„Emilijos Pliaterytės istorija atrodo ne tokia tolima, o kaip tik labai artima, labai apie mus, labai apie šalia mūsų kasdien už savo laisvę kovojančią Ukrainą. Apie mūsų visų laisvę“, – laiške rašo aktorė Jovita Jankelaitytė.
2024-ųjų pabaigoje ansamblis „Lietuva“ pakvietė Lietuvą į muzikinės dramos „Emilija“ premjerą (scenarijaus ir libreto autorė Sandra Bernotaitė, kompozitoriai Jievaras Jasinskis, Jonas Jurkūnas, Gintautas Venislovas, Rytis Svilainis, režisierius-dramaturgas Kęstutis Jakštas, dirigentas Egidijus Kaveckas, choreografė Aušra Krasauskaitė, scenografijos dailininkas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Olga Filatova-Kontrimienė, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas). Pagrindinius vaidmenis sukūrė žymūs menininkai: Emilija Pliaterytė – dainininkė Monika Liu, adjutantė Marija Prušinskaitė – aktorė Jovita Jankelaitytė, Emilijos pusbrolis Cezaris Pliateris – aktorius Mantas Zemleckas.
Šiandien, kai gyvename tokį nerimastingą laiką, tik ką paminėjome Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, aktualizuotinas šis spektaklis apie mūsų laisvės gynėją – 1830–1831 m. sukilimo heroję Emiliją Pliaterytę, kurią muzikinės dramos kūrėjai pagrįstai vadina lietuviškąja Jeanne d'Arc – Orleano Mergele.
Vaidybos meistriškumu ir vokaliniu talentu apdovanota aktorė Jovita Jankelaitytė epistolinio žanro tekste dalijasi kūrybinės patirties įspūdžiais, įvairiai pranokusiais visus ankstesnius teatrinius patyrimus. Asmeninė atvertis meno ir gyvenimo prasminiame sąlyčio spindėjime, kai noras patirti baimę pakeičia jauduliu, o laisvė išskleidžia raiškos sparnus sklęsti svarbiausiojo gyvenime vaidmens link...
Jovitos Jankelaitytės laiškas
Elvina, kaip jaukiai ramu, kai rašau tau šį laišką. Už lango visai nešalta žiema, besibaigia antrasis Naujųjų metų mėnuo. Galvoje mintys, prisiminimai, emocijos ir apmąstymai pastarųjų penkių itin intensyvių ir darbingų mėnesių pamažu įgauna žodinį pavidalą. Kiek daug visko įvyko per šį laikotarpį. Jaučiuosi be galo dėkinga Dievui už kiekvieną naują žmogų, kurį sutikau, už kiekvieną naują patirtį, išgyventą jūrą emocijų, už tokį spalvingą gyvenimą, kurio už nieką nekeisčiau į jokį kitą. Esu laiminga būdama ten, kur esu dabar ir čia. Turbūt pirmąsyk viešai rašau apie savo laimę...
Sezono pradžios nekantriai laukiau, žinojau, kad susidursiu su nauju išbandymu – Marijos vaidmeniu muzikinėje dramoje „Emilija“. Jaučiausi pakylėta, tarytum vaikas, amerikietiškuose filmuose laukiantis atvažiuojant ledų furgonėlio. Jokia paslaptis: dainuoti yra mano aistra – teatre ir maži, ir dideli žiūrovai jau turėjo galimybę tuo įsitikinti. Savo repertuare turiu keletą muzikinių spektaklių, kurių metu dainuoju gyvai, ir tai man – tikiuosi, kad žiūrovams taip pat, teikia daug džiaugsmo. Vis dėlto žinojau, kad Marijos vaidmuo bus kitoks, muzikinės dramos žanras man asmeniškai nepažintas, buvau mačiusi tik keletą žinomų miuziklų įrašų ir turėjau šiokį tokį įsivaizdavimą, kaip čia viskas veikia.
Esu laiminga būdama ten, kur esu dabar ir čia.
Šiame žanre muzika nėra papildoma spektaklio dalis, kaip buvau pratusi dramos pastatymuose, muzika – dainos ir šokiai – čia yra pagrindinė istorijos pasakojimo kalba, pagrindinis elementas. Tai mane baugino: nerti stačia galva į nepažįstamus vandenis tikrai nedrąsu. Nežinojau, ar pavyks, bet noras pabandyti ir pasitikėjimas visa komanda buvo žymiai stipresni už baimę. Beje, būtent šio spektaklio metu išmokau pakeisti žodį baimė į žodį jaudulys. Nuoširdžiai rekomenduoju išbandyti visiems!
