„Noriu, kad po komedijos „Romeo ir Džuljeta“ išėję iš salės žmonės norėtų susilaukti vaikų“, – juokiasi teatro režisierius Žilvinas Beniušis. Kovo 21 d. „Taško teatras“ pristato naują spektaklį – klasikinę meilės istoriją su klounados elementais, rašoma „Taško teatras“ parengtoje publikacijoje.
– Šiuo metu kartu su Klaipėdos „Taško teatro“ aktoriais ruošiatės premjerai, jau greitai žiūrovai išvys jūsų režisuotą komediją „Romeo ir Džuljeta“. Į žinomą V. Šekspyro tragediją pažvelgėte nauju kampu ir su dramaturgu Raul Barranco sukūrėte komišką spektaklį. Kas šioje meilės istorijoje jums kelia šypsnį?
– Pjesę „Romeo ir Džuljeta“ žinau nuo keturiolikos metų. Savo malonumui ją skaičiau daugybę kartų, paauglystėje, norėdamas labiau patikti mergaitėms, net mokiausi atmintinai. Tuo metu lietuvių literatūroje nelabai rasdavau iš ko pasijuokti, o šioje pjesėje paauglio akimis mačiau daug juokingų vietų. Pavyzdžiui, prieš sutikdamas Džuljetą Romeo labai norėjo tokios merginos vardu Rozalina. Pačioje pjesės pradžioje yra Romeo monologas, kuriame jis pasakoja, kaip jis jai žadėjo auksą, kaip bandė pavilioti dorybėmis, gražiu veideliu ir gražia kalba, bet niekaip negalėjo merginos pasiekti. Galiausiai nusivylęs Romeo sako: „Bet vis tiek ji kažkada pasens, mirs ir baigsis ta mano kančia“.
Patį įsimylėjimą aš dabar matau, kaip juokingą būklę. Įsimylėjęs tampi tiesiog nepakaltinamu, tai – kaip sutrikimas ar liga. Romeo pamilęs Džuljetą stoja prieš Tebaldo kardą sakydamas: „Man jokio skirtumo – aš myliu“. Tačiau čia juokiuosi visų pirma iš savęs, nes pats buvau kvailiausias įsimylėjėlis – dėl savo žmonos dariau tą patį, ką darė Romeo.
– Kokios temos režisuojant šią pjesę jums buvo esminės, kitų režisierių pastatymuose iki šiol galbūt neakcentuotos?
– Kažkada dirbau teatro mokytoju vienoje mokykloje ir su aštuntokais statėme „Romeo ir Džuljetą“. Iš pradžių visi vaikai sakė, kad jiems nėra skirtumo, kas ką vaidins: „Mokytojau, kaip parinksite – taip gerai“. Parinkau Džuljetą ir žiūriu, kad mergaičių salėje nebėra: viena eina į tualetą, kita eina į tualetą, trečia – už kulisų. Verkia. Tada pakeičiau planą ir nusprendžiau, kad Džuljetos bus visos. Kai berniukams pasakiau, kas iš jų bus Romeo, įvyko lygiai tas pats, tik jie kitaip išreiškė emociją – elgėsi lyg jiems išvis niekas nebesvarbu. Todėl galiausiai tame spektaklio pastatyme visi berniukai buvo Romeo, o visos mergaitės – Džuljetos.
Šis patyrimas man kartojosi kiekvieną sykį. Kai atvažiavau į „Taško teatrą“ statyti spektaklio, aktoriams pasakiau: „Iš pjesės pasirinkite personažą, kurį norite vaidinti, ir per atranką jį pristatykite“. Daugiau nei pusė trupės aktorių pristatinėjo Romeo ir Džuljetą. Šis tobulos meilės pažadas yra archetipinis. Niekas nesako: „Mūsų meilė bus kaip Gregorijaus ir auklės“. Na, ne – visi nori būti kaip Romeo ir Džuljeta: amžinai, iki mirties ir su lipimais į balkoną.
Dažnai ši istorija interpretuojama taip, kad, dėl jaunųjų mirties priekaištaujama jų šeimoms, gyvenančioms nesantaikoje. Manoma, kad jei Montekių ir Kapulečių šeimos, tarp kurių vyksta karas, mylėtų taip, kaip myli Romeo ir Džuljeta, visi gyventų draugystėje. Bet manau, kad toks įsimylėjimas, kylantis vien iš aistros, yra ganėtinai pavojingas. Romeo ir Džuljeta susituokia pasislėpę nuo visų. Romeo yra greitai įsimylintis vaikinas, jis suvilioja Džuljetą, kuri jam tikrai ne pirmoji mergina.
