„Augau aplinkoje, kurioje tėvai, dėstytojai man sakė, kad Rytų Europos žydų pasaulis buvo labai skurdus. <...> Kaip vaikas, augdamas Čikagoje, klausdavai savęs – kokia gi tai kultūra? Koks tai buvo pasaulis? Tuščias. Jame nebuvo muzikos, meno. Tai labai neigiami stereotipai. Mano amžiaus žmonės Amerikoje, tikriausiai ir kitur pasaulyje, užaugo su tokiais stereotipais, nes neturėjome jokių kontaktų. Neturėjome sąlyčio su tuo turtingumu, iš tikrųjų egzistavusiu žydų pasaulyje“, – portalui LRT.lt sako YIVO žydų mokslinių tyrimų instituto Niujorke direktorius dr. Jonathanas Brentas.
Pirmadienį, kovo 24-ą dieną, sukanka 100 metų, kai Vilniuje buvo įkurtas YIVO žydų mokslinių tyrimų institutas. 1940-ais metais persikėlusi į Niujorką, tai vienintelė tokio pobūdžio institucija, išgyvenusi Holokaustą. Šiandien YIVO sukaupusi didžiausią ir išsamiausią Rytų Europos žydų istorijos bei kultūros medžiagos kolekciją pasaulyje.
Šimtmečio sukakties proga LRT.lt su YIVO vadovu J. Brentu kalbėjosi apie instituto istoriją, kovą su antisemitizmu, pagalbą Ukrainai ir tai, kuo ypatingas Vilnius.
– Pradėkime nuo YIVO istorijos. Institutas įkurtas 1925 metais Vilniuje. Kodėl būtent šiame mieste?
– Tiesą sakant, YIVO instituto idėja kilo Berlyne. Tame susitikime dalyvavo ir Maxas Weinreichas, tapęs YIVO vadovu didžiajai jo istorijos daliai. Jis suprato, kad Vilnius būtų geriausia vieta šiam institutui dėl to, jog žydų bendruomenė čia buvo labai susitelkusi, raštinga, išsilavinusi. Čia buvo daug žydų intelektualų, menininkų, muzikantų, rašytojų ir taip toliau.
Miestas tuo metu buvo ypač kosmopolitiškas. 30 ar daugiau procentų miesto gyventojų buvo žydai. Manau, beveik 60 procentų buvo lenkai. Visgi tai buvo gana atvira vieta. Čia buvo galima jaustis kaip namie labiau nei Varšuvoje. Ten YIVO būtų buvusi tik viena iš daugelio galimų institucijų. O Vilnius buvo labai svetinga aplinka. Čia atvykdavo visi didieji intelektualai. Tai buvo daugelio jų namai. Taigi, įkurti čia YIVO atrodė prasminga.
Tada Vilnius tapo tarsi tarptautinis, jame atsirado toks komponentas. YIVO išsiuntinėjo skelbimus į visus pasaulio jidiš laikraščius, prašydamas atsiųsti kasdienio gyvenimo medžiagos. Staiga į YIVO pradėjo plūsti medžiaga iš Los Andželo, Buenos Airių, Berlyno, Paryžiaus, iš visur. Tai tapo didžiuliu kosmopolitiniu intelektualiniu centru. Albertas Einsteinas, Sigmundas Freudas buvo to dalis. Jie priklausė YIVO instituto garbės prezidiumui.
– Tačiau sukaupęs vertingą kolekciją, YIVO buvo priverstas persikelti į Niujorką, 1941 metais naciams okupavus Lietuvą. Kaip institutui pavyko išgyventi Holokaustą ir išsaugoti savo archyvą nuo nacių?
– Tai labai sudėtinga, sunki tema. Daugybė gyvybių buvo pavojuje. Daugybė jų neišgyveno.
Atsitiko taip, kad prasidėjus karui M. Weinreichas su sūnumi Urieliu buvo Danijoje, skaitė paskaitą Kopenhagoje. Jis parašė savo kolegoms Vilniuje: „Ar man grįžti?“ Jie atsakė: „Ne. Negrįžk. Per daug pavojinga.“ Kadangi M. Weinreichas turėjo plačių ryšių intelektualų sluoksniuose visame pasaulyje (mokėsi Berlyne, studijavo Jeilio universitete), jam pavyko gauti vizas sau bei sūnui ir atvykti į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Galiausiai prie jų prisijungė ir žmona bei kitas sūnus.
