Sausio 14-ąją buvo paminėta Pasaulinė logikos diena. Ją 2019 metais paskelbė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Kodėl UNESCO įtraukė logiką į pasauliniu mastu minimų dienų sąrašą – kuo ši filosofijos disciplina ir gebėjimas nuosekliai protauti svarbūs žmonijai? Atsakyti į šiuos klausimus padės Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto dekano, logikos sritimi besidominčio filosofijos profesoriaus dr. Jono Dagio paskaita „Logikos praeitis ir ateitis. Nuo Aristotelio „Organono“ iki protaujančių mašinų“, rašoma VU parengtoje publikacijoje.
Šią paskaitą J. Dagys kaip Metų paskaitą sausio 6 dieną skaitė Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kvietimu.
Ilgą laiką buvo manoma, kad vienintelė vieta, kurioje vyksta loginės operacijos, yra žmogaus protas. Dabar esame situacijoje, kai ne vien žmogus atlieka logines operacijas: jis deleguoja nemažą dalį jų naštos savo sukurtiems įrankiams. Ką jis laimi, ką pralaimi?
Paskaitos pavadinimas „Logikos praeitis ir ateitis“ slepia du dalykus. Tai logikos, kaip filosofijos disciplinos, istorija ir logikos bendresne prasme kaip disciplinos teikiamo žinojimo, kompetencijų ir jos tyrinėjimo platesnis kultūrinis ir socialinis aktualumas – kam ši disciplina apskritai reikalinga.
Trys mąstymo formos
Logika yra disciplina, kurios dėmesio centre yra tai, ką mes vadiname taisyklingu samprotavimu arba taisyklingu išvedimu: kas iš ko išplaukia, kas iš ko seka. Logika yra filosofijos mokslo šaka, tirianti priimtinus samprotavimo būdus. Umberto Eco viename romane personažo lūpomis yra pasakęs, kad logikos istorija iš tikrųjų yra pastangų apibrėžti kvailumą istorija. Kuriant ribą, kuri turėtų mus apsaugoti nuo kvailumo, reikia apibrėžti, kas yra taisyklingas samprotavimas, racionalus protavimas, sugebėjimas atpažinti, kas iš ko seka.
Logikos istorija iš tikrųjų yra pastangų apibrėžti kvailumą istorija.
Kai sakome, kad logika tyrinėja taisyklingo samprotavimo būdą, kalbame apie samprotavimą technine prasme, turėdami omeny, kad samprotavimas yra tokia mąstymo forma, kuria iš prielaidų, remiantis tam tikra taisykle, daroma išvada. Samprotavimas yra struktūra, sudaryta iš teiginių – prielaidų – ir išvados. Logikos tikslas yra išsiaiškinti, koks santykis sieja tuos teiginius, ir kada vienas teiginys suteikia pagrindo kitam teiginiui, o kada – ne.
Yra trys pagrindinės mąstymo formos: sąvokos, teiginiai ir samprotavimai. Samprotavimai sudaryti iš teiginių, teiginiai – iš sąvokų. Ši hierarchinė struktūra dalyvauja visose mąstymo analizėse, kurios gali būti susietos su logine teorija. Bet platesnis klausimas būtų, kaip ir kodėl logika apskritai atsirado.
Logika ir senovės graikų demokratijos poreikis susitarti
Logika atsirado pasaulyje, kuriame žmonės nesutarimus sprendė jėga, psichologine arba fizine prievarta, manipuliatyviais ar autoritetų grįstais keliais. Ji atsirado kaip poreikis spręsti nesutarimus, kurie kyla tarp vieno teiginio, vienos pozicijos, vienos nuomonės ir kito teiginio, kitos pozicijos, kitos nuomonės.