Šis įsimylėjimas nepaiso socialinių normų, šeimų interesų. Pradžioje gali atrodyti, kad santuoka yra tik tarp jaunųjų, bet gyvenimas rodo, kad į ją natūraliai įsitraukia ir mama, ir tėtis, ir močiutė. Jie saugo vaikus, švenčia bendras šventes. Vis dėlto, tuokiasi ne tik pora, bet ir jų šeimos – tai yra didžiulė bendruomenės šventė. Aš žiūriu per tokią prizmę. Kiek domėjausi V. Šekspyru, jis buvo labai atviras būtent tokiai interpretacijai. Aišku, menininkai yra labiau laisvės, jausmo žmonės, jie nori į pirmą vietą iškelti jausmo svarbą.
– Komediją „Romeo ir Džuljeta“ aktoriai bando vaidinti klasikiniu būdu, bet žiūrovai mato, kaip scenoje vis prasiveržia jų tikrosios tapatybės bei asmeninės dramos. Pavyzdžiui, pagrindinį vaidmenį gavęs aktorius nenori įkūnyti Romeo, todėl spektaklio eigoje vaidinti atsisako. Man pasirodė labai įdomu, kad šis dramaturginis sprendimas gimė dar atrankos metu iš asmeninių „Taško teatro“ aktorių patirčių, jų santykių su personažais.
– Visi aktoriai scenoje iš personažų išeina į asmenines dramas, iš to ir kyla komiškumas. Žmonės fundamentaliai nori to, ko jie neturi, – čia yra kita labai svarbi spektaklio tema. Romeo vaidmenį atliekantis aktorius Donatas Mickūnas atrankos metu sakė, kad gali vaidinti bet ką, bet Romeo būti jis nenori, nors šio aktoriaus tipažas labai tinka Romeo vaidmeniui. Žmogui būdinga bėgti nuo prigimtinių duotybių. Tokie aktoriai kaip Bradas Pittas, Tomas Cruise‘as kartais yra uždaryti savo grožio etalone. Jie nori kurti gilesnius vaidmenis, tačiau į juos žiūrima kaip į puošmenas, ir tai yra jų drama.
Parį spektaklyje vaidina aktorius Paulius Kavoliūnas. Jis šiam vaidmeniui taip pat labai tinka, bet kadangi pats nori būti Romeo, scenoje ieško būdų, kaip iš spektaklio išmesti Romeo vaidinantį Donatą ir užimti jo vietą. Negalėti būti tuo, kuo nori, nes Dievas nedavė tam tikrų duotybių, yra skausminga. Į Pario personažą norėjau sudėti visų tų berniukų ir mergaičių, norinčių būti Romeo bei Džuljeta, verksmą, kad jie būtų išgirsti. Nėra taip, kad vieni yra stiprieji, o kiti – nenusisekę. Priešingai, noriu išryškinti, kad visi žmonės turi savą kančią. Aktoriai spektaklyje klausia: „Kur mano vieta?“. Žmonės su šiuo klausimu gyvena nuolatos. Mano atsakymas toks: kai myli, viskas yra savo vietose. Kai esi čia ir dabar, to klausimo tiesiog nebelieka.
– Pats esate klounados profesionalas, todėl ir šiame pastatyme naudojate klounados principus. Pirmą kartą dirbate su buvusiais Valentino Masalskio mokiniais – visai kitos aktorinio meistriškumo mokyklos aktoriais. Kaip klounadą integruojate į draminę vaidybą?
– Klounados principas remiasi brechtišku atsiribojimu. Klounados spektaklyje turi matytis, kad spektaklį kuria aktoriai. Tai reiškia, kad priekyje yra ne personažas, bet aktoriaus išgyvenimas, kurį jis jaučia, kai personažą kuria. Atsiribojimo principu sukurtos visos geriausios komedijos, jį naudojo jau graikų komedijų autorius Aristofanas. Klounada vyksta be ketvirtos sienos, tai reiškia – sąveikoje su žiūrovu. Sulindimas į scenos partnerį yra aktoriaus slėpimasis. Aš aktoriams visą laiką sakau: „Nepamirškite publikos“.
