„Jos kelionė į save per depresiją, skyrybas, motinystės skausmus, vaikystės traumas yra didžiausias jos gyvenimo kūrinys. Ji numirė ir vėl atgimė savimi“, – apie filmo „Niki“ heroję sako Céline Sallette.
Niki de Saint Phalle (akt. Charlotte Le Bon) sėdi ryškiai apšviestoje studijoje, kamera seka jos akis, slysta klasikiniais, taisyklingais gražios moters veido bruožais. Už kadro girdime seksistinius ir arogantiškus fotografo komentarus. Niki, dviejų vaikų mama, amerikiečių rašytojo Harry`io Mathewso (akt. Johnas Robinsonas) žmona, augusi griežtoje prancūzų aristokrato ir amerikietės šeimoje, kol kas dar tik stebi pasaulį, ji dar nežino, kaip išrėkti tai, ką ji jaučia.
„Niki nužengė į pragarus ir atnešė šviesą į pasaulį, – sako garsi prancūzų aktorė, pirmojo savo ilgametražio filmo „Niki“ (2024) režisierė Céline Sallette. – Norėjau papasakoti apie tai, kad nuo tylos iki maišto yra ilga, skausminga kelionė.“
Paryžiaus Liuksemburgo muziejuje einu nuo vieno dailininkės, skulptorės, vizualiųjų menų atstovės Niki de Saint Phalle (1930–2002) asambliažo prie kito – vienas iš jų, „Žirklės“ (1960–1961), primena tuos laikus, kai ji išgyveno sunkią depresiją. Kitoje salėje gėriuosi ryškiomis spalvomis ir gyvenimo džiaugsmo protrūkiu jos garsioje serijoje „Nanas“ (ją pradėjo kurti 1965 metais) – plačių klubų, galingos, šokančios, sportuojančios moterys švenčia kūno laisvę. Dabar vykstančioje parodoje „Tous Léger!“ pasakojama apie garsaus prancūzų menininko Fernando Légerio įtaką naujojo realizmo grupei, įkurtai 1960 metais (kartu su Yvesu Kleinu, Jeanu Tinguely, Armanu..), kuri menui naudojo kasdienius daiktus ir patirtis kaip įkvėpimą. Niki buvo iš kelių moterų, priklausiusių grupei.
Vis tik kelias į meno pasaulį, į savęs paieškas buvo itin skausmingas – ji neturėjo formalaus meninio išsilavinimo, jos nepriėmė ir meno pasaulis, nors buvo viena iš pirmųjų prancūzų menininkų, kurie suprato, kad menas turi būti prieinamas visiems, eiti į gatves. Nepaisant abejonių ir išgyvenimų, ji užsispyrė, atrado savo išraiškos priemones, stilių. Menas jai padėjo išlikti, įsikibti į gyvenimą po sunkios vaikystės traumos: būdama 64-erių knygoje „Mano paslaptis“ ( Mon secret, 1994) ji papasakojo, kad vos 11 metų patyrė seksualinę tėvo prievartą.
Niki nužengė į pragarus ir atnešė šviesą į pasaulį.
Filme „Niki“ režisierė pasakoja apie svarbius menininkei dešimt metų (nuo 1950 iki 1960), kai ji, dvidešimt trejų jauna mama ir žmona, persikelia iš jaunystės Niujorko į Paryžių, o vėliau į Nicą. Ten jos vyras, suradęs po žmonos lova žirkles, peilius ir skustuvus, nusprendžia ją paguldyti į psichiatrinę ligoninę. Niki, kaip pati sako filme, tarp pamišėlių atrado meną – būdą susirinkti save iš naujo, išmoko į meną perkelti jausmus, baimes, smurtą, viltis ir džiaugsmą. Nugrimzti ir išnirti, pagyti.
„Jos kelionė į save per depresiją, skyrybas, motinystės skausmus, vaikystės traumas yra didžiausias jos gyvenimo kūrinys. Ji numirė ir vėl atgimė savimi“, – sako C. Sallette.