Nėra atsitiktinis dalykas, kad ši disciplina gimė senovės Graikijoje, kurioje atsirado ir filosofija bei Vakarų civilizacijos pagrindas – demokratija. Su senovės graikų poliais siejame demokratinę visuomenę, kurioje valdymas ir sprendimų priėmimas buvo grįstas ne vienvaldiška hierarchija, bet agora, į kurią sueidavo žmonės, piliečiai ir kartu priimdavo sprendimus. Jiems reikėjo rasti būdą, kaip išvengti klaidingų sprendimų ir kuo konstruktyviau priimti tinkamus sprendimus.
Nėra atsitiktinis dalykas, kad ši disciplina gimė senovės Graikijoje.
Žinoma, graikų demokratija nebuvo ideali – joje dalyvavo tik vyrai, turintys vergų, nedalyvavo moterys ir panašiai. Tačiau tai buvo platforma, kurioje lygiateisiai veikėjai susirinkdavo diskutuoti. Bėgant laikui ir diskusijoms kaupiantis gyvojoje atmintyje ir atsiradus raštui, užrašytų diskusijų medžiagą galima buvo pradėti sisteminti.
Aristotelis – didysis klasifikuotojas
Aristotelis (384–322 pr. Kr.) buvo tas žmogus, kuris sukūrė pirmąją ir pagrindinę, iki šiol nepaneigtą logikos teoriją. Jis suklasifikavo objektus, idėjas ir pateikė baigtinę kategorijų lentelę. Savo traktate „Apie sofistinius įrodymus“ jis rašė: „Nebuvo taip, kad dalis darbo buvo kruopščiai atlikta anksčiau, o dalis – ne. Iš viso nieko nebuvo... Dedukcijos, t. y. loginio išvedimo, tema neturėjome visiškai nieko ankstesnio, bet ilgą laiką buvome užimti eksperimentais ir tyrimais.“
Aristotelis susistemino įvairiuose kontekstuose atliekamus samprotavimo veiksmus ir pabandė pateikti pagrindinius principus ir taisykles, kuriais galima būtų vadovautis, norint nustatyti taisyklingą ar netaisyklingą samprotavimą. Kitaip tariant, tokį samprotavimą, kuris būtų paremtas ne kieno nors valia ar noru, bet beveik objektyviai egzistuojančia, nuo jokio žmogaus valios nepriklausoma ir jam nepavaldžia struktūra.
Aristotelio metodologinis proveržis buvo formos ir turinio atskyrimas. Kiekviena mintis turi tam tikrą formą ir tam tikrą turinį. Mintys gali būti susijusios struktūriniais ryšiais, kurie gali būti perkeliami iš vienos minties į kitą: keičiantis turiniui, struktūra nebūtinai turi pasikeisti. Vadinasi, galima kalbėti apie struktūrinius ryšius, kurie leidžia abstrahuotis nuo to, apie ką tos mintys yra.
Tai buvo reikšmingas proveržis, nes jis leido vertinti samprotavimo struktūrą, atsiribojant nuo turinio, kuris yra didelis psichologinis dirgiklis. Dažnai, kai samprotaujame apie mums rūpimus dalykus, įsijungia psichologiniai mechanizmai – norai ir pan., neleidžiantys blaiviai įvertinti samprotavimo pagrįstumo.
Aristotelio nuopelnas – išgryninta, universaliai galiojanti samprotavimo forma, nepriklausoma nuo minties turinio. Ar būtų kalbama apie kopūstų rauginimą, mezgimą, ekonominius, politinius procesus – visose srityse formos ir struktūros galioja lygiai taip pat, nes taisyklingumą garantuoja struktūra, o ne turinys.
Logika kaip disciplina yra universali bet kokiai pažinimo sričiai. Matematikoje, muzikoje, politikoje samprotaujama vadovaujantis tais pačiais fundamentaliais principais. Aristotelio proveržio esmė – kad logikos principai yra universalūs, loginiai santykiai vienodai galioja visose srityse.
Logika kaip disciplina yra universali bet kokiai pažinimo sričiai.
