas apie kūniškus dalykus skaitytoją, paradoksalu, nujautrina, kaip ir bet kuris nuolatinis pasikartojimas. Būtų galima galvoti, kad tokiu būdu Auziņa savitai normalizuoja moters erotiškumą – atskleistas su tokiu radikaliu atvirumu jis galiausiai nustoja kelti nuostabą. Priblėsęs mano dėmesys atgijo į teksto pabaigą, kai atsiranda mirties, motinos slaugymo motyvas. Regis, tuomet tekstas pralaužia savo kūno-tvirtovės sienas ir kiek prasmingiau susitinka su pasauliu.
Auziņos „Buveinė“ kalba apie buvimą kūnu ir pasaulio patyrimą būtent per kūną, o štai kroatės Martinos Vidaić „Patalinės blakės“ (išleido „Hubris“, vertė Julija Gulbinovič, redagavo Emilija Visockaitė) atskleidžia būtį iš nerimo perspektyvos.
Taigi, vienoje knygoje žvilgsnis geidžiantis – nukreiptas į išorę, o kitoje – sutelktas į pasaulio atspindžius savo viduje, nes visa, kas nutinka Goranai „Patalinėse blakėse“, kažin kaip efemeriška, judu, visa, ką ji patiria, priklauso nuo vienos varomosios jėgos – iracionalaus nerimo ir baimės būti įkalintai įvairiomis prasmėmis. Visa Goranos istorija prasideda nuo absurdiško detektyvinio elemento: neva padegusi savo namus ji pabėga nuo policijos. O gal žudytis. O gal išvyksta pas šeimą. O gal keliauja ieškoti kuoktelėjusio giminaičio. O gal ruošiasi statyti namą.
Abu tekstus sieja ir intymus pasakojimo būdas.
Vieniems siužeto vingiams keičiant kitus, kai kurie dalykai aiškėja ir tuo pat metu visa lieka neaišku. Bėgdama nuo savo veiksmo padarinių Gorana tam tikra prasme bėga į save: pamažėle rekonstruoja tapatybės lūžius, įvykusius dėl nesutapimo su šeima ir profesine aplinka. Drauge atkuria neseniai įvykusios avarijos eigą ir pasirodo, kad ši, regis, nebuvo tik nekaltas nelaimingas atsitikimas. Tiesos, žinoma, nesužinosime, nes visa, kas vyksta „Patalinėse blakėse“, yra savotiška hipotezių grandinė.
Beje, abu tekstus sieja ir intymus pasakojimo būdas: Terezės pasaulį pažįstame iš jos dienoraščių fragmentų, o Goranos – iš laiško išpažinties, kurį ji rašo nepažįstamajai, kurią vadina Šaltąja, ir yra nemenka galimybė, kad tas laiškas skirtas labiau rašančiajai nei tai, kuriai yra adresuotas. Taigi, abu kalbėjimo būdai, viena vertus, labai intymūs, kita vertus – tokie, kuriuose negalioja taisyklės ar normos.
Ko gero, toks kalbėjimo būdas neblogai atspindi ir pačias veikėjas – nė viena jų neatitinka kanoninės moteriškumo sampratos, nė viena negyvena taip, kad aplinkiniai galėtų patenkinti pasakyti, esą jos „susitvarkė gyvenimus“. Karjera, motinystė, pinigai, šeima – nė vienas šių „pasiekimų“ veikėjoms neužpildo egzistencinės tuštumos. Viena jų tą „kažin ko“ ilgesį realizuoja nuolatos ieškodama erotinio katarsio, o kita kone keruakiškai bėga – nuo visko ir nieko vienu metu.
Tiek Gorana, tiek Terezė sąveikauja su vyrais ir fatališkai išgyvena santykius su jais. Abi stoja į akistatą su lėta mirtimi, matydamos paskutines motinų kančias. Abi jaučia poreikį išlieti savo gyvenimo patirtis nekontroliuojamai, iracionaliai, lyg mėgindamos išsiveržti lauk iš „gerų mergaičių“ rėmų. Abi, regis, ieško prasmės, atspirties taško, mėgina įsiprasminti rašydamos, blaškosi, tačiau skaitytojui taip ir lieka neaišku, ar randa visa ko centrą. Kaip sako Gorana: „Ar rašymas apskritai nėra bergždžias? Bergždžias, siaubingas ir vienintelis įmanomas. Kaip ir gyvenimas.“
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