Filmas praėjusių metų Kanų festivalyje pateko į „Ypatingojo žvilgsnio“ programą.
Du ekranai – dvi realybės
Kino ekrane Niki nusitaiko ir šauna į drobę, kurioje paslėptos dažų kapsulės: „Paveikslas kraujuoja, o aš atgimstu iš naujo.“ Perfrazuojant menininkę, šautuvą geriau panaudoti menui kurti ir ji teisi – „Šaudymo sesijos“ (Tirs, 1961) ją išgarsina. Menininkė palieka šeimą ir drąsiai atidaro duris į naująjį – kūrybos – pasaulį, sukuria antrą santuoką su šveicaru, garsiu kinetinių skulptūrų kūrėju Tinguely (akt. Damienas Bonnardas ), jiedu išgarsės kaip kūrybinis duetas, jis padės jai kurti milžiniškas skulptūras Nanas bei garsųjį Taro sodą Toskanoje.
Niki pradeda gyventi ir kurti taip, kaip niekas iš jos nesitikėjo.
Filmas pakeitė ir pačios režisierės gyvenimą.
Su C. Sallette susitinkame Paryžiuje: įspūdinga šviesiaplaukė, kurios švelnų liūdesį veide prancūzų spauda lygina su aktorės Simone Signoret. C. Sallette nustebina atvirumu, jautrumu.
44 metų C. Sallette karjerą pradėjo prieš dvidešimt metų. Tik baigusi aktorinį ji gavo pasiūlymą suvaidinti vaidmenį Sofia‘os Coppolos „Marijoje Antuanetėje“ (Marie-Antoinette, 2006). Už prostitutės vaidmenį filme „Tolerancijos namai“ (L'Apollonide: Souvenirs de la maison close, rež. Bertrandas Bonello, 2011) ji buvo nominuota prestižiniam prancūzų kino apdovanojimui „Cezariui“ už geriausią debiutą. Ją išgarsino ir vaidmenys prancūzų serialuose (Hienos vaidmuo „Vernone Subutexe“ (2019)). Iš išorės atrodė, kad aktorei tikrai sekasi, ji daug dirba, jos vaidmenys įdomūs.
„O iš tiesų nežinojau, kas esu, gyvenau kitų vizijose. Buvau gera mergaitė, kuri klausė tėvų, o vėliau jauna devyniolikmetė, priklausoma nuo vyro: tai buvo toksiniai santykiai, kuriuose kita pusė buvo man neištikima, turėjo problemų su alkoholiu, tačiau, kaip man buvo įprasta, kaip buvau išmokyta, nuolankiai tai priėmiau, nieko nedariau“, – sako režisierė.
Jos kelionė į save per depresiją, skyrybas, motinystės skausmus, vaikystės traumas yra didžiausias jos gyvenimo kūrinys. Ji numirė ir vėl atgimė savimi.
