Prieš keletą mėnesių paskelbus apie šiems metams numatomą maždaug 13 proc. mažesnį finansavimą Berlyno kultūros įstaigoms, neseniai pranešta, jog joms teks susispausti dar trimis milijonais eurų. Vadinasi, sunku pasakyti, kaip artimiausiu metu keisis Berlyno scenos menų panorama ir ar po keleto metų šio miesto scenos menų lygis išliks vienas aukščiausių Europoje.
Todėl geriausias laikas ja domėtis yra šiandien, kol Vokietijos sostinė vis dar pasižymi išskirtinai didele kokybiškos kultūros pasiūla. Šiuo metu finansinės kultūros problemos matyti tik žiniasklaidoje; prieš kultūros biudžeto karpymus protestavę žmonės nepasiekė apčiuopiamų rezultatų, tad šiandien įstaigų fasadai ir fojė nebeišmarginti pasipriešinimo tekstais bei ženklais, o spektaklių nebeįrėmina peticijų skaitymas.
Tačiau dar 2024-ųjų pabaigoje, protestams vykstant visu pajėgumu, vienas vokiečių kritikas įžvelgė paradoksą: spalio 3-iąją „Schaubühne“ teatro scenoje pasakyta kalba apie Berlyno kultūrai gresiančias finansines duobes, o tada parodyta įstabi premjera – vieno brangiausių režisierių Robert`o Lepage`o spektaklis „Glaube, Geld, Krieg und Liebe“ (liet. „Tikėjimas, pinigai, karas ir meilė“).
Kvebeke gimęs režisierius R. Lepage`as į Vokietijos sceną grįžo po keturių dešimtmečių ir pirmą kartą statė spektaklį šalies sostinėje. Nežinantiems šio kūrėjo, pravartu išgirsti, kad tai yra Roberto Wilsono kategorijos režisierius. Tiesa, ženkliai atviresnis temoms bei žanrams, tačiau, kaip ir Wilsonas, savo kūrybos patikimumą grindžiantis sustyguotomis technologijomis. Pavyzdžiui, Schaubühne pastatytame spektaklyje veikia tik septyni aktoriai ir net dvylika techninės komandos narių.
Penkių valandų trukmės „Tikėjimas, pinigai, karas ir meilė“ negalėtų būti trumpesnis, nes tai yra aštuonių dešimtmečių epopėja. Kolektyvinės kūrybos būdu sukurtos dramaturgijos pagrindą sudaro keturios istorijos, kurias jungia personažų giminystės, draugystės ar kitokios bendrystės ryšiai. Tiesa, ne visi jie žinomi personažams, tačiau žiūrovams nepaliaujamai kuria atpažįstamumo džiaugsmą: spektaklyje nuolat paaiškėja naujos detalės, ne tiek darančios įtaką istorijoms, kiek paaštrinančios dramą. Ne veltui vokiškose recenzijose spektaklio žanras palyginamas su „Netflix“ serialais.
Penkių valandų trukmės „Tikėjimas, pinigai, karas ir meilė“ negalėtų būti trumpesnis.
Veiksmas prasideda 1945-aisiais, paskutiniais Antrojo pasaulinio karo metais, o baigiasi 2022-ųjų kovą, pirmąjį didžiojo Rusijos puolimo prieš Ukrainą mėnesį. Spektaklyje dominuoja magiškasis ketvertas: scenoje kabo keturi ekranai, į naują dalį žiūrovus įveda keturios užverstos kortos, kūrinio pavadinimą žymi keturi daiktavardžiai, o jo siužetą sudaro keturios istorijos.
Pirmojoje pasakojama apie tėvų paliktą naujagimę, kurią užaugino vienuolės ir kuri užaugusi tapo aktore, anksti pastojo ir atidavė savo vos gimusius dvynukus.
Antrosios istorijos centre – sutuoktinių pora, kurios šeimos pagrindu tapo nacių laikais sukaupti turtai. Porai užauginus tėvų lūkesčių netenkinančius vaikus, prasideda kritimas į duobę: vyras negeba pasakyti sakinio be pasyvios agresijos gaidelės, o moteris įninka į lošimus ir dėl jų netenka šeimos pagrindo – pinigų.
Trečiosios istorijos herojus – ką tik aprašytos poros trisdešimtmetis sūnus, grįžęs iš karo Afganistane ir besigydantis potrauminio streso sindromą. Terapija jį priverčia prisiminti karo laikų draugą, kuris tampa vienu iš ketvirtosios istorijos herojų, nuviliodamas psichologės vyrą.
Ketvirtosios istorijos pagrindas – gėjų poros troškimas gauti naujagimį. Neabejoju, kad ši istorija būtų įdomiausia daugumai lietuvių, tad apie ją papasakosiu kiek plačiau.
Tačiau prieš tai pažymėsiu, kad nors tikėjimą, pinigus, karą ir meilę galima laikyti keturių spektaklio dalių temomis, visos šios kategorijos yra svarbios kiekvienoje istorijoje. Spektaklyje justi, kad šie keturi stulpai – tai pagrindinės žmonijos varomosios jėgos, kurios skatina mus daryti beprotiškiausius dalykus, priverčia siekti nepatogių pokyčių, pastūmėja išduoti save bei savo aplinką ir net išsivysto iki priklausomybių.
