„Kai pradedi galvoti, kad vis dėlto tu dėvi kaukę, tai leidžia būti kūrybiškesniam ir kartais pažaisti, paimprovizuoti. Nes mes be žaidimo negalime. Ir meno nėra be žaidimo. Kaukės atlaisvina. Ir galų gale niekas nežino, kas už tų kaukių yra“, – LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“ sako architektas, legendinės grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas. Lietuvos kovoje už nepriklausomybės atkūrimą kartu su bendraminčiais užkūręs Dainuojančią revoliuciją iki šiol tiki, jog siekiant laisvės būtinas idealizmas.
– Ar tuomet, pačioje devintojo dešimtmečio pradžioje, galėjote nuspėti, kad jūsų architektų muzikinį sambūrį ištiks tokia milžiniška sėkmė?
– Absoliučiai ne. Mums taip nuskilo, sukrito aplinkybės. Po 1972 metų Kalantos įvykių rokas buvo visiškai sunaikintas. Bet kokia laisva, neformali jaunimo veikla buvo suvaržyta. Tas sąstingis tęsėsi kone iki 1980 metų. Dėl to Lietuva gerokai atsiliko ir roko srityje. Viskas buvo labai cenzūruojama, labai prižiūrima. Kai mes atsiradome 1985 metais, atėjo Gorbačiovas, prasidėjo „perestroika“. Universitetai, aukštosios mokyklos mus pradėjo kviesti pagroti. Staiga visiems pasidarė galima. Suprantat, staiga galima. O ką pakviesti? Nėra ką.
„Antis“ buvo postpanko roko grupė – tokia siaura muzikinė niša, labai labai specifinė muzika. Tai nėra popmuzika, kuri tenkina absoliučiai visus. Tačiau kadangi buvome laisvi, kadangi mūsų tekstai buvo šmaikštūs, nepriklausomi, atitiko tą laiką, tokio formato tautai reikėjo. 1988 metais tapome pačia populiariausia Lietuvos grupe. Tai reiškia, kad mes nukonkuravome „Rondo“, nukonkuravome „Foje“. Tai yra Sąjūdžio gimimo metai ir „Anties“ triumfas.
– Buvote morališkai pasiruošę tokiam populiarumui?
– Ačiū Dievui, mums buvo ne po aštuoniolika. Kai buvo pikas, man buvo 35-eri. Tai yra suaugęs žmogus, kuris jau ir vaikų turi. Galbūt tas išgelbėjo. Bet būdavo tokių minčių, gal esu kažkoks ypatingas, kad man taip sekasi. Po to po truputį, po truputį praėjo.
– „Antis“ buvo atgimusi. Ar ne metas grupei vėl susiburti?
– Mes tą prisikėlimą arba grįžimą padarėme 2006 metais ir grojome dešimt metų. Per tą laiką sukūrėme, išleidome tris plokšteles. Tai prasidėjo dėl to, kad mūsų vadybininkas, didelis draugas Dovydas Bluvšteinas, sugalvojo išleisti visą „Anties“ paveldą, rinkinį iš keturių diskų. Jis paprašė padėti realizuoti, pakoncertuoti, ir mes 2003 metais ta proga susibūrėme. Buvo trys ar keturi koncertai, paskutinis buvo labai didelis – Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose. Tas koncertas buvo toks puikus, toks sėkmingas, mes taip gerai jautėmės scenoje, kad po koncerto sakome: kažką reikia daryti. Aš sakau: „Žinot, chebra, aš noriu ką nors naujo daryti, nenoriu senų groti.“ Sako: „Taip taip, gerai.“ Ir mes išsiskirstėme.
1988 metais tapome pačia populiariausia Lietuvos grupe.
Aš po truputį, labai labai lėtai, įsibėgėjau. Truko 3 metus, kol parašiau, surinkau krūvą tekstų. Tada prieš krizę buvo nekilnojamojo turto bumas, daug darbo, projektavimo. Per tą bumą įsirengėme fantastišką studiją, susipirkome naujus instrumentus ir paleidome naują plokštelę „Ančių dainos“. Pasidarėme pati populiariausia, labiausiai pageidaujama grupė. Atsimenu, mūsų honoraras Lietuvos rinkoje buvo pats didžiausias. Antrasis mūsų didelis darbas buvo roko opera „Zuikis pleibojus“. Manyčiau, iš profesionaliosios pusės tai buvo „Anties“ viršūnė.