Taip 1940-ais metais M. Weinreichas atsidūrė Niujorke. Tačiau jis neturėjo jokių knygų, jokių dokumentų, nieko. YIVO institutas Niujorke tuomet buvo labai mažas, elementarus. Jis daugiausia buvo skirtas rinkti pinigus iš turtingų amerikiečių. Tačiau jie niekada nesurinko pakankamai pinigų ir tai tęsėsi didžiąją dalį YIVO istorijos (juokiasi).
Kai 1941-ais metais [į Lietuvą] atėjo naciai, prasidėjo naujas skyrius. Tų metų birželį atėję naciai iškart, nė akimirkos nesvarstydami, per Einsatzstab [Reichleiter] Rosenberg (nacių partijos organizacija, Antrojo pasaulinio karo metais siekusi pasisavinti kultūrines vertybes – LRT.lt) pradėjo grobti visą medžiagą, YIVO taip kruopščiai kauptą nuo 1925-ų metų, kai buvo įkurtas, iki tos dienos.
Naciai davė įsakymą, kad visos atrinktos medžiagos <...> turi būti išsiųstos į Vokietiją. Tačiau naciai nemokėjo skaityti jidiš ar hebrajų kalbomis. Dauguma jų nemokėjo skaityti nei rusų, nei lenkų, nei ukrainiečių, nei kitomis kalbomis, kuriomis spausdinta ta medžiaga. Jie privertė žydų darbuotojus, kaip vergus, vienaip ar kitaip susijusius su YIVO, tokius žmones kaip Abrahamas Sutzkeveris, Shmerke Kaczerginskis ir kiti, atrinkti jiems medžiagą. Juk jie nežinojo, kas svarbiau. Jie negalėjo perskaityti medžiagos.
Tam tikru momentu tarp šios grupės žydų priimtas sprendimas, kad jie nenori visko atiduoti naciams. <...> Jie išnešė brangiausius daiktus iš YIVO pastato, buvusio ne geto teritorijoje. Jie slapta, juk aptikti būtų sušaudyti, atnešė juos į getą ir paslėpė bunkeriuose. Manau, kad buvo penki ar šeši skirtingi bunkeriai, kuriuose laikytos tos medžiagos: po žeme, pieno bidonuose, kaip ir Varšuvos gete.
Tarp šių medžiagų buvo ir tokie vertingi dalykai kaip Vilniaus Gaono kloizo pinkasas (įrašų knyga – LRT.lt). Tarp jų buvo ir tokių daiktų kaip trylikametės mergaitės, apie kurią niekas niekada nebuvo girdėjęs, parašyti memuarai. Jie stengėsi išsaugoti viską, ką tik galėjo, kas, jų manymu, galėjo turėti tam tikrą vertę.
Po karo medžiagą, išsiųstą į Vokietiją, aptiko JAV kariuomenė. 1947-ais metais ji išsiųsta į YIVO institutą Niujorke.
Tačiau kai į Vilnių atėjo sovietai, 1948-ais metais jie pradėjo antisemitinę, antižydišką, antikosmopolitinę kampaniją, išplitusią visoje Sovietų Sąjungoje. Buvo suimami žydų gydytojai, profesoriai, filmų kūrėjai. Tai buvo baisu. Daugelis buvo uždaryti į gulagus ar paprasčiausiai sušaudyti. Be to, buvo duotas įsakymas surinkti visą medžiagą, kuri buvo išgelbėta užkasant ją nuo nacių, o po karo vėl atrasta A. Sutzkeverio, S. Kaczerginskio bei kitų, ir ją sunaikinti. Toks buvo įsakymas – sunaikinti visą šį brangų palikimą.