Logikos principai aptarti Aristotelio loginių traktatų rinkinyje „Organonas“, kurį sudaro septynios knygos. Vienoje iš jų – „Kategorijos“ – Aristotelis to meto sąvokomis akcentuoja formaliuosius santykius tarp objektų ir jų pavadinimų: „Iš antrinių esmių rūšis daugiau yra esmė negu giminė, nes ji artimesnė pirminei esmei. Jei kas norėtų apibrėžti pirminę esmę, kas ji yra, tai suprantamiau ir tinkamiau ją apibrėžti rūšimi negu gimine.“
Rūšis ir giminė yra apibendrinimo būdai: individą, kad ir koks jis būtų unikalus ir vienintelis, mes galime įvardinti, priskirdami jį tam tikrai kategorijai, pavyzdžiui, kategorijai „šuo“. Galima dar bendriau klasifikuoti: šunys priskiriami gyvūnams.
Aristotelis kalba ir apie santykį tarp objekto ir jo kategorizavimo būdų (arčiau objekto yra siauresnė klasifikacija) bei klasifikacijos hierarchiją – nuo individualių objektų iki vis bendresnių dalykų, kol galiausiai atsiranda apibendrinimo riba. Aristotelis išskyrė 10 kategorijų, kuriomis galime kalbėti apie objektus, jiems priskirdami tam tikrą laiką, padėtį, buvimo vietą ir panašiai. Viskas, ką mes galvojame apie pasaulį, sukrenta į vieną iš šių dešimties kategorijų.
Kai kurie S yra P, arba Kai kurie lietuviai žiūri krepšinį
Kitas „Organono“ traktatas „Apie aiškinimą“ (gr. „Peri Hermeneias“), žinomas lotynišku pavadinimu „De interpretatione“, kalba apie teiginių struktūrą. Anot Aristotelio, teiginys – toks pasakymas, kai kas nors viena yra sakoma apie vieną dalyką.
Sudėtingus teiginius galima išskaidyti iki paprastųjų – vadinamosios subjekto ir predikato struktūros. Lietuviškai tai būtų veiksnys ir tarinys, bet logikoje atsiribojame nuo gramatinės struktūros, nes logikai tyrinėja mintį, kuri nebūtinai struktūriškai atitinka gramatinę sakinio struktūrą. Tai loginis veiksnys ir loginis tarinys.
Kitas svarbus Aristotelio proveržis – principas, kad teiginiai gali būti tik teigiami arba neigiami. Jų teisingumo sąlygų požiūriu visos variacijos yra tik retorinės puošmenos, tačiau patys teiginiai gali būti arba teisingi, arba klaidingi. Tai leidžia susisteminti, sutvarkyti gana sudėtingą įvairių minčių įvairovę ir jas pradėti dėlioti struktūrų pagrindu.
Dėl aiškumo reikia turėti kvantifikatorius – kiekybės žodelius, kurie nurodo, ar mes kalbame apie visus, ar apie kai kuriuos. Pavyzdžiui, galime sakyti, kad „visi S yra P“ – „visi lietuviai žiūri krepšinį“. Arba galima pasakyti: „kai kurie S yra P“ – „kai kurie lietuviai žiūri krepšinį“.
Aristotelis išskiria keturis teiginių tipus, iš kurių galima sudaryti loginį kvadratą. Kvadrato vienos ar kitos įstrižainės galuose esantys teiginiai yra laikomi vienas kitą paneigiančiais. Jeigu mes sakome teiginį „visi S yra P“ – „visi lietuviai žiūri krepšinį“, tai teiginys „kai kurie S nėra P“ – „kai kurie nežiūri krepšinio“ jam prieštarauja. Negali būti vienu metu taip, kad visi S yra P – „visi žmonės yra mirtingi“ – ir tuo pat metu „kai kurie žmonės nėra mirtingi“.
Iš šių teiginių toliau konstruojami silogizmai, t. y. samprotavimai. Silogizmas yra toks kalbėjimas, kai, priimant tam tikrus dalykus, kažkas kitas būtinai gaunama iš tų dalykų dėl to, kad jie tokie yra. Pavyzdžiui, chrestomatinis silogizmas yra samprotavimas, kai turime du bendruosius teiginius – prielaidas „visi žmonės yra mirtingi“ ir „visi graikai yra žmonės“ ir iš jų gauname išvadą „visi graikai yra mirtingi“.