Pagrindas buvo progresyvus rokas, kurį Gintautas Rakauskas labai propagavo, bet aš nepasidaviau – ir pankiškos dvasios buvo gana daug. Išėjo toks prasmingas, labai labai profesionalus kūrinys. Dainavome kartu su „Kivi“ mergaitėmis. Yra nufilmuotas spektaklis. Labai gerai sumontuotas, tikrai rekomenduoju pažiūrėti.
– Prieš naujus metus klube „Tamsta“ jūs vėl dainavote su grupe „KAnDIs“. Ką jums reiškia dabar būti šitoje grupėje, su Viktoru Diawara, su jaunesne karta?
– Tai mes juokaujame, kad Diawara yra mano sūnus, o būgnininkas Vytis Vainilaitis – mano anūkas.
– Susišnekate?
– Puikiai. Absoliučiai vienas kitą mylime ir gerbiame, labai patinka kartu groti. Mūsų su V. Diawara bendradarbiavimas prasidėjo būtent nuo trečiojo disko „Baisiai džiugu!“ prodiusavimo. Jis padėjo tą diską daryti. Norėjosi šiek tiek naujesnės „Anties“. Tai, kas dabar yra „KAnDYje“, prasidėjo būtent paskutiniame „Anties“ diske.
2016 metais vieną dieną man buvo toks poetinis protrūkis. Važinėdamas Norvegijoje po fjordus prirašiau tekstų. Tada atėjau pas Viktorą, sakau: „Darom tokį projektą, vadinsis „KAnDIs“. Gerai, sako, darom. Ir padarėme pirmą diską „Už poliarino rato“. Pernai padarėme antrą diską, kuris vadinasi „Antis kaip KAnDIs“. Dešimt „Anties“ dainų perdarėme „KAnDIes“ stiliumi. „Spotify“ galite rasti.
– Kaip gimė „Anties“ pavadinimas?
– „Antis“ yra pavadinimas nuo Dievo. Pradžioje jis reiškė antiką, antikinę kultūrą, architektūrą. „Antis“ tai antiška. Žinoma, kita reikšmė – pats populiariausias Lietuvoje paukštis, kurį visi myli. Gandras gal populiaresnis, bet antis yra gražesnė. Tautosakoje antis absoliučiai apdainuota, labai mylimas, gerbiamas paukštelis.
Draugas architektas Robertas Čerškus mūsų pirmajam „Anties“ viršeliui pasiūlė tokį piešinį: aš joju ant anties, kuri suklijuota iš laikraščio straipsnio skiaučių ir viršuje kaip anonimo išplėšytos raidės „Antis“. Viskas išplėšyta iš laikraščio „Tiesa“. Taip gerai išėjo. Čia yra grynai jo konceptas – genialu. Reiškia, kad viskas ten yra melas, o mes, „Antis“, esame tiesa. Pagavote mintį?
1990 metais, tik ką atkūrus Nepriklausomybę, paskutinėse gastrolėse Čikagoje mus pristatė vienas labai solidus lietuvis. Jis pasakė: „Dėmesio, dabar prieš jus pasirodys antisovietinė grupė, anti S – „Antis“.
– Laisvės siekį jūs įsivaizduojate grįstą idealizmu. Jis jumyse visada buvo, yra ir bus?
– Būtent bitlai privertė mane pagelbėti sau ir pradėti groti. Vaikystėje, kai jie atsirado, tai buvo kažkas visiškai laisvo, visiškai tikro ir nuostabaus. Būtent bitlams aš esu dėkingas. Jie taip sujaudino mano jauną sielą, kad aš supratau, kad noriu groti, noriu kurti, noriu būti kūrėju. Nuo to laiko manau, kad tas neužgeso.
Būtent bitlai privertė mane pagelbėti sau ir pradėti groti.
Laisvė išvis yra pats geriausias būdas būti savimi. Ją reikia visokeriopai saugoti. Laisvė turi būti atsakinga, su ja reikia elgtis atsargiai, visą laiką gerbti ir puoselėti. Kaip atmosferą, kurią galima čia pat sugadinti kažkokiais blogais kvapais, garsais ir blogais vaizdais. Aš dabar išgyvenu tokį savo trečiąjį laikotarpį – rašau knygas.
