Veronika-Vėra Šleivytė – lietuvių tapytoja, grafikė. Be šių veiklų moteris užsiėmė ir fotografija. Ji yra viena pirmųjų fotografių, užfiksavusių tos pačios lyties pora, kurią sieja ne tik draugystė. Apie šią šiluma dvelkiančią ir ekspresyviu elgesiu pasižyminčią asmenybę – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Daiktų istorijos“.
V. Šleivytė gimė 1906 m. Antašavoje, Kupiškio rajone. Anot Kupiškio etnografijos muziejaus direktorės pavaduotojos Giedrės Zuozienės, šeimoje ji buvo vienintelė, baigusi mokslus.
„Mama ir sesuo Onytė jai į Kupiškį apie 18 km net nešdavo maisto, kad ji galėtų mokytis. Nė viena kita sesuo nebaigė mokslų – ji vienintelė“, – sako pašnekovė.
Šiuolaikinio meno kuratorės, menininkės Mildos Dainovskytės teigimu, V. Šleivytė anksti suprato, kad ją traukia menai.
„Įdomūs ir Agnės Narušytės pastebėjimai, kad tam įtakos turėjo jos sesuo, užsiimanti rankdarbiais. Veronika labai kryptingai nusprendė išvykti į Kauną ir studijuoti Kauno meno mokykloje“, – tikina menininkė.
„Iš pirmo karto įstoti nepavyko, todėl metus dirbo mokytoja Biržų rajone, kur ją išlaikė tų mokinių tėvai, bendruomenė. (...) Kitąmet įstojo į grafiką. Studijavo 10 m., nes daug metų sirgo“, – priduria G. Zuozienė.
Dingęs laikotarpis
Tarpukariu Kaunas apie V. Šleivytę tikrai žinojo – čia ji dirbo ir kūrė, o 1938–1940 m. ji tapo Lietuvos moterų dailininkių sąjungos pirmininke.
„Tai ryškus karjeros etapas, kadangi ji veikė ne tik kaip menininkė, bet ir kaip kuratorė. Viena ryškesnių kuruotų parodų – Marcės Katiliūtės. Jos buvo labai artimos. (...) 1933 m. įvyko pirmoji Lietuvos fotomėgėjų sąjungos paroda, kurioje dalyvavo tik vyrai. Atsirado kelios moterys, o viena jų – V. Šleivytė“, – pasakoja M. Dainovskytė.
Jai negaliojo jokie draudimai, stereotipai. Jai nerūpėdavo kitų nuomonės.
1940 m. ji tapo amatų mokyklos direktore. Pasibaisėjusi tuo, kaip čia auga vaikai, Veronika ėmė viešinti nuotraukas ir savaip spręsti problemas.
„Atėjo vokiečiai ir ją išsiuntė į Kelmę, neva mokytojauti. Tai duobė, nes informacijos labai mažai – kur ji yra, laiškų nėra. Ko gero, slapstosi. Vėliau, po karo, dirba mokytoja. 1946 m. yra išrašas, kad ji kaltinama perkant mokiniams papirosus ir alkoholį, eikvojant mokyklos lėšas tokiems dalykams. Vėliau byla nutraukiama“, – dalijasi Kupiškio etnografijos muziejaus direktorės pavaduotoja.
Dėl informacijos trūkumo apie V. Šleivytę antrina ir M. Dainovskytė, kadangi ir fotografijų nebėra daug. Kaip rašoma jos bibliografijoje po karo, menininkė atsideda tapybai, kad parodytų sovietinės Lietuvos gamtos grožį.
„Iškart peršokame prie visai kitokios Veronikos, prie kitokios jos fotografijose. Ją matome delegacijose kažkur Maskvoje, prie reikšmingų tai kultūrai įvairiausių meno kūrinių. Vėliau ji niekur nedirbo. (...) Veronika toliau aktyviai dalyvavo parodose, tapė. Tuo metu fotoaparatą į rankas ji paimdavo vis rečiau.