Struktūra išgrynintai atrodytų taip: „visi B yra C“, „visi A yra B“, „vadinasi, visi A yra C“. Kad ir ką įdėtume vietoje raidžių, visais atvejais, kai struktūra bus išsaugota, mes turėsime taisyklingą samprotavimą, kurio prielaidų teisingumas garantuoją jų išvados teisingumą.
Ar visos katės yra juodos?
Nedidelis pratimas, kurį dažnai duodu įvadinėse paskaitose. Yra dvi prielaidos: „visos katės yra gyvūnai“ ir „kai kurie gyvūnai yra juodi“. Kas nors auditorijoje būtinai pasako kaip išvadą, kad „kai kurios katės yra juodos“. Tai yra intuityvus atsakymas. Tačiau pagalvojus apie šią struktūrą paaiškėja, kad tai yra netaisyklingas samprotavimas.
Iš teiginių, kad visos katės yra gyvūnai ir kad kai kurie gyvūnai yra juodi, niekaip neišplaukia mintis, kad kai kurios katės yra juodos. Tai yra pavyzdys, kaip logika mums leidžia pamatyti situacijas, kuriose mūsų turimas žinojimas arba patirtis įsiveržia į vertinimą ir priverčia mus laikyti tam tikrą samprotavimą teisingu tada, kai jis toks nėra, arba padaryti klaidingą išvadą.
Immanuelis Kantas ir „septem artes liberales“
Pernai minėjome 300 metų jubiliejų nuo Immanuelio Kanto (1724–1804) gimimo. Beje, prieš 100 metų tuometinė Lietuvos Vyriausybė buvo paskelbusi konkursą publikacijai apie I. Kanto Iietuvišką kilmę ir buvo rasta šiokių tokių jo lietuviškų šaknų.
I. Kantas savo garsios knygos „Grynojo proto kritika“ antrojo leidimo pratarmėje apie Aristotelio logiką rašė: „Nuo Aristotelio laikų [logikai] neteko žengti nė žingsnio atgal, jei nenorima pataisymais laikyti kai kurių nereikalingų subtilybių pašalinimo arba aiškesnio išdėstytos medžiagos apibrėžtumo, kuris veikiau susijęs su mokslo elegancija negu su jo tikrumu. Įsidėmėtina ir tai, kad ji iki šiol negalėjo taip pat žengti nė žingsnio pirmyn ir, sprendžiant iš visko, atrodo uždara ir užbaigta.“
I. Kantui atrodė, kad Aristotelis pateikė tobulą žinojimo pavyzdį – mokslą, kuris įgavo antikoje išbaigtą pavidalą. Tai yra ir jo privalumas, ir trūkumas.
Jei trumpam grįžtume į viduramžius, universitetinio mokslo sistemoje rastume septynis laisvuosius menus – „septem artes liberales“, kurie buvo laisvojo, ne techninio išsilavinimo pagrindas. Tai gramatika, dialektika (mūsų dabartiniu supratimu – logika), retorika, muzika, aritmetika, geometrija ir astronomija. Septyni menai buvo skirstomi į triviumą ir kvadriviumą.
Nuo triviumo kilo žodis „trivialu“ – tai, kas savaime suprantama. Taigi nuo triviumo reikėjo pradėti bet kokį mokymąsi: gramatikos, nes turi išmokti kalbą, tada – logikos arba dialektikos ir retorikos, kuri sujungia ir logines, ir gramatines žinias. Viduramžių universitetuose įstoję į laisvųjų menų – filosofijos plačiąja prasme – studijas, žmonės pirmiausia mokėsi gramatikos ir logikos ir tik paskui buvo galima pereiti prie dalykinių specifinių disciplinų.