Rugsėjo mėnesį prasidėjo repeticijos, įnirtingai puoliau mokytis muzikinio teksto – savo partijų, išrašytų natomis. Žinojau, kuo anksčiau jį išmoksiu, tuo greičiau pajausiu laisvę repeticijų metu ir galėsiu drąsiau kurti Marijos personažą. Privalau pasakyti, kad be ansamblio „Lietuva“ pagalbos niekas nebūtų pavykę. Meno vadovas Giedrius buvo ir draugas, ir patarėjas, ir solfedžio mokytojas, ir dirigentas, visada pasiruošęs padėti visais klausimais. Akompaniatorė Neringa padėjo išsirankioti visas natas ir nuolat ramino, jog viskas pavyks.
Kompozitorius Jievaras atsakinėjo į visus mano klausimus, siuntė muzikinius įrašus, kad būtų patogiau mokytis savo partijas. Režisieriaus asistentė – nuostabioji Giedrė – buvo ir kairioji, ir dešinioji pagalbos ranka, ir problemų sprendėja, ir geriausia apsikabinimų partnerė viso proceso metu. Choreografė Aušra padėjo surasti sprendimus, kai atrodė, kad esame pasiklydę, ir priminė, jog klausytis kūno visada yra gera mintis. Dirigentas Egidijus yra ne tik puikus dirigentas, bet ir nuostabus pašnekovas, su kuriuo kalbėdavomės įvairiausiomis temomis.
Režisierius Kęstutis buvo tas, kuris visada tikėjo, kad mums pavyks, už tai visada būsiu jam dėkinga. Kūrybinio proceso metu nepastebimai susidraugavau su visais ansamblio „Lietuva“ šokėjais ir choro artistais. Jaučiausi priimta į didelę šeimą, kur visi vieni kitus palaiko ir vieni kitiems padeda.
Na, ir mano scenos partneriai – charizmatiškasis Mantas Zemleckas ir nuostabioji Monika Liu. Apie juos būtų galima parašyti atskirą straipsnį! Tai geriausi partneriai, kokius tik galėjau įsivaizduoti! Mantas kiekvieną repeticiją ateidavo kupinas naujų idėjų ir pasiūlymų, tai ne pirmas mūsų spektaklis kartu, todėl buvo lengva dirbti, kurti, diskutuoti, kartais pyktis dėl sceninių sprendimų. Monika noriai dalinosi naudingais patarimais apie dainavimą ir kvėpavimą dainuojant. Ji įkvėpė savo paprastumu ir nuoširdumu – niekada nepamiršiu mūsų jaukių pokalbių apie darbą, šeimą, tikėjimą, Dievą…
Įsimintiniausias repeticijų laikotarpis buvo likus mažiau nei dešimčiai dienų iki premjeros. Sužinojau, kad sergu kovidu. Privalėjau sustoti ir kelioms dienoms atsitraukti nuo kūrybinio proceso. Tai buvo tas momentas, kai mano kūnas pasakė, jog metas sustoti. Privalėjau jo klausyti. Likus kelioms dienoms iki premjeros, kai reikėjo žengti į areną, jėgas atgavusi, sugrįžau į repeticijas. Ir tūkstantis prieštaringai nerimastingų minčių. Kiek žmonių čia telpa? Kaip reikės vaidinti tūkstančiams? Kaip naudotis tomis keistomis ausinėmis, kurias reikia įsikišti į ausis, kad girdėtum orkestrą, save, partnerius? Tiek daug visko dar reikia padaryti! Kaip mums suspėti per kelias dienas? Begalė klausimų ir nė vieno atsakymo galvoje...
Bet mane supo daugybė žmonių, kuriais galėjau pasikliauti, išsikalbėti apie tai, ką jaučiu. Jie noriai dalinosi sava patirtimi, davė svarbių patarimų. Pamenu: per premjerą, prieš žengdama į sceną, pagalvojau, kad padariau viską, ką galėjau, kad viskas yra Dievo rankose, o aš esu jo mylima dukra, kuri pasitiki ir tiki, kad Jis viską sudėlios geriausiai, kaip gali įvykti. Būtent taip ir įvyko.