Šekspyras labai mylėjo klounus – į literatūrą jis grąžino klouno personažą. Klouną galima rasti jo tragedijoje „Karalius Lyras“, o garsioji „Hamleto“ kaukolė, kuri primena, kad mes planuojame, o Dievas juokiasi, yra Hamleto tėvo juokdario kaukolė. Augdamas, kaip menininkas, kuo toliau, tuo geriau įvaldau klounados principą, dėl to labai džiaugiuosi.
– Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, Vaidybos ir režisūros katedroje dėstote jauniesiems aktoriams. Vienas pamatinių jūsų pedagoginių teiginių yra: žiūrovas turi matyti, kad aktorius mėgaujasi tuo, ką daro. Dirbdamas su aktoriais akcentuojate žaismę, nesusireikšminimą ir būtinybę kurti iš džiaugsmo. Betgi Lietuvoje į teatralo profesiją žiūrima, kaip į labai rimtą reikalą, persmelktą pasišventimo menui bei asmeninės kančios. Kaip į jūsų idėjas reaguoja kolegos režisieriai bei aktoriai? Ar tenka su jais diskutuoti?
– Anksčiau daug dirbau su vaikais ir paaugliais ir dar niekada negirdėjau, kad kas nors metus lankytų teatro būrelį dėl to, kad jam tai yra kančia. Visi eidavo, nes jiems tiesiog patiko. Nesu matęs žmogaus, kuris save baustų teatru. Teatras turi būti malonumas, tai yra pramoga. Studentai pasirenka aktorystę, nes tai – vienas smagiausių užsiėmimų: žmonės šoka, dainuoja, šūkalioja, kalba apie prasmes, jausmus. Iš ko aktorius turi kurti: ar iš džiaugsmo, ar iš kančios? Yra pedagogų, kurie teigia, kad kurti reikia iš tam tikro pykčio, nepakankamumo, kai kažko trūksta. Taip aktorius būna lyg alkanesnis. O aš dažniausiai studentų klausiau: „Kur jūsų džiaugsmas?“. Abi teorijos gali egzistuoti. Bet aš turbūt numirsiu stovėdamas už idėją, kad kurti reikia iš pasimėgavimo ir džiaugsmo.
Kai buvau jaunesnis ir aš norėjau būti labai rimtu teatralu, rimtesniu už Eimuntą Nekrošių. Čia buvo mano gyvenimo siekis. Todėl aš stengiausi būti rimtas. Septyniolikos metų rimtu veidu klausiausi džiazo. Man tai buvo košmariška kančia, bet apsimesdavau, kad patinka ir kentėdavau. Jaunystėje studijavau filosofiją – tuo metu, jei kažko nežinojau, jei nebuvau skaitęs kokios knygos, man būdavo baisiai gėda, negalėdavau šio skausmo pakelti. Bet vaidybos studijose „Philippe Gaulier“ teatro ir klounados mokykloje Prancūzijoje šį rimtumą labai greitai identifikavo.
Manęs klausdavo: „Kas čia per susireikšminimas?“ ir iš to susireikšminimo nuolatos juokėsi. Man ir pačiam pasidarė nebesmagu su tokiu rimtumu gyventi, atrodė, kad negaliu kvėpuoti. Studijų metu atėjo supratimas, kad jei turėčiau visą išmanymą, bet neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir vis dėlto, meilė yra ne sau, tai – atsivėrimas kitam su visu savo nežinojimu, be susisvarbinimo.
Šekspyras labai mylėjo klounus – į literatūrą jis grąžino klouno personažą.
Aktoriams dažnai nutinka, kad jie per daug įsijaučia į vaidinamas emocijas. Staiga tu matai, kad žmogus scenoje jau iš tikrųjų pyksta taip, kad iš to jausmo išeiti jam prireiks trijų dienų. Kai pamatau tokią vaidybą, man sunku ją žiūrėti. Manau, kad tai yra žmogaus žalojimas. Bet kai aktorius myli tai, ką daro, kai mėgaujasi, vaidmuo nepradeda jo valdyti. Kai aktoriaus vidinis stebėtojas džiaugsmingas, jis gali sąmoningai stebėti visus patiriamus jausmus. Gal nuskambės paradoksaliai, bet turi būti ir labai svarbu, ir visiškai nesvarbu vienu metu. Vaidindamas visada turi atsiminti, kad tai – tik teatras. Dažnai taip daro vaikai.