René Descartes`o išsilaisvinimas iš tuščiažodžiavimo
Nuo viduramžių šokime į 17 amžių, kuriame išvysime René Descartes`ą (1596–1650) – reikšmingą figūrą Vakarų filosofijos istorijoje. Jis patyrė scholastinę viduramžišką triviumo struktūroje dėstomą logiką, kuri jau buvo tiek išplėtota ir tapusi tokia gremėzdiška, kad su loginiu protavimu labai mažai teturėjo bendra.
Nuo triviumo kilo žodis „trivialu“ – tai, kas savaime suprantama.
Savo veikale „Samprotavimas apie metodą“ jis rašė: „Būdamas jaunas aš mokiausi logikos iš filosofijos, o iš matematikos – geometrinės analizės ir algebros. Šie trys menai arba mokslai, atrodo, turėjo truputį padėti mano ketinimui, tačiau įsigilinęs aš pradėjau saugotis logikos, nes pastebėjau, kad silogizmai ir dauguma kitų jos nurodymų, užuot tyrinėjus, leidžia aiškinti tik tai, kas jau žinoma, arba, kaip Lulijaus atveju, tuščiažodžiauti apie tai, ko nežinai. Be abejo, logikoje iš tiesų yra daug tikrų ir gana gerų taisyklių, tačiau čia primaišyta ir daug kitokių – nereikalingų ir kenksmingų. Atskirti jas vienas nuo kitų yra taip pat sunku, kaip visai neapdoroto marmuro luite įžvelgti Dianą ar Minervą. [...] Tai ir buvo priežastis, privertusi mane galvoti, jog reikia ieškoti kito metodo, kuris turėdamas visų trijų minėtų mokslų privalumus neturėtų jų trūkumų.“
R. Descartes`o manymu, scholastinė logika „taip pavergia protą tam tikromis taisyklėmis ir ženklais, kad tampa supainiotu neaiškiu postringavimu ir, užuot buvusi mokslu ir lavinusi protą, tik apsunkina jį“. Jis ragino atmesti ir pamiršti visas perteklines, išvestines taisykles, prirašytas visiems gyvenimo atvejams, ir susitelkti į kelis bazinius principus, kurie, vadovaujantis sveiku protu, padės sukurti ir išvesti visas kitas smulkesnes taisykles.
Žiūrint šiuolaikinio žmogaus akimis, protaujančios mašinos, kurias vadiname dirbtiniu intelektu, kaip tik ir daro tai, ką Descartes`as kritikuoja, – jos duoda mums jau žinomus dalykus arba postringauja apie tai, ko nesupranta.
Leibnizo idėjos didžiuosiuose kalbos modeliuose
Kita didžioji Naujųjų laikų racionalistų istorijos figūra yra Gottfriedas Wilhelmas Leibnizas (1646–1716). Manau, jis šiandien nepaprastai susidomėjęs stebėtų, kas vyksta dirbtinio intelekto tyrimų lauke. Jo idėja – sukurti „mathesis universalis“ – universalaus žinojimo – sistemą. Ją sudarė du aspektai.
G. W. Leibnizas norėjo sukurti dirbtinę simbolių kalbą – „lingua characteristica“. Ši universali ženklų kalba turėjo žymėti sąvokas ir jas reprezentuoti taip, kad jas suprastų skaitytojai nepriklausomai nuo jų gimtosios kalbos. Jis naudojo skaičius ir kai kuriuos matematinius ženklus (pliusai, minusai ir jų kombinacijos). Kitas aspektas – „calculus ratiotinator“ – racionalumo skaičiavimas. Jį sudaro simbolių ir manipuliavimo jais taisyklių rinkinys, kurį naudojant galima išvesti naujas tiesas arba patikrinti siūlomas hipotezes, įvertinti, ar teiginiai turi pakankamą pagrindą.