Ji priklausė ir „Trijų tulpių“ korporacijai, įsteigtoje Kauno meno mokykloje. Tai tokia kairuoliškų meno pažiūrų grupė. (...) Jos brolis buvo nukentėjęs nuo nacistinio režimo. Ko gero, tai ir turėjo įtakos jos pažiūroms. Kuo vėliau ši korporacija virto, tikriausiai prie to prisitaikė“, – sako šiuolaikinio meno kuratorė.
Atidarė savo galeriją
Kaip pastebi Kupiškio etnografijos muziejaus direktorės pavaduotoja, V. Šleivytė pati įkūrė sau muziejų. Tai siejama su jos dideliu noru kurti ir, anot pašnekovės, vienišumu.
„Tais laikais vardadieniai buvo svarbiausios šventės. Daugybėje nuotraukų – jos gautos dovanos. Jai buvo svarbu įamžinti tas dovanas, gėles. Ne veltui tas gėles vėliau ir tapė – kad išsaugotų. (...) Bet taip pat jos ir gaila, nes tikriausiai jautėsi vieniša, jei buvo labai svarbus kiekvieno pasveikinimas. Ji viena ir gyveno, gal taip ir sutapo“, – teigia G. Zuozienė.
V. Šleivytė pati įkūrė sau muziejų.
Pasak pašnekovės, kai 1985 m. buvo atidaryta jos galerija, tapytoja taip norėjo lankytojų, kad sovietmečiu jie čia atvykdavo autobusais.
„Ji pati priimdavo, sustatydavo juos kieme – čia mano sesuo, čia mano brolis, čia sesuo įkalinta, čia gavau gėlę dovanų iš ten ir ten. Ji labai norėdavo visiems pasakoti. Visiems liepdavo pasirašyti atsiliepimų knygoje. Jei būdavo alaus, neišgėręs neišeidavai iš namų. Tas noras išlikti svarbiai, žinomai, gerbiamai, mylimai išliko iki pat mirties“, – sako ji.
„Dvelkė šiluma ir ekspresyviu elgesiu“
Anot profesorės, tapytojos, scenografės Giedrės Riškutės-Kariniauskienės, Kauno muzikinio teatro koridoriuose V. Šleivytės juokas kartais užgoždavo net pagrindinius vaidmenis scenoje.
„Su teatru ji neturėjo jokių ryšių, bet dalyvaudavo beveik visose premjerose, po premjerų – pokyliuose. Mums būdavo įspūdinga – nei ji pasipuošusi išskirtinai, bet dvelkė šiluma ir ekspresyviu elgesiu. Tą buvimą kartu ji paversdavo nuostabiomis linksmybėmis. Jai negaliojo jokie draudimai, stereotipai. Jai nerūpėdavo kitų nuomonės“, – tikina G. Riškutė-Kariniauskienė.
Veronika taip pat mėgo save – ne tik kadre, nuotraukoje, bet ir gyvenime. Pasak M. Dainovskytės, žvelgiant retrospektyviai iš fotografijos archyvo, V. Šleivytės nuotraukose anksčiausiai užfiksuota moterų, kurios nėra tik draugės, pora.
„Maždaug 1927 m. Veronika fotografuojasi su sužadėtiniu Juliumi. Jie planuoja vestuves, bet vėliau įvyksta dramatiškos skyrybos, su vos ne grasinimais teismais dėl nusavintų meno leidinių. Tada jos gyvenimą lydi moteris, su kuria praleidžia visą likusį gyvenimą. (...) Tuose autoportretuose Veronika yra ir teatrališka, ir labai melancholiška“, – sako šiuolaikinio meno kuratorė.
Visą įrašą galite žiūrėti LRT TELEVIZIJOS laidoje „Daiktų istorijos“.
Tekstą parengė Justina Lopataitė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