Galime prisiekti, kad nesame tikintys, kad pinigai nėra mūsų tikslas, kad karo nekenčiame ar kad iš meilės darome vien gražius dalykus. Tačiau realybė tokia, kad daugybę sprendimų priimame siekdami, vengdami, bijodami, trokšdami kurio nors iš šių keturių dalykų. Ir tai matyti Lepage`o epopėjoje.
Paskutinės spektaklio valandos veiksmas prasideda 2021-aisiais, kai homoseksualų pora kreipiasi į agentūrą, siekdama gauti vaiką iš ukrainiečių šeimos. Žiūrovams tai yra pavojaus signalas: iškart suprantame, jog poros tikslui iškils karo kliūtis. Tačiau personažai apie tai negalvodami žengia į procesą, kurio metu išryškėja krūva moralinių dilemų: Vakarų Europos požiūris į Rytų Europą kaip į žemesnės klasės visuomenę, gyvų būtybių sudaiktinimas, klasių nelygybė, veidmainiški įstatymai, šiuolaikinis mažiau turtingų kraštų išnaudojimas ir, žinoma, visiškas nusispjovimas ant Europoje vykstančio karo bei jo aukų.
Bergždžiai lauktume kokios nors scenos, kurioje būtų pavaizduota tikroji karo Ukrainoje tragedija.
Bergždžiai lauktume kokios nors scenos, kurioje būtų pavaizduota tikroji karo Ukrainoje tragedija. Lygiai taip pat spektaklyje neatskleista Afganistano karo tragedija. Šie karai spektaklio kūrėjams – kaip ir daugumai europiečių – įdomūs tiek, kiek paveikia konkrečių žmonių gyvenimus. Ir nors tai yra bene geriausias būdas padėti žmonėms suprasti svetimose teritorijose vykstančių karų problematiką, nepaprastai pikta ir sunku stebėti, kaip pirmojo pasaulio gyventojai nekenčia karo tik todėl, kad negali kažko nusipirkti, pavyzdžiui, vaiko.
Ir tai – ne vienintelė paskutinėje dalyje atskleidžiama neteisybė. Į istoriją vienas partnerių įtraukia buvusią žmoną, įspūdingą karjerą JAV kuriančią psichologę. Jis bando įtikinti ją tapti kiaušidžių donore, nepaiso jos prašymų nepasakoti apie vaiko raidą ir skambina tam, kad parodytų echoskopijos nuotraukas, galiausiai – prašo parvykti į Europą ir keliauti kartu į Ukrainą, iš kurios paimti vaiką gali tik santuokos liudijimą turinčios poros (skyrybų dokumentų rodyti nebūtina).
Ši, būdama stipri ir buvusiam sutuoktiniui neadekvačiai nuolaidi moteris, pamažu su viskuo sutinka. Ir kai jos buvęs vyras Lenkijos traukinių stotyje paniškai išsigąsta ir griežtai atsisako vykti į karo zoną, sukyla milžiniškas apmaudas, nes moterį palikęs vyras nesugeba be jos susitvarkyti gyvenimo, o ši leidžia jam savimi naudotis.
Spektaklio pabaiga kelias sekundes atrodo nelogiška, tačiau galiausiai viską sudėlioja į vietas. Į Ukrainą galiausiai išvyksta psichologė ir jos buvusio vyro partneris, Afganistano karo veteranas. Jie pasiekia ukrainiečių šeimos tėvą ir nusiperka vaiką. Patyrę daug nežinios, nerimo ir vieną oro pavojų, jie galiausiai pasiekia traukinį, važiuosiantį į nekariaujančią Europos teritoriją. Tačiau paskutinę sekundę partnerį kelionėje pakeitęs karo veteranas atsisako išvykti. Jis yra įsitikinęs, kad jo vieta Ukrainoje.
Žmonija yra priklausoma nuo karo; vadinasi, karas nuolat tūno mumyse ir bet kurią akimirką gali išsiveržti.
Tokia pabaiga smogia dviem išvadomis. Pirmoji – karas niekada nesibaigia. Bent kartą jį patyrę gyvai, lieka kare visą gyvenimą. Kažkam karas netgi tampa saugia zona, kurioje žinome, kaip viskas veikia, kurioje esame svarbūs ir kurioje smegenys prisitaiko lengviau nei agresiją smerkiančios taikos metu. Tai yra tokia pat priklausomybė kaip lošimai, svaigiosios medžiagos ar artimieji. Žmonija yra priklausoma nuo karo; vadinasi, karas nuolat tūno mumyse ir bet kurią akimirką gali išsiveržti.
Antroji išvada ne mažiau baisi: žmogus yra nuspėjamas dar mažiau nei karas. Kaip iš karo, taip ir iš žmogaus galima tikėtis bet ko, kad ir kaip gerai jį (ar save) pažinotume. Štai čia ir paradoksas: per mažai pažįstame žmoniją, kad žinotume, ko iš jos tikėtis, ir pakankamai pažįstame žmoniją, kad tikėtumėmės iš jos bet ko.
Berlyno kultūros bendruomenė neseniai patyrė, kad iš savo miesto Senato gali tikėtis bet ko. Norisi palinkėti, kad tai ir liktų didžiausia šio miesto menininkų problema. Nes yra šalių, kurios tokių prabangių problemų šiuo metu sau leisti negali.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