Išties tai turėjo įvykti. Visi žydų lyderiai, likę iš YIVO bendruomenės, pabėgo iš Lietuvos. Šios medžiagos buvo niekieno nesaugomos. Tačiau tada lietuvis Antanas Ulpis nusprendė jas išgelbėti. Jis vadovavo Knygų rūmams, įsikūrusiems Šv. Jurgio bažnyčioje Vilniuje. Kartu su pora kolegų, prisiekusių laikytis paslapties, jis surinko tiek medžiagos, kiek tik galėjo. Sovietai nemažai sunaikino, bet A. Ulpis ką galėjo, tą surinko ir paslėpė bažnyčioje.
Jo sūnus Dainius man papasakojo nuostabią istoriją. Kai Dainius buvo mažas berniukas, tėvas retkarčiais nusivesdavo jį į bažnyčią pasižiūrėti jo darbo. Kartą Dainius pamatė bažnyčioje vargonus. Jis pribėgo prie jų, nes norėjo pagroti, ir pradėjo daužyti klavišus ir spausti pedalus. Tačiau neišėjo joks garsas. Dainius nesuprato, o jo tėvas stebėjo jį ir juokėsi. Pasakė: „Pasižiūrėk į vargonų dumples.“ Tai, ką jis ten rado, buvo žydų rankraščiai. Todėl ir negalėjo išeiti joks garsas.
Man tai nepaprasta istorija įvairiais lygmenimis. Jos simbolika nuostabi. YIVO medžiagos gelbėjimas buvo ne vieno žmogaus darbas. Tai įtraukė galimybes, sėkmę, atsitiktinumus ir didelį žmonių herojiškumą. A. Sutzkeveris, S. Kaczerginskis ir jų kolegos „popieriaus brigadoje“ rizikavo savo gyvybe.
S. Kaczerginskis pasakojo, kaip aplink kūną buvo apsivyniojęs Toros ritinį, kad galėtų pernešti jį iš YIVO į getą. Žinoma, jis atrodė kaip savotiškas robotas. Eidamas jis buvo įsitikinęs, kad prie vartų sargybinis jį sustabdys ir sušaudys. Bet tuo metu, kai jis priėjo prie vartų, kieme kilo neramumai. Sargybinis pažvelgė į kitą pusę ir S. Kaczerginskis praslydo. Jis galėjo būti nušautas. Tai buvo sėkmė, atsitiktinumas, bet ir didelė drąsa.
Tai buvo ir didelė A. Ulpio drąsa, kad išgelbėjo šias medžiagas. Tai buvo sėkmė ir nežinau kas, kad JAV kariuomenė po karo Frankfurte rado tas medžiagas ir nusiuntė į YIVO. Taip pat tai, kad M. Weinreichas buvo Niujorke – tiesiog taip nutiko. Pasisekė.
Taigi, sėkmė, galimybės, bet reikia ir būti stipriam. Štai kokią pamoką iš to pasiėmiau.
– Šiandien YIVO saugo didžiausią Rytų Europos žydų istorijos ir kultūros dokumentų kolekciją. Kokias vertybes išskirtumėte kaip reikšmingiausias, rečiausias, o gal tiesiog įdomiausias? Prisipažinsiu, girdėjau apie jidiš pornografiją.
– Manau, kad tai nėra pati svarbiausia mūsų kolekcija (juokiasi). Tačiau taip, turime šiek tiek skandalingos medžiagos. Iš tikrųjų tai labiau primena nešvankias istorijas. Nors nuotraukų nėra, tai vis tiek truputį skandalinga.
YIVO medžiagos gelbėjimas buvo ne vieno žmogaus darbas. Tai įtraukė galimybes, sėkmę, atsitiktinumus ir didelį žmonių herojiškumą.
Tačiau turime labai retos chasidų medžiagos iš 18-o amžiaus, Vilniaus Gaono kloizo pinkasą, vaikų parašytų atsiminimų, 20-o amžiaus 4-ame dešimtmetyje parašytų jaunų suaugusiųjų autobiografijų. Tai vienos svarbiausių mūsų medžiagų, nes itin daug pasako apie kasdienį gyvenimą, bendruomenės įvairovę. Turime medžiagos apie vandens nešėjus. Galite paklausti, kam rūpėjo vandens nešėjai? YIVO rūpėjo. Mūsų požiūris – kiekvienas žmogus svarbus. Viskas svarbu.