Ji prisimena akimirką, kai per garsaus prancūzų režisieriaus André Téchiné filmo „Auksiniai metai“ (Nos années folles, 2017), kur ji vaidino pagrindinį vaidmenį – žmoną Pirmojo pasaulinio karo dezertyro, persirengusio moterimi, filmavimus ji pagavo save galvojančią: „Kas man dar pasakys, kur aš turiu būti?“ „Buvau iki tokio lygio priklausoma ir kartu pavargusi nuo visko, – prisimena aktorė. – Privalėjau kažką pakeisti, turėjau išeiti iš aplinkos, kurioje buvau.“
Tuomet ji ir atrado Niki bei pajuto stiprų norą papasakoti istoriją – kitos moters, o per ją ir savo: kaip iš modelio, savo laikų produkto Niki tapo menininke, kuri šaudo į paveikslus. „Klausiausi jos interviu iš 1965 metų ir mane užvaldė mintis, kad Niki darbai, kaip ir jos gyvenimas, aplenkė laiką, kad ji buvo tiesiog nuostabi, – sako C. Sallette. – Jos amžininkai Niki vadino išprotėjusia, kvaištelėjusia, nors dabar, atlikus tyrimus žinome, kad daugiau kaip 80 procentų tų, kurie patyrė incestą, elgiasi būtent taip, kaip tuomet elgėsi ji: juos kankina suicidinės mintys, košmarai, kaltės jausmas, ištinka amnezija. Niki atlaikė vaikystės traumas, nors jos brolis ir sesuo nusižudė.“
Neleido rodyti darbų
Kai aktorės ir režisierė atrado Niki de Saint Phalle, jos dukrai buvo 13 metų. „Kūriau filmą turėdama omenyje, kad ji žiūrės jį, kaip ir kitos jaunos moterys, todėl stengiausi mizanscenoms palikti šviesos, lengvumo jausmą, vengiau sunkių, smurto scenų, – sako C. Sallette. – Ar įmanoma lengvai papasakoti apie incestą? Ieškojau sprendimo per filmavimus, montuodama.“
Režisierei buvo itin svarbi filmo stilistika – juk ji kalba apie menininkę. Kartu su operatoriumi Victoru Senguinu turėjo ir apžaisti faktą, kad negavo leidimo rodyti menininkės kūrinių filme bei neturėjo šeimos pritarimo dėl pačio filmo.
Filme spalvos, kurios buvo svarbios ir Niki, pasakoja apie skirtingus menininkės etapus, suteikia jausmo prisiminimų blyksniams, kurie kuria filmo pasakojimo ritmą. Raudoni pustoniai dominuoja, kai pasakoja apie pyktį, žalia – tai ir incesto trauma, o į kelias dalis išskaidyti ekranai simbolizuoja dvigubą realybę: tai, ką matome, ir tai, kas paslėpta, nematoma.
„Tai jautrus moters žvilgsnis į dramatišką vienos garsiausių 20 amžiaus menininkių gyvenimo etapą, – rašo kritikai. – Niki suvaidinusi Charlotte Le Bon sukūrė itin stiprų, psichologiškai be galo įtikinamą moters portretą – tai jos bene geriausias vaidmuo.“
Kai režisierė peržiūrėjo įrašus su Niki, ji iškart žinojo, kas ją galėtų suvaidinti. „Charlotte fiziškai į ją labai panaši“, – stebisi režisierė.
Iš Kanados kilusi manekenė, aktorė C. Le Bon filmais išgarsėjo Prancūzijoje, bet dabar žinoma ir tiems, kas stebi trečiąjį amerikiečių televizijos serialo „Baltasis lotosas“ (The White Lotus, 2025) sezoną, kur ji vaidina vieno pagrindinių herojų Grego draugę ir buvusį modelį Chloją.
„Man itin artimas Niki siekis ieškoti išraiškos laisvės, prasmės – ji kovotoja“, – sako C. Le Bon. Charlotte pati kuria meną, todėl jai nereikėjo išmokti judesių ir ji puikiai suprato, ką reiškia pasiekti kūrybos pakraščius, kad pagaliau pajustumei vienį su visata.
Grakšti aktorė puikiai atskleidė Niki graciją ir eleganciją. Kostiumai filme keičiasi kartu su menininkės gyvenimo momentais: nuo kuklių, kasdienių iki ekstravagantiškų kepurių, plunksnų – kaip paukščio, kuris ištrūko į laisvę.
Po šio filmo peržiūros nuėjau prie Stravinskio fontano (1983) Paryžiuje, šalia Pompidou meno ir kultūros centro, kurį miestui sukūrė Niki kartu su J. Tinguely. Filmas pažadino norą dar daugiau sužinoti apie Niki, jos gyvenimą ir kūrybą – ta prasme misija tikrai pavyko.
Filmas rodomas Lietuvos kino teatruose.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
