Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ aptaria dvi knygas: Rebeccos F. Kuang kūrinį „Geltonveidė“ ir Evie Woods romaną „Dingęs knygynas“.
Rebecca F. Kuang „Geltonveidė“ (iš anglų k. vertė Inga Čepulienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024)
Amerikiečių rašytoja Rebecca F. Kuang, susižėrusi nominacijų ir apdovanojimų už savo pirmuosius fantastinius romanus, naujausiame satyriškame kūrinyje „Geltonveidė“ nėrė į leidybos pasaulio užkulisius.
Pradedanti rašytoja Džunė Heivord visada pavydėjo sėkmės savo draugei ir konkurentei Atėnei Liu. Po netikėtos Atėnės mirties, Džunė pasisavina ką tik baigtą Atėnės romano rankraštį ir paredagavusi išleidžia savo vardu. Kūrinys iš karto tampa bestseleriu, bet pasirodžius anoniminėms žinutėms internete, kad Džunė kūrinį pavogė, užverda tikra svilėsių košė: interneto komentatorių karai, knygų nuomonės formuotojų persekiojimas, dviprasmiškas leidyklos elgesys, o Džunė iš aukštumų smenga į emocinę prarają.
„Geltonveidė“ įtraukiantis ir leidybos industrijai itin kritiškas romanas.
Nors kai kurie kritikai teigė, kad Džunės charakteris ne tik stokoja gelmės, bet ir yra apskritai neįtikimas dėl jos kvailo elgesio[1], man pasirodė, kad romane įtaigai sukurtas į iliuzijose, desperacijoje ir kartu didybėje paskendusio žmogaus personažas. Džunė yra absoliučiai nepatikimas pasakotojas – ji ir meluoja, išsisukinėja, pagražina tiesą, ir yra susipainiojusi tiek, kad neskiria tikrovės nuo išsigalvojimų ir įsikalbėjimų, dargi desperatiškai įtiki, kad gali sukonstruoti tikrovę taip, kaip jai patinka. Tai pasakojimas apie nuopuolį: tiek socialinį, tiek asmeninį.
Kaip ir ankstesniuosiuose į lietuvių kalbą neverstuose romanuose, taip ir šiame autorė narsto politinius ir kultūrinių karų klausimus, kurie itin ryškūs vis labiau besiskaldančioje Amerikos visuomenėje, bet ir mums nėra visai svetimi: kultūrinės apropriacijos ir baltųjų privilegijų klausimai, peštynės tarp liberalų ir konservatyvių respublikonų ir kt. Kritikos strėlės lekia ir į leidybos verslą – švelniais metodais priverčia priimti slapyvardį, kad skambėtų azijietiškiau ir derėtų prie knygos turinio, o kai tampa aišku, ką Džunė padarė, leidyklos vadovybė ją dangsto, nes skandalai pagyvina prekybą, taigi neša gražų pelną.
„Geltonveidė“ – įtraukiantis ir leidybos industrijai itin kritiškas romanas, nagrinėjantis ne tik Džunės nuopuolį, bet ir tai, kokiuose spąstuose atsiduria šių dienų rašytojai, įstrigę tarp leidėjų spaudimo, ideologinių kovų, aršių interneto anoniminių komentatorių ir skaitytojų lūkesčių: „Skaitytojai irgi turi savų lūkesčių, siejamų ne tik su būsima tavo knyga, bet ir su politinėmis pažiūromis, filosofija, požiūriu į įvairiausius etinius dalykus. Produktas jau nebe tavo knyga, o tu pats: tavo išvaizda, tavo sąmojis, tavo smagūs pasižodžiavimai ir kurios nors pusės palaikymas internetiniuose ginčuose, šiaip jau neturinčiuose nė menkiausios prasmės tikrovės pasaulyje“ (p. 276).
Evie Woods „Dingęs knygynas“ (iš anglų k. vertė Ligita Karsbo, išleido „Terra Publica“, 2024)
Airių rašytoja Ewie Woods, pirmąsias knygas pasirašinėjusi Evie Gaughan vardu, romane „Dingęs knygynas“ sukūrė romantišką, istorinės fikcijos ir magiškojo realizmo elementų turinčią pakilią istoriją apie knygų ir pasakojimų galią keisti gyvenimus.
„Dingęs knygynas“ turi tris pagrindinius veikėjus. Opalina praėjus keleriems metams po Pirmojo pasaulinio karo iš Londono pabėga į Paryžių, kad išvengtų brolio suorganizuotų vedybų iš išskaičiavimo. Čia, nuo mažumės besižavėjusi knygomis, atsiduria garsiajame knygyne „Šekspyras ir kompanija“, sukasi tarp žymiausių rašytojų, bet užtrunka neilgai, nes brolis ją agresyviai seka, tad persikėlusi į Dubliną įkuria savo mažutį knygyną.
21 a. Henris leidžiasi į knyginį detektyvą – ieško tai magiškai pasirodančio, tai dingstančio knygyno, įkurto neegzistuojančioje Dublino vietoje, ir kartu ieško garsios rašytojos dingusio rankraščio, kuris turėtų tapti jo disertacijos pagrindu. Beieškodamas knygyno, jis sutinka Martą. Nuo smurtaujančio vyro pabėgusią jauną moterį, kuri knygomis niekada nesidomėjo, tačiau pamažėle po pažinties su Henriu atranda transformuojančią istorijų galią. O kruopelytėmis mėtomi magiški nutikimai pamažėle susieja šiuos tris personažus.
Nepaisant to, kad rašoma ir apie sudėtingus įvykius, nesaugią ir nelygiavertę moterų padėtį pasaulyje, romanas dėl magiškų elementų, lengvo pakilumo, apibendrinto pasakojimo stiliaus ir gausios romantikos atrodo it pasaka suaugusiesiems, kur santykiai ir nutikimai įvyksta lyg likimo piršto pastūmėti, tad veikėjų veiksmai, charakteriai ne visada atrodo giliai motyvuoti ar pagrįsti, kartais stačiai kvaili – štai mokslo aukštumų siekiantis Henris nė nesugeba pasinaudoti paprasčiausia interneto paieška...
Vis dėlto stipriai nuvylė itin banalios kalbos klišės.
Bibliofilijos šiame romane daug – knygos glostomos, branginamos, jų laikomasi it gyvenimo inkaro. Esu neabejinga knygoms apie knygas, kartais net ir labai saldžioms, tad esu linkusi atleisti daugybę jų trūkumų. Ir nors pasakinis lengvumas ir ritmas, intriga, istorinės nuorodos į klasika tapusią Vakarų literatūrą ir jos kūrėjus įtraukė, vis dėlto stipriai nuvylė itin banalios kalbos klišės, siekis parašyti kuo daugiau cituotinų sakinių, ypač apie knygų galią. Tai savaime nėra blogai, bet jie šimtus kartų girdėti, kone percituoti, stokojantys originalumo ir autentiško autoriaus žvilgsnio.
[1] Zoe Hu. ‘Yellowface,’ a satire of race and publishing, falls into its own trap. The Washington post, 2023 m. gegužės 12 d. Prieiga per internetą.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