<...> Turime medžiagos tiek apie karalių Zogą iš Albanijos (Ahmedas Zogu – Albanijos valstybės veikėjas, pasiskelbęs karaliumi – LRT.lt), tiek apie nepaprastą žmogų Isaacą Nachmaną Steinbergą. Prieš karą jis buvo socialistas revoliucionierius, taip pat religingas žydas ir teisininkas. 1918-ais metais Vladimiras Leninas, bandydamas sudaryti taiką tarp visų kariaujančių grupių naujame bolševikų režime, pakvietė socialistus revoliucionierius į vyriausybę. I. N. Steinbergui pasiūlė tapti pirmuoju teisingumo ministru Sovietų Sąjungos bolševikų režime.
Vienu metu I. N. Steinbergas nuėjo pas V. Leniną ir tarė: „Tai nebeturėtų vadintis Teisingumo ministerija. Būtų tinkamiau, jei vadintume ją Egzekucijų ministerija, nes tik tuo ir užsiimame.“ V. Leninas atsakė: „Gera mintis. Bet dabar tam netinkamas laikas.“ I. N. Steinbergas greitai suprato, kad jam tokiame pasaulyje ne vieta, ir išėjo. Emigruodamas į Angliją, jis pasiėmė savo archyvą. Jame – visi tie įspūdingi dokumentai iš bolševikinio režimo Rusijoje pradžios.
Sunku pasakyti, kuri medžiaga svarbiausia. Net nenoriu. Viskas svarbu. Tokia YIVO filosofija. Arcadius Kahanas, žmogus, buvęs ypač svarbus ankstyvuoju YIVO laikotarpiu, vienąkart paskaitoje pareiškė: „YIVO pasižymi nuostabiu abejingumu.“ Jis turėjo omenyje ne tai, kad mums nerūpi, o tai, kad neteisiame. Neteisiame, ar aukštas, ar žemas, ar turtingas, ar vargšas, ar intelektualas, ar paprastas žmogus. Kiekvieno gyvenimas mums vienodai vertingas. YIVO tikslas buvo dokumentuoti mūsų egzistavimo tikrumą. Tai ir darėme. Ir todėl vis dar esame čia.
– YIVO institutui vadovaujate jau 15 metų. Kas pastūmėjo paskirti gyvenimą žydų kultūros ir istorijos saugojimui?
– Užaugau Čikagoje, Ilinojaus valstijoje. Mano tėvas, mama, seneliai – visi kalbėjo jidiš. Bet man jie to neperdavė. Stengdamasis suprasti jų pasaulį, studijavau vokiečių ir rusų kalbas. Tikėjausi, kad turėdamas įrankį, šias dvi kalbas, galėsiu daugiau suprasti. Ir išties tai padeda. Nėra tobula, bet padeda.
Kai studijavau koledže, bandžiau mokytis jidiš. Bet man atrodė, kad jos mokoma labai kvailai. Ne taip, kaip mane mokė vokiečių kalbos. Kitaip tariant, jos nebuvo mokoma kaip tikros kalbos. Ji buvo mokoma tarsi tokia juokinga, smulki kalbelė. Protestavau prieš idėją, kad jidiš tokia kalbelė, kurioje pilna tik juokelių, posakių ir panašių dalykų. Norėjau mokytis jos kaip tikros kalbos.
Galiausiai po 1991-ų metų pradėjau dirbti archyvuose Maskvoje. Tada sužinojau daug daugiau apie Rytų Europos ir Rusijos žydų pasaulį. O 2009-ais metais jau dirbau Jeilio universiteto leidykloje. Turėjau gerą darbą, gražų namą. Jeilio leidykla turėjo, man rodos, apie penkių milijardų dolerių dotaciją. Darbas buvo ypač saugus.