Teatras yra kaip žmonių santykiai. Ar tu eini vaidinti norėdamas kitam gero? Ar tiesiog dėl to, kad nenori būti vienišas? Kai kuri iš kančios, pradedi naudoti tam tikrą manipuliatyvumą: nori, kad kitas tave užpildytų, padarytų tave laimingu. Santykiai sklandžiai funkcionuoja tada, kai abu žmonės yra prisipildę ir nori vienas su kitu dalintis. Klounadoje aktorius kiekvieną dieną ieško, kas jį įkvepia, džiugina, kas priverčia žibėti jo akis ir nori tuo pasidalinti su žiūrovu.
– Šalia pedagogo, klouno ir režisieriaus tapatybių, jumyse ryški ir dar viena prigimtinė duotybė – jums rūpi žmogaus siela ir širdis. Kaip šiandien vertinate emocinės sveikatos būklę Lietuvos teatro bendruomenėje?
– Apie emocinę sveikatą teatre pradėjau mąstyti po to, kai būdamas paauglys domėjausi aktoriumi Sauliumi Mykolaičiu. Mačiau jį spektakliuose, man patiko jo gylis, dainuojamoji poezija, grodavau visas jo dainas. Vėliau sužinojau, kad jis pasitraukė iš gyvenimo. Galvojau, kaip taip gali būti: juk žmogus giliau gyveno, prikūrė tokių linksmų vaikiškų dainų. Aš taip pat turėjau gyvenime etapą, kada buvau linkęs į savidestrukciją ir priartėjęs prie to, kad kažką sau pasidaryčiau. Iš šito išėjau būtent klounados dėka. Man padėjo gebėjimas pasijuokti iš savęs. Tai davė labai daug emocinės švaros, todėl norėjau tuo pasidalinti su savo gentainiais teatralais.
Teatre mes dirbame su emocijomis ir jausmais. Todėl čia turi būti keliamas klausimas, kokioje emocinėje aplinkoje aktoriai dirba. Aplinka turi būti kiek įmanoma pagarbesnė, švaresnė. Kartais matydavau savo buvusius teatro būrelio mokinius, kurie dvyliktoje klasėje švytėjo, bet po dviejų, trijų metų teatro studijose būdavo tiesiog be veido. Kas žmogui per porą metų nutiko? Teko matyti dvidešimtmečių, kurie tokie depresuoti, tokie liūdni, lyg psichai iš „Hario Poterio“ būtų ištraukę visą jų džiaugsmą. Dėl to pradėjęs dėstyti pats, paskaitų pradžioje garsiai leisdavau „Spice Girls“, „One Direction“ muziką ir pirmas pradėdavau šokti. Jei jaučiau, kad tos sienos yra per rimtos, jas iškart sprogdinau, nes tiesiog negaliu kitaip. Jauni žmonės iškart pagauna tą žaismingumą. Kai jie atsipalaiduoja, vaidina tūkstantį kartų geriau.
Emocinė sveikata teatre dabar, man atrodo, labai gerėja, žmonės daug apie tai kalba.
Labai džiaugiuosi, kad dabar pradedama mąstyti, kokią emocinę įtaką spektaklis daro ir aktoriui, ir žiūrovui. Jei aš žmogų teatre išdraskiau, parodžiau visokiausių bjaurumų, turiu gebėti palydėti jį iš tos būsenos, užverti. Netenkame tikrai labai gerų teatralų dėl to, kad kai kurie žmonės dėl emocinės aplinkos nenori teatro net studijuoti. Aš ir pats pajutau, kad turiu kalbėti su mažiau ironijos, ypač su jaunais žmonėmis. Emocinė sveikata teatre dabar, man atrodo, labai gerėja, žmonės daug apie tai kalba. Man patinka, kad jei dėstytojas yra nepagarbus, studentai tiesiog išeina lauk. Jie nebe tokie pakantūs ir tai yra gerai. Teatro žmonės – labai jautrūs. Ir tam jautrumui turi būti pagarba. Čia nėra taip sudėtinga.
– Beveik pusė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“ vaidinančių aktorių dirba gydytojais klounais tarptautinėje organizacijoje „Raudonos nosys“, kuri per humorą ir klounadą kuria emocinį pokytį vaikų ligoninėse, senjorų namuose, pabėgėlių centruose. „Raudonos nosys“ vadovaujasi nuostata – pasirūpinti savo darbuotojais taip, kad jie galėtų pasirūpinti pažeidžiamomis socialinėmis grupėmis. Kitaip tariant, jiems svarbu, kad aktorius jaustųsi oriai. Lietuvos teatro lauke žmogiškieji aktorių poreikiai dažnu atveju vis dar lieka paskutinėje vietoje. Ar pastebite šį požiūrių skirtumą?
