Šiandien, kai turime ekspertų, galinčių praekspertuoti viską – nuo tualetinio popieriaus iki nacionalinio stadiono, nusprendėme ir mes, skirtingų kultūros laukų ekspertės, pareikšti nuomonę vienais ar kitais klausimais. Šįkart norime apginti kai kuriuos politkorektiškumo moralistų amoralumu apkaltintus filmus ir šiek tiek pasapnuoti apie ir vėl medinę Euroviziją.
Expertės – tai nusipelniusios skirtingų kultūros laikų atstovės. Kai kurios jau esamos Nacionalinės premijos laureatės, kai kurios – būsimos. Mūsų daug ir ratas tik plečiasi, mūsų požiūris į kultūros lauke vykstančius reiškinius neapsimestinis, todėl kartais gali būti ir nekorektiškas.
Nenumaldomai artėjant „Oskarams“, vienas iš kandidatų jų gauti net trylika kaltinamas kuo tik reikia ir nereikia. Omeny turiu Jacques`o Audiard`o „Emiliją Perez“. Filmas buvo išvadintas tuščia dekoracija apie narkomafiją, nufilmuota Paryžiaus studijoje, piktinamasi, kad jame nė žodžiu neužsimenama apie tūkstančius mirčių, už kurias ankstesniame, vyriškame, gyvenime atsakinga filmo herojė Emilija Perez, o kur dar nederama transasmenų reprezentacija, mat prieš pasikeisdama lytį Perez buvo narkokartelio vadeiva Manitu.
Kas taip erzina nemažą dalį žiūrovų? Akivaizdu, kad masėms turbūt būtų labai patikę, jei filmo pabaigoje Perez būtų buvusi nukryžiuota, bent šioks toks malonumas, kad atkuriama socialinė tvarka, pagal kurios dėsnius mes visi stengiamės tvarkingai gyventi. Nufilmuota Paryžiaus studijoje? Gal reikėjo važiuoti į Meksikos karščiausią tašką? Sumenkintos meksikiečių patirtys? Tačiau pasirodžius filmams apie tikrus mačo narkobaronus, savo bendruomenėse traktuojamus kaip tadus blindas, iš kurių interviu ima didžiausi pasauliniai transliuotojai, apie juos rengiami straipsniai, leidžiamos knygos, kažkur visi panašūs kaltinimai išgaruoja.
Patys įsivaizduokite, kaip jaustis heteronormatyviai visuomenei, vertinančiai tokius veikėjus kaip trumpai ar žemaitaičiai, jei į jų duris pasibelstų narkotikų kartelio bosas ir paprašytų išpildyti didžiausią jo svajonę – pasikeisti lytį. Aš asmeniškai nežinau, ką režisierius, įžengęs į aštuntą dešimtį, vartoja, tačiau ir aš taip norėčiau – nebijoti vaikščioti grotesko lynu, kurti kontrastą tarp nuarinio trilerio, (anti)miuziklo, melodramos ir meksikietiškų telenovelių, kurias, neslėpkime, žiūrėjome pirmais nepriklausomybės dešimtmečiais. Režisierius nebijo žaisti su ugnimi, žinodamas, kad politkorektiškumo moralistai jį puls. Šis filmas – tarsi eksperimentas su žiūrovais: cheminis, pirotechninis, tad norint įvertinti šį reginį reikia paminti visus realizmo ir tikroviškumo lūkesčius ir leistis pagaunamam sentimentalumo bangos.
Akivaizdu, kad masėms turbūt būtų labai patikę, jei filmo pabaigoje Perez būtų buvusi nukryžiuota.
Audiard`as daro tą, ką mėgo visada, – rodo moralinį dviprasmiškumą. Emilijos Perez dvilypumas yra dviejų pasaulių sąjunga: vidinė kova tarp valdžios troškimo ir noro būti mylimai bei matomai tokiai, kokia ji yra. Nei Manitas, nei Perez nėra moraliai švarūs, tačiau juk ne apie tai filmas. Pagrindinės filmo herojės nesiteisina dėl savo troškimų, ir tai ne filmas apie buvimo queer prakeiksmą ar dar viena tolerancijos pamoka, o istorija apie galios troškimą, aistras, norą priimti save ir gyventi pagal savo sąlygas.
Trys filmo moterys nori skirtingų dalykų: Emilija Perez – būti moterimi, Rita – karjeros, o Džesė ieško prarastos meilės ir nori būti vėl geidžiama. Tai trys herojės, gebančios nuolat iš naujo atrasti save, kovoti ir pačios kurti savo likimus. Galiausiai „Emilija Perez“ yra kinas – jis nebūtinai turi būti socialiai angažuotas, nes jei visas menas toks būtų – gyvenimas taptų baisiai nuobodus. Beje, pastarojo meto skandalai, persekiojantys aktorę Karlą Sofíą Gascón, filmo vertės nė kiek nesumažina – už savo kadaise prikalbėtus dalykus atsakys ji pati, o ne filmas.
Persikelkime į Lietuvą ir pasidžiaukime Igno Miškinio „Pietinia kronikų“ populiarumu. Šis filmas – ne vienkartinė lietuviška generinė komedija, o grįžimas į dabartinių keturiasdešimtmečių ir penkiasdešimtmečių paauglystės laikus. Akivaizdu, kad kiekvienas kūrinio vertinimas – skonio reikalas, tačiau snobiškos diskusijos socialiniuose tinkluose parodo, kad filmas kabina dar gyvą nervą.