Bet kai 2009-ais metais man paskambino iš YIVO, susidomėjau. Žinojau apie institutą: buvau išleidęs YIVO knygų, turėjau ten dirbusių draugų. Tačiau viską man pakeitė akimirka, kai YIVO archyvo vadovas man į rankas įdėjo instituto archyvų gidą. Vartydamas jį, galvojau: Dieve mano, tai neįtikėtina. Tai begalybė. Sionizmas, bundizmas, socializmas, anarchizmas. Didieji Europos rašytojai – S. Freudas, Thomas Mannas. Viskas čia. Šiame Rytų Europos pasaulyje buvo galima rasti viską, kuo žavėjausi visą savo suaugusiojo gyvenimą.
Nusprendžiau su šeima persikelti iš gražaus, patogaus gyvenimo Niu Heivene, Konektikuto valstijoje, į Niujorką. Tai buvo šiek tiek beprotiška, bet padarėme tai. Gyvenu čia jau šešioliktus metus. Ir man niekada nebūna nuobodu. Nepraeina nė diena, kad neatrasčiau ko nors naujo. Archyvuose, mūsų turimoje medžiagoje tau viskas kelia iššūkių. Meta tau iššūkį mąstyti kitaip, nei galbūt norėtum.
Pateiksiu pavyzdį. Vienas dalykų, kuriuos radome Vilniaus kolekcijose, yra pradinių klasių vaikų sąsiuviniai iš biologijos, zoologijos, botanikos pamokų. Juose vaikai piešė žmogaus skeletus, žirafas, gėles. Kiekviena gėlės dalis ar žmogaus kaulas ir viskas, ką jie darė, parašyta jidiš kalba. Ne lenkiškai, ne vokiškai, o jidiš. Tai pamatęs, nustebau.
Augau aplinkoje, kurioje tėvai, dėstytojai man sakė, kad Rytų Europos žydų pasaulis buvo labai skurdus. Atseit, jie nežinojo gėlių pavadinimų. Jie neturėjo žodžių paukščiams pavadinti. Buvo dideli, maži, juodi, mėlyni paukščiai. Bet jie nežinojo jų pavadinimų. Jie nejautė gamtos pasaulio. Tai lėmė itin neigiamą įvaizdį. Kodėl vokiečiai, prancūzai, lenkai turi vardus viskam pasaulyje, o žydai – ne? Kaip vaikas, augdamas Čikagoje, klausdavai savęs – kokia gi tai kultūra? Koks tai buvo pasaulis? Tuščias. Jame nebuvo muzikos, meno. Tai labai neigiami stereotipai.
Mano amžiaus žmonės Amerikoje, tikriausiai ir kitur pasaulyje, užaugo su tokiais stereotipais, nes neturėjome jokių kontaktų. Neturėjome sąlyčio su tuo turtingumu, iš tikrųjų egzistavusiu žydų pasaulyje. YIVO medžiagos padeda atkurti tai. Nuo tada, kai paruošėme skaitmeninį Edwardo Blanko Vilniaus kolekcijų projektą, kai internete nemokamai patalpinome 1,5 milijono dokumentų, daugiau nei milijonas žmonių iš viso pasaulio atėjo susipažinti su šia medžiaga, ją peržiūrėti, skaityti, studijuoti. Tai poveikis. Žmonės to laukė nuo pat 1941-ų metų.
– Nepaisant tragiškų istorijos pamokų ir tarptautinių pastangų, antisemitizmas tebeegzistuoja. Europos Sąjunga prieš kelerius metus net pradėjo įgyvendinti kovos su antisemitizmu ir žydų gyvenimo puoselėjimo strategiją. Taigi, kas šiandien labiausiai kelia rūpestį ir kokius matote būdus su tuo kovoti?
– Tai labai sudėtinga. Kai augau, visas antisemitizmas sklido iš dešiniųjų, iš nacių, protonacių, reakcionierių, baltųjų viršenybės šalininkų, tokių judėjimų JAV kaip KKK (Kukluksklanas – LRT.lt). Šiandien jis ateina ir iš dešiniųjų, ir iš kairiųjų. Iš vadinamosios progresyvios kraštutinės kairės JAV ir Anglijoje. Tai kelia didelę problemą kiekvienam, bandančiam suprasti šiandienos politinį pasaulį. Juk kairieji ir dešinieji – priešininkai, kalbant apie jų pasaulėžiūrą. Tačiau dabar jie dėl skirtingų priežasčių puoselėja tą patį – neapykantą žydams. Tai nepaprastai nerimą keliantis dalykas. Nemanau, kad nei kairieji, nei dešinieji šiuo metu turi išeitį.