– Buvau vienas iš „Raudonų nosių“ veiklos pradininkų Lietuvoje, todėl klounų bendruomenę ir šią organizaciją laikau savo teatralų šeima. Mes įdėjome daug jėgų kurdami atvirą, žaismingą klounados kultūrą ir savo darbo aplinką. Nors pradžioje susilaukdavome įvairių žvilgsnių iš kolegų menininkų, tačiau savigarba, pasitikėjimas savimi augo, žinojimas, kaip su manimi galima elgtis, o kaip – ne, stiprėjo. Iš tokios kultūros ateidamas į teatralų bendruomenę, lengvai identifikuoju, kas yra normalu, o kas – ne. Jei daug metų esi viename rate, tu neturėsi platesnės perspektyvos, todėl negalėsi suvokti, kad tavo aplinka, galbūt, yra žalinga. Todėl labai gerai, kad egzistuoja alternatyvios teatro bendruomenės, kuriose aktoriai gali patirti kitokią erdvę.
Beje, dažnai girdžiu, kad kai užsienio kūrėjai atvažiuoja į Lietuvą padirbėti su mūsų lietuviais aktoriais, sako, kad jiems tai yra dovana. Nes mūsų teatralai yra tikrai smagūs, atviri, intelektualūs ir juokingi žmonės – tik duok jiems šansą žaisti. Jeigu aktoriui scenoje nebus smagu, kaip gali būti smagu žiūrovui? Bet poslinkį vis dėlto matau. Jaučiu, kad dirva tam yra. Daug metų klounaudamas ypač sudėtingose situacijose ir sunkiuose ligoninės skyriuose supratau paprastą tiesą: žmogiškumo trokšta visi, tik kartais mes tam pritrūkstame įgūdžių.
– Humoras jums nėra savitikslis dalykas. Tai – metodas žmogui gyventi šiame pasaulyje, tam tikra laikysena, sveikatinimo būdas, tiesa?
– Taip. Humoras yra labai stiprus įrankis, jis žmogui padeda pakelti sunkiausias gyvenimo situacijas. Kai trūksta jėgų, humoras padeda pažvelgti į viską tarsi iš šono, turėti geresnį kritinį mąstymą. Mes klounadoje sakome: geriausias juokas yra tada, kai kambaryje juokiasi visi. Jei inicijavai juoką – rezultatas yra ir tavo atsakomybė. Tačiau humoras – dviašmenis kalavijas, jis gali pateisinti ir ne visai gerus dalykus. Pavyzdžiui, galbūt aš esu didelis mergišius, bet pasijuoksiu iš to ir nieko nekeisiu. Tai sukuria tam tikrą stagnaciją. Mūsų humoro kultūroje nemažai matau nihilistiško humoro be vilties. Iš vidinio neramumo žmonės kartais lipa ant kito žmogaus širdies sakydami, kad jei dėl juoko įsižeisi, tai pats būsi kaltas, jog nesugebi priimti.
Mano požiūriu, humore turi būti vilties. Iš kur jos semtis? Tam reikia turėti kažkokią stipresnę atramą gyvenime. Viltis dažnai kyla iš dėkingumo, įsisąmoninimo, kad pasaulis yra dovana. Aukščiausio lygio klounai yra kaip vaikai, žaismingai atsivėrę šiai dovanai. Šalia tokio žmogaus yra gera, jis pačiu savimi tarsi gydo. Ir savo šiuo spektakliu „Romeo ir Džuljeta“ noriu žmones pakylėti, kad išėję iš salės jie turėtų dar daugiau vilties ir norėtų susilaukti vaikų.
Komedijos „Romeo ir Džuljeta“ premjera kovo 21, 22 d. Klaipėdoje, Kultūros fabrike ir balandžio 8 d. Vilniuje, Menų spaustuvėje.
Tekstą parengė Monika Augustaitytė.
Psichologinė pagalba
Svetainėje pateikiama informacija yra trumpa, atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos tikslinės grupės poreikius
Nemokamos savitarpio pagalbos grupės įvairiuose miestuose
Mūsų savanoriai psichologai, psichoterapeutai šešias dienas per savaitę budėjimų metu teikia skubią psichologinę pagalbą sudėtingas gyvenimo situacijas išgyvenantiems žmonėms
Prireikus pagalbos, jaučiant poreikį būti išklausytam, ar tiesiog norint susirasti bendramintį nuolatiniam bendravimui telefonu, nedvejodami skambinkite nemokamu telefonu
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