Štai aukštojo meno apologetams filme pritrūko poezijos ir metaforų, nepaveikė taip, kaip kadaise sukurtas „Traukinių žymėjimas“, nors istoriškai niekada nebuvome D. Britanija, tad ir mentalitetus lyginti mažų mažiausiai naivu. Ir apskritai, apie kokias subkultūras galime kalbėti, jei jas kopijavome tik iš nuogirdų ir pamatytų nuotrupų per televizorių, radiją ar žurnaluose? Bet aišku, to nepripažinsime, juk dauguma mūsų tikrai nebuvo, sakykim, metalistais, besiklausiusiais „Enigmos“ ir norėjusiais nukeliauti į Indiją, ir jau tikrai neskaitėme Coelho knygų. Kitaip tariant, kai kurių tas maroziškas dešimtmetis visiškai nepalietė.
Snobiškos diskusijos socialiniuose tinkluose parodo, kad filmas kabina dar gyvą nervą.
Dar snobiško meno ir inteligentijos atstovai priekaištauja, kad nekeliami klausimai iš dabarties perspektyvos, kad taip ir neaišku, kaip iš anų laikų gimė šiandieniniai mes. Kaip tai neaišku?
„Pietinia kronikose“ dar ir kaip tiksliai perteikiamas žvilgsnis iš aukšto į tuos, kurių tėvai ne medikai ar inteligentai, tad neturėję privilegijos pasistatyti nuosavų namų, gyventi didmiesčių senamiesčiuose, juk tokių bachūriukų kaip Rimants gyslomis netekėjo aukštesnės prabos kraujas. Toks tuometis mailius gyveno miegamuosiuose rajonuose, blokiniuose daugiabučiuose, lankė mažiau prestižines vidurines, vieni iš jų „išaugo į žmones“, kiti – iki šiol gyvena lariokų pasaulyje; vieni pasiekė to, apie ką svajojo turėdami daugiau privilegijų, kiti – mažiau arba išvis jų neturėdami.
Sapnas apie Euroviziją
Lietuviškieji Eurovizijos šeštadieniai nuoširdžiai linksmina pilkos žiemos nualintą nacionalinę populiaciją. Kartu su tauta sergu ir aš. Sekmadienio rytą išgąsdinau „Bolt“ vairuotoją, vietoj „Labas“ išdainavusi „Noriu būti tavo drobe“. Koks skirtumas, apie ką nesusikalbėti. Bet vis tiek pasistengiau lietuvišką Eurovizijos drobę paaiškinti nieko nenutuokiančiam vairuotojui. „Mums reikia laimėti!“ – rėžiau nesvyruodama. „Nes Estija, Latvija ir Azerbaidžanas jau laimėjo. Jei nelaimėsim – tapsim akmeniu. Ir mus sumindys priešų kojos!“ Vairuotojas įtartinai dėbčiojo į veidrodėlį.
„Mes pavergsime Europą savo energija, nes pagaliau atsijungėme nuo rusiškų balalaikų ir sinchronizavome savo elektrines gitaras su Švedija!“ – „Bazelis yra Šveicarijoje“, – tyliai sumurmėjo pavežėjas. „Nesvarbu! Europos energija krauna ir Šveicarijoje.“ Apsidžiaugusi, kad vairuotojas supranta lietuviškai, išdėsčiau jam pergalės planą.
„Pirmiausia pasiūlysim sandėrį – jie mums balsus, mes jiems Maironį su „Vakaru ant ežero Keturių Kantonų“. Ką ten vėl burba vairuotojas? Kad Petunija vaizduoja ne Maironį, o Žemaitę? „Šiaip abu su suknelėm, o skarą ir vyras gali užsirišti. Juos atskirti galime tik pagal tekstą. Petunija vaizduoja suvaržytą asmenybę, kuri taip ir neišsivaduoja iš šešėlio. Žemaitė vis dėlto peržengė savo luomo ribas – bajoraitė ištekėjo už mužiko. O Maironis dvasininkijos luomo neatsisakė. Tikriausiai jo dvasia ir šoka šešėlio šokį aplink Petuniją.“
„Man reikia „Katarsio!“ – vairuotojas buvo nepėsčias.
„Visiems reikia katarsio... O juodam bicepsui iš Nemenčinės reikia visaip, kol kūnas nesurūgęs. Petunijai reikia saldumo, NOY – kad pakviestų į pasimatymą, nors Anyanya nebeturi laiko, o Justė Baradulinaitė – pavargo...“
„Amoralu“ ir taškas! Parodysim, kaip stovi laisvė!“ – vairuotojas dėjo ant stabdžių ir vos nenuskynė šviesoforo.
„Bet tai tik užkeikimas, kartojamas komisijos. Amoralumas skamba kaip neišpildomas pažadas...“ – bandžiau įtaigos galia stabdyti vairuotoją. Jis nepasidavė: „Tai siųskim GØYA, Gebrasy ir visus iš G raidės, nes Gyvatės metai!“ – mašina sušvilpė ties staigiu posūkiu ir mintyse man suskambo Sophie Ali liūdniausi varpai. Gerai, kad neatsitrenkėm į Liepą.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