Dabar daugiausia dėmesio sulaukia kairiojo sparno antisemitizmas, paskatintas spalio 7-osios (2023-ių metų spalio 7-ą dieną prasidėjo karas Gazos Ruože – LRT.lt). Visa tai <...> iš tikrųjų nėra nukreipta tik prieš Izraelį ar Benjamino Netanyahu vyriausybę. Tai gana akivaizdu. Jau spalio 8-ąją kai kur JAV buvo švenčiama spalio 7-oji. Izraelio pasmerkimas JAV prasidėjo dar prieš Izraeliui surengiant karinį atsaką „Hamas“. Tai reiškia, kad JAV kairieji ne tik antiizraelietiški, bet ir antižydiški.
Be to, klaidinga manyti, kad priešiškumas Izraeliui kyla dėl Vakarų Kranto okupacijos. Tai netiesa. Kartosiu tai dar ir dar. Taip, Vakarų Kranto okupacija – labai prieštaringas politinis klausimas. Yra daug pliusų ir daug minusų. Dėl naujakurių, B. Netanyahu vyriausybės ir taip toliau – dėl viso to galima intensyviai diskutuoti. Tačiau antisemitizmas, kurį matome šiandien, egzistavo jau gerokai anksčiau.
<...> 20-o amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje britai davė arabų lyderiams pasirinkimą: galite turėti 80 procentų žemės (šiuo metu okupuotos Izraelio Vakarų Krante). <...> Vadinasi, žydai turės 20 procentų žemės. Davidas Ben-Gurionas (vienas Izraelio valstybės kūrėjų – LRT.lt) priėmė šį pasiūlymą 1938-ais metais. O arabų lyderiai jį atmetė. Kodėl? Todėl, kad niekada šioje žemėje negali būti suverenios žydų valstybės. Taškas. Tai neturėjo nieko bendro su Vakarų Krantu. Tai neturėjo nieko bendro su Gaza. Tai neturėjo nieko bendro su niekuo. Tai buvo giliai įsišakniję jų sąmonėje.
Taigi, kai 1937-ais metais Jeruzalės muftijus susitiko su Hitleriu, kad parengtų žydų pašalinimo iš Artimųjų Rytų strategiją, tai buvo gana natūrali idėjų koalicija. Ši nacizmo bei radikalaus islamizmo idėjų koalicija tarp radikalių islamistų išlieka ir šiandien. Šią idėją perima kraštutiniai kairieji JAV ir ne tik, tikintys, kad atstovauja žmogaus bei pilietinėms teisėms, visoms progresyvioms Amerikos kultūros vertybėms. YIVO vadiname tai balaganu. Kas sugebės tai išspręsti?
Vilties teikia tai, kad Prancūzijoje, Anglijoje, Amerikoje, Vokietijoje, Kanadoje to nepriėmė valdančiosios vyriausybės. Negaliu apsakyti, koks pakylėjimas mano dvasiai visada yra atvykti į Lietuvą ir matyti, kad šalies valdžia tvirtai remia Izraelį.
Tai, sakyčiau, ypač pavojingas metas. Pavojus kyla, nes yra labai daug jėgų, kuriančių chaosą ir savotišką anarchiją. Šiame chaose ir anarchijoje kažkas galiausiai žengs žingsnį ir pasakys, kad bus taip, o ne kitaip. Matome tai ir su Vladimiru Putinu.
Juk kairieji ir dešinieji – priešininkai, kalbant apie jų pasaulėžiūrą. Tačiau dabar jie dėl skirtingų priežasčių puoselėja tą patį – neapykantą žydams.
<...> Galima matyti tai ir daugelyje jėgų, besiburiančių JAV. Atsiranda stipraus žmogaus poreikis. Diktatoriaus poreikis. Tai nepaprastai pavojinga. Diktatorius, netikintis teisinės valstybės principais, nors šiandien gali daryti tai, kas jums patinka, rytoj ar poryt jūs galite tapti to auka. Nebus kam jūsų ginti. Turime būti budrūs, kad matytume, kas vyksta, ir daryti geriausia, ką galime.