– Apie ką knygos?
– Pirma knyga vadinosi „Antiška“. Tai yra „Anties“ istorija, visa „Anties“ poezija, komentarai. Tokia labai stora, didelė, juoda knyga. Su antra knyga jau panorau būti rašytoju. Parašiau knygą „Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“. 80 pokalbių, su kaimynu apie viską pakalbėjau, man labai palengvėjo.
2020 metais kaip tik prasidėjo karantinas, man kilo mintis padaryti tos knygos garsinę versiją, bet kažkas ne taip, nesirašo. Ir taip iš vidaus: „Tu rašyk kitą knygą, tu ne garsinę daryk.“ Ir aš pradėjau. Visiškai nežinau, ką rašiau, bet rašiau – supratau, kad mane kažkas veda. Parašiau knygą, kuri vadinasi „Koplyčia“. Apie architektą, kuris gavo užsakymą suprojektuoti koplyčią ir jam nieko neišeina.
– Kodėl?
– Todėl, kad jis niekuo netiki. Jis pradeda domėtis, kodėl žmonės tiki, kas čia darosi, prasideda tokia dievoieška ir galų gale jis randa atsakymus. Kai kuriuos, ne visus. Aš manau, kad subrendęs žmogus būtinai mąsto apie tai, kaip ten bus po mirties, kas mūsų laukia, kaip reikia gyventi.
– Neseniai rašėte straipsnį apie M. K. Čiurlionį. Ką jūs atradote žvelgdamas į jo muziką, į paveikslus?
– Pagrindinis dalykas Čiurlionio kūryboje – jis yra labai stipriai išreikštas tikėjimo piligrimas. Visais savo paveikslais jis norėjo rasti tiesą. Aš manau, kad jį aplankė tam tikros vizijos, nes negali būti kitaip. Jis kažką matė ir tuo, ką matė, bandė pasidalinti, rodė. Jo, kaip menininko, mastelis man yra visiškai nesuvokiamas, milžiniškas.
Taip pat skaitykite
Jis yra Lietuvos aukso puodas, loterijos laimėjimas, genijus, kuris, taip atsitiko, yra mūsų tautoje. Dėl to labai kviečiu visus nuvažiuoti į Kauną, nueiti į Čiurlionio galeriją, iš naujo atrasti Čiurlionį. Tai yra toks pasididžiavimas, kad mes jį turime, tai yra didelė laimė. Jis sugebėjo tapyti muziką ir groti paveikslus. Tokių genijų labai retai pasitaiko.
– Reaguodamas į mano kvietimą būti rubrikos „Be kaukių“ svečiu, jūs parašėte: „Be kaukių gyvenimo nebūna. Žmonės, nemokantys naudotis kaukėmis, – nekultūringi ir, ko gero, yra asocialūs, todėl būsiu su geriausiomis kaukėmis, kurias turiu.“ Ką jūs norėjote pasakyti apie tas kaukes?
– Tiesą pasakius, mes su Vilija renkame Afrikos kaukes. Namie yra virš 200 originalių kaukių. Kaip nebūtų keista, daugelis tautų turi kaukes.
– O kodėl jūs jas renkate?
– Man labai įdomu, nes tai yra koncentruota meninė išraiška – religijos, filosofijos, tikėjimo. Ypač Afrikos tautelės turi labai daug įvairių animalistinių kaukių. Taip įdomu, kaip jie sugeba taip apibendrinti, kaip sugeba rasti tą grožį. Tas labai užbūrė. Iš tiesų, Afrikos kaukės – pačios gražiausios.
– O kokios kaukės padeda gyvenime?
– Mes visą laiką dėvime kaukes. Aš dabar pačias geriausias atsinešiau: kaip geras pašnekovas, malonus žmogus, kultūringas pilietis, patriotas. Kai pradedi galvoti, kad vis dėlto tu dėvi kaukę, tai leidžia būti kūrybiškesniam ir kartais pažaisti, paimprovizuoti. Nes mes be žaidimo negalime. Ir meno nėra be žaidimo. Kaukės atlaisvina. Ir galų gale niekas nežino, kas už tų kaukių yra.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su klasika“ rubrikoje „Be kaukių“:
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