Premjeros metu, prieš žengdama į sceną, pagalvojau, kad padariau viską, ką galėjau, kad viskas yra Dievo rankose.
Galvodama apie procesą keliaujant iš vienos arenos į kitą, negaliu nepasidalinti vienu nuostabiu, neįkainojamu atradimu, įvykusiu labai netikėtai, bet iš esmės pakeitusiu visą mano vaidybos suvokimą. Galbūt per antrą ar trečią spektaklį apėmė visai kitoks laisvės pojūtis, kalbu ir apie vidinę laisvę – mintis ištirpus vidiniam kritikui, ir apie laisvą kūną. Staiga, bevaidindama tūkstantinei miniai, pajutau, kad esu laisviausia, kokia kada nors esu buvusi. Būtent šis laisvės pojūtis suteikė galimybę mėgautis procesu čia ir dabar; džiaugtis vaidinant tokiai didelei publikai.
Tai buvo nauja man, bet dabar, kai jau pažįstu šį jausmą, norėsiu jį patirti kiekviename procese. Dabar kitaip jau nenoriu. Nenoriu kritikuoti ir kvestionuoti, ar kas buvo gerai, ar ne, ar pavyko įgyvendinti viską, ką sugalvojau; noriu pasiimti iš tos akimirkos būnant scenoje viską, ką galiu, noriu džiaugtis. Tad „Emilijos“ premjera man visada bus susijusi su laisvės ir džiaugsmo pojūčiais scenoje, kuriuos įsidedu į savo aktorinį lagaminą, į kitus procesus keliausiu jau su jais kartu.
Prisipažinsiu, kad tik įvykus premjerai supratau, koks tai svarbus spektaklis mums visiems. Kai pasaulyje kasdien vyksta tiek daug blogio, kai kasdien vartojamas žodis karas, kai nežinome, kas mūsų laukia rytoj, kai pradedame jaudintis dėl savo ateities, Emilijos Pliaterytės istorija atrodo ne tokia tolima, o kaip tik labai artima, labai apie mus, labai apie šalia mūsų kasdien už savo laisvę kovojančią Ukrainą. Apie mūsų visų laisvę.
Apie laisvę ginti savo šalį bet kokia kaina, apie begalinį ryžtą ir drąsą, apie pasiaukojimą. Visos šios mintys sukosi ne tik mūsų kūrėjų ir atlikėjų galvose, tai jautė ir žiūrovai, kurie sustingdavo pačiose dramatiškiausiose spektaklio vietose, kurie kartu kvėpavo, kurie nesusilaikydavo ir po patriotinių dainų pradėdavo ploti. Buvo aišku, kad dabar yra geriausias ir tinkamiausias laikas gimti „Emilijai“.
Prisipažinsiu, kad tik įvykus premjerai supratau, koks tai svarbus spektaklis mums visiems.
Svarbiausia žinia, kuri pakeitė ir apvertė visą mano gyvenimą aukštyn kojom, yra ta, jog likus kelioms dienoms iki „Emilijos“ premjeros sužinojau, kad laukiuosi. Tiek daug emocijų turbūt dar niekada nebuvau patyrusi. Ši žinia atmintyje išliks amžinai kaip vienas jausmingiausių gyvenimo momentų.
Dabar, kai rašau tau šį laišką, jaučiu, kaip pilve plaukioja mažasis gyventojas. Teatras truputį palauks, dabar jo vietą užima gyvenimas ir naujos gyvybės laukimas. Prasideda nauja kelionė. Mokausi gyventi truputį lėčiau – skaitau knygas apie motinystę, ieškau džiaugsmo mažose, bet nepaprastai svarbiose akimirkose glostydama pilvą ir gaudydama kiekvieną naują mažylio judesį savyje. Tikiu, kad virsmas mama bus vienas svarbiausių gyvenime vaidmenų.
Šis laikas – didžiausia dovana ir priminimas, kad gyvenimas kupinas stebuklų. Teatras mane moko atiduoti save kitiems, o nėštumas – priimti tai, kas ateina iš Dievo rankų, su meile ir pasitikėjimu. Jaučiu gilų dėkingumą, nes viskas mano gyvenime vyksta taip, kaip turi vykti – savo laiku, savo ritmu ir pagal Aukščiausiojo planą.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