– Kalbant apie grėsmes, šiuo metu ypač didelė kyla Rusijos karo niokojamos Ukrainos kultūros palikimui. Tarp jo – ir nemažai žydų istorijos vertybių. Galbūt yra iniciatyvų, kurių YIVO ėmėsi ar planuoja imtis, siekdamas padėti Ukrainai išsaugoti šį turtą?
– Taip. Šiomis dienomis ypač daug galvoju apie itin brangią medžiagą, esančią Ukrainos V. Vernadskio nacionalinėje bibliotekoje. Ši medžiaga surinkta S. An-sky etnografinėje ekspedicijoje 1912–1914 metais. Mačiau daugelį medžiagos, bet toli gražu ne visą. Ji neįkainojama. O jei į biblioteką pataikytų rusų raketa, yra tikimybė, kad ji būtų sunaikinta.
2023-iais metais buvau Kyjive. Mane nuvedė į bibliotekos skaityklą, iš kurios atsiveria vaizdas į parką. Pro langą parodė duobę, kurią maždaug už 60 metrų parke paliko raketa. Jei ji būtų skriejusi dar 60 metrų... Pastatas būtų sugriautas.
Žinome, kad rusai stengiasi sunaikinti ukrainiečių kultūros vertybes, nes nori atsikratyti ukrainiečių nacionalinės tapatybės. Lygiai taip pat, kaip po Antrojo pasaulinio karo norėjo atsikratyti lietuvių nacionalinės tapatybės. Lygiai taip pat, kaip norėjo atsikratyti lenkų ir žydų nacionalinių tapatybių. Tai siaubinga grėsmė.
Todėl dabar bendradarbiaujame su V. Vernadskio biblioteka, siekdami suskaitmeninti ir išsaugoti visą šią medžiagą. Tikiuosi, kad birželį vėl vyksiu į Kyjivą, jog suderintume visas detales. Baigus šią kolekciją, viliuosi toliau skaitmeninti visą V. Vernadskio bibliotekos žydų medžiagą. Šie dokumentai, vaizdai, istorijos, taip pat vaškiniai cilindrai su muzika bei dainomis siekia 18-ą amžių ir anksčiau. Jie beprotiškai vertingi.
Tai, ką V. Putinas daro Ukrainoje, yra nežmoniška. Jis nori sunaikinti žmonių kultūrą, ne tik įveikti priešą. Tai genocidas. Jei V. Putinas nebus sustabdytas, jis eis toliau.
– Turite omenyje Baltijos šalis?
– Bijau, kad taip. Baltijos šalys, Lenkija. Ir tada įvyks katastrofa <...>.
– Mūsų pokalbio metų keliskart paminėjote Lietuvą. Be to, jūs buvote apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Kaip apibūdintumėte savo asmeninį ryšį su mūsų šalimi?
– Nežiūriu į tai kaip į verslo sandorį – taip apibūdinčiau savo asmeninį ryšį. Atvykimo į Lietuvą nematau kaip vien tik užsiėmimo reikalais. Aš susitinku su draugais. Visais lygmenimis – pradedant žmonėmis bibliotekose ir baigiant aukščiausiuose valdžios postuose, kitose institucijose. Nelaikau savęs litvaku, nors mano senelis iš mamos pusės gimė Vilniuje. Tačiau dėl nežinomų priežasčių jis persikėlė į Lvivą. Kaip bebūtų, Vilnius – brangi prisiminimų vieta.
Mano tėvas buvo knygų pardavėjas Čikagoje. Jis man pasakojo, kad jei rengi vakarėlį, tai pastebėsi, jog žmonės mėgsta būriuotis kambario kampeliuose. Jie nemėgsta rinktis atvirose erdvėse. Jo knygyne irgi buvo daug tokių kampelių. Išties pastebėdavau, kad žmonės rinkdavosi tuose kampeliuose tarp knygų. Taip jaučiuosi, atvažiavęs į Vilnių. Jaučiu, kad esu nuostabiame kultūros, atvirumo, energijos ir siekių kampelyje. Man tai be galo patinka.
