Su nuostaba seku Vilniaus viešųjų erdvių stebėtojų pranešimus (pavyzdžiui, Zigmo Vitkaus „Atsargiai – vyksta mokyklų aptvėrimai, arba vaikščiojimas palei tvoras“) apie daugiabučių rajonuose tveriamas tvoras. Ne tiek apie tas, kurios jau nebestebina ir atsiranda natūraliai aplink naujai pastatytus namus, bet apie tvoras, statomas senose daugiabučių žemėse, ten, kur pievose dešimtmečiais minamų takelių danga tapo tvirtesnė už šviežiai paklotas plyteles.
Ypač energingai tai daro mokyklos, apsitveriančios sau priklausančias teritorijas pagal virtualias kadastrines linijas ir šitaip visiškai realiai sugriaudamos įprastą kiemų tvarką, pėsčiųjų maršrutų logiką, pasisėdėjimų, pasivaikščiojimų ar pasibėgiojimų rutiną. Mokyklų atstovai pridėtų, kad naujosios tvoros taip sugriauna ir pasivandalinimo džiaugsmą, ir, turbūt, būtų teisūs.
Taip pat skaitykite
Žinoma, stebina didžiuliai aptvertų teritorijų dydžiai – kartais kalbama ir apie kelis hektarus ir viskas būtų suprantamiau, jei mokyklos apsitvertų artimąsias prieigas ir saugotiną turtą – stadioną ar krepšinio aikštelę, o likusias kadastrines žemes paliktų bendrai naudoti kartu su kaimynais. Iš kitos pusės žiūrint, šitas mano akių vartymas yra gryna spekuliacija, nes iki reiškinio (su pertekliu apsitvėrusios mokyklos) savo kojomis dar nepriėjau, bet, pagalvojus, šiokią tokią asmeninio dalyvavimo patirtį jau turiu.
Prieš porą mėnesių, pasibaigus renginiui Vaidilos teatre, jau išėjęs gatvėn, automatiškai sukau kairėn, kur yra takas kiemais iš Jakšto gatvės į Antano Vienuolio gatvę, ir atsitrenkiau į niekada toje vietoje nebuvusią tvorą. Kiaurai košė vėjas, šlapiai snigo, buvo tamsu, todėl netikėtą kliūtį įdėmiai apžiūrėjau tik pavasariop. Vaizdas man nepatiko – į pastatą įsikėlusi mokykla atsitvėrė gabalą anksčiau viešo kiemo teritorijos, jame paklojo dirbtinės žolės dangą, šitaip indikuodama, kad dabar tai yra vaikų žaidimo aikštelė. Man pradėjo galvoje dėliotis standartinis burbėjimo dėl prarastų viešųjų erdvių tekstas, bet dar nusprendžiau žvilgtelti į to Jakšto gatvės namo istoriją.
Žvilgtelėjau ir nusivyliau – tame kieme normaliais, ikisovietiniais, laikais visuomet buvo tvora, anuomet daug gražesnė už dabar sutvertą, bet – buvo. Dar daugiau – senoji tvora, kaip ir šiandieninė, vykdė tas pačias funkcijas – saugojo pastate veikusios gimnazijos mokinius nuo išorinių pavojų. Ir net, gali būti, bent trumpam apsaugojo nuo puolančių lenkų savanorių besiginančius vietinius bolševikus. Tai buvo legendinis 1919 metų sausio 1-osios mūšis.
Lukiškių kalėjimas, nors ir tapo atviras visuomenei, vis dar tebėra Vilniaus centrą paralyžiuojantis, izoliuotas urbanistinis svetimkūnis, kuriam, jei kas nors užsinorėtų, galėtų akimirksniu grąžinti buvusias funkcijas.
Jakšto gatvė tuomet vadinosi Varnų gatve, ir pastate, apie kurio tvoras kalbu, įsikūrė prie Vilniaus artėjančių Rusijos raudonųjų dalinių laukiantys gerai ginkluoti vietiniai bolševikai. Vilniečiai pastatą vadino „Varnų lizdu“. Mūšiams su raudonaisiais ruošėsi ir miesto savigynos būriai, protingai nutarę kuo anksčiau likviduoti penktosios kolonos židinį. Bolševikai po dviejų dienų įnirtingo mūšio pasidavė, išskyrus penkis nusišovusius politrukus.
„Varnų lizdo“ mūšį kai kurie lenkų istorikai vadina pirmuoju pergalingu mūšiu Lenkijos nepriklausomybės kare su Rusija. Čia verta patikslinti, kad kiti lenkų istorikai tokios simbolinės reikšmės mūšiui neteikia, nes, anot jų, kovėsi ne reguliarūs daliniai, o mėgėjai, todėl nesiskaito.
Bet kokiu atveju, mano įsivaizduojamam tekstui apie blogas, todėl neteisėtas Vilniaus tvoras šaunaus mūšio istorija aptverto Jakšto gatvės kieme naudos nedavė. Ir tuomet aš pažiūrėjau į vakarus. Realybėje mano žvilgsnis atsirėmė į Specialiųjų tyrimų tarnybos būstinės fasadą, bet dėl siužetinio dramatizmo neraudonuodamas sakau, kad pamačiau Lukiškių kalėjimo sienas ir supratau – štai jos, blogiausios Vilniaus tvoros.
Šiaip Lukiškių kalėjimo ateities scenarijai tik neseniai tapo aktualūs. Ir tai suprantama, nes kurį laiką buvome teigiamai nusiteikę, džiaugdamiesi, kad kalėjimas apskritai buvo uždarytas ir atidarytas visuomenei, tad tokioje tarpinėje situacijoje geriausių kalėjimo įveiklinimo sprendimų teko palaukti, o jau jų sulaukus kilo diskusijų dėl modeliuojamos pramoginės buvusio kalėjimo vietos Vilniaus veiklų žemėlapyje. Aš irgi sakiau, kad, galvojant apie bendrą kontekstą ir tragišką, kardinaliai niūrią Lukiškių kalėjimo praeitį, atviras pramogavimas šioje vietoje visiškai netinka. Ir buvau neteisus. Arba, tiksliau formuluojant, buvau teisus su galimomis išlygomis.
Lukiškių kalėjimas, nors ir tapo atviras visuomenei, vis dar tebėra Vilniaus centrą paralyžiuojantis, izoliuotas urbanistinis svetimkūnis, kuriam, jei kas nors užsinorėtų, galėtų akimirksniu grąžinti buvusias funkcijas. Bet, atlikus nedidelę ir, svarbiausia, nebrangią dekalėjimizacijos akciją – nugriovus kalėjimo teritoriją supančias tvoras, situacija kardinaliai pasikeistų – istoriniai pastatai išliktų, bet atsirastų vidinio kvartalo gatvelių ir takų tinklas, atsivertų niekada nematyti fasadai, susiformuotų naujos žvilgsnio perspektyvos ir didžiulis miesto gabalas iš tikrųjų būtų grąžintas Vilniui.
Ir štai tokiame buvusiame kalėjime, be tvorų, net kardinaliai niūri praeitis lengvai leidžia programuoti natūraliai atsirasiančias verslines, kultūrines ir pramogines funkcijas. Kalėjimą reikia išlaisvinti.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