Kai Maskvoje su vienu archyvų projektu dirbau beveik dvidešimt metų, tai buvo tarsi kasdienis buvimas mūšio lauke. Toje aplinkoje yra kažkas ypač draudžiančio ir atstumiančio. Tuo tarpu Vilnius – labai žmogiškas. Jo mastelis intymus. Tos kreivos gatvelės!.. <...> Nors negimiau čia, esu itin dėkingas už man suteiktą garbę ir puoselėju šiuos gilius jausmus.
– Kadangi šiemet minime YIVO šimtmetį, kaip įsivaizduojate institutą po dar 100 metų? Kokia jūsų vizija ateičiai?
– Geras klausimas. Nesu Nostradamas ir negaliu nuspėti. Bet manau, kad artimiausiais metais skaitmeninė ateitis tam tikra prasme mums taps svarbesnė nei tradicinės veiklos ateitis. Taip yra todėl, kad skaitmenizacija leidžia mums pasiekti žmones visame pasaulyje.
Iš dalies tai, kad Vilnius tapo tuo centru, lėmė ten buvusi žmonių koncentracija, kritinė masė žmonių. Bet po Holokausto A. Sutzkeveris išvyko į Izraelį, S. Kaczerginskis į Buenos Aires, kiti dar kitur: į Azerbaidžaną, Australiją, Aliaską ir panašiai. To pasekme tapo tai, kad žydų kultūrinis kūrybiškumas negalėjo pats reorganizuotis. Išskyrus galbūt Niujorke, kur jis tai puikiai ir padarė įvairiais būdais.
Tačiau šiandien dėl interneto mes tai galime. Tai, kad kaip minėjau, daugiau nei milijonas žmonių peržiūrėjo mūsų paruoštą medžiagą internete, liudija, jog tai darome dėl pasaulinės bendruomenės. Manau, tai bus vis svarbiau. Toliau stengsimės rasti vis geresnių būdų, kaip pasiekti pasaulio bendruomenę.
Kita vertus, švietimo įstaigos, ypač vidurinės mokyklos ir universitetai, yra labai suinteresuotos, kad mokiniai susidurtų su dokumentų originalais. Paliestų 18-o amžiaus laišką, 15-o amžiaus knygą. Iš tikrųjų, pirštais prisiliestų prie jų. Vienas dalykų, kurių mane išmokė tėvas knygų versle, yra tai, kad jei nori pažinti knygas, kurias turi lentynoje, privalai jas paliesti. Negali tiesiog pažvelgti į knygą. Turi paimti ją iš lentynos, atversti ir užuosti kvapą. Tada suprasi, kur ir kas tai. Tėvas kalbėdavo apie tai kaip apie savotišką meilės romaną.
Fizinis kontaktas su medžiaga tikrai svarbus. Taigi, įsteigėme YIVO mokymosi ir žiniasklaidos centrą. Į jį atvyksta vidurinės mokyklos ir universitetai su savo studentais. Jiems parengiame edukacijas, parodome originalius dokumentus. Tad dirbame ir su tuo, ir su tuo. Bet manau, kad ateitis bus susijusi su visos šios medžiagos pateikimu internete ir prieinamumu prie jos.
Be to, deja, bet ne visi jau kalba jidiš. Turime versti į kitas kalbas. Pavyzdžiui, Lietuvos Užsienio reikalų ministerija mums padėjo išversti pirmąją internetinio muziejaus parodą į lietuvių kalbą. Visa paroda dabar yra lietuviškai. Shelly Freeman, mūsų personalo vadovė, ir aš birželio mėnesį ketiname atvykti į Vilnių susitikimui su mokytojais. Parodysime jiems, kaip naudotis šia nemokama internetine platforma, siekiant padėti mokyti žydų ir Holokausto istorijos.
Manau, kad YIVO laukia labai šviesi ateitis. Ji neabejotinai vystysis įvairiais būdais, kurių negaliu numatyti. Tačiau žinau, kad jos centre išliks švietimas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