Didingas G. W. Leibnizo sumanymas nebuvo įgyvendintas, bet jo idėja atsikartoja šiandienos neuroninių tinklų dirbtinio intelekto sprendimuose ir didžiuosiuose kalbos modeliuose. Tai technologiškai kuriami ir pačių mašinų apskaičiuojami vektoriai, sudaryti iš daugybės skaičių. Šios skaičių sekos susiejamos su kiekviena sąvoka, tad jas galima matematiškai apdoroti – sudėti, atimti ir aptikti jų tarpusavio ryšius pagal tai, kaip jos dėliojamos tekstuose.
Aritmetinės operacijos su vektoriais leidžia pamatyti sąvokinius ryšius, kuriuos G. W. Leibnizas buvo idėjiškai užčiuopęs, bet neturėjo priemonių jų realizuoti. Pavyzdžiui, nuo žodžio „karalius“ atėmę vektorių, kuris priskiriamas žodžiui „vyras“, ir pridėję žodžio „moteris“ vektorių, gauname žodžio „karalienė“ vektorių. Šitą informaciją galima ištraukti iš statistinio tekstyno apdorojimo, Leibnizas bandė tą patį pasiekti per sąvokų analizę.
Iki jo mirties joks G. W. Leibnizo logikos tekstas nebuvo paskelbtas, o galiausiai jis dienoraštyje įrašė tokią frazę: „Post totas logicas nondum Logica qualem desidero scriptum est“ („Po visų šitų logikų, kurias bandžiau užrašyti, nė viena Logika, kurią norėjau užrašyti, nebuvo parašyta“). Jis buvo nusivylęs, nes nerealizavo savo grandiozinio sumanymo, tačiau tai, ką jis padarė pakeliui, buvo labai reikšminga logikos raidoje.
George`o Boole`io žingsnis iš žmogiškojo proto teritorijos
19 amžiuje britų matematikas George Boole`is (1815–1864) įvykdė svarbią konceptualią slinktį Aristotelio formos ir turinio atskyrime. Jis sukūrė vadinamąją matematinę logikos analizę – tai visiškai nauja mąstymo vienetų, lemiančių samprotavimo pagrįstumą ar nepagrįstumą, koncepcija.
Pasak G. Boole`io, įmanoma sukurti algebrą esiniams (t. y. objektams), kurie nėra skaičiai. Tai būtų abstrakčių principų skaičiavimo sistema, kurioje interpretacija (turinys) nėra esminė. Šioje sampratoje girdime Aristotelio idėjos aidą, kad yra forma ir yra turinys, ir nuo turinio (t. y. interpretacijos, ką reiškia tie simboliai) nieko nepriklauso. Svarbiausia yra struktūra – simbolių jungimo būdai.
G. Boole`io žingsnio svarba yra ta, kad jis padaro įmanomas atlikti logines operacijas iki interpretavimo, t. y. iki supratimo, ką tu darai. Tai pirmas logikos žingsnis, metaforiškai kalbant, vedantis iš žmogiškojo proto teritorijos – iki tol loginėms operacijoms galiojo supratimo reikalavimas, dabar jis nėra būtina sąlyga. Tai yra prielaida logines operacijas atlikti mašinoms, mechanizuoti mąstymą.
G. Boole`io pažiūras lėmė jo epocha ir aplinka – jis gyveno 19 amžiaus Britanijoje, mašinų industrinės revoliucijos laikais, kai ir į žmogų buvo žvelgiama kaip į sudėtingą mašiną.
Alanas Turingas ir protaujančios mašinos
20 amžiuje britų matematikas ir logikas Alanas Turingas (1912–1954) spręsdamas matematines logikos problemas sukuria vadinamosios Turingo mašinos idėją – kompiuterio prototipą. Iš pradžių tai buvo tik idealus modelis mintiniam eksperimentui, bet galiausiai jis atsirado ir realybėje.
1950 metų spalį A. Turingas paskelbia straipsnį „Computing Machinery and Intelligence“ psichologijos ir filosofijos žurnale „Mind“. Tai buvo vienas iš pirmųjų tekstų, kuriuose rimtai svarstyta ir bandyta atsakyti į klausimą, ar mašinos gali mąstyti („Can machines think?“). A. Turingas rašė, kad iki 2000 metų tai bus įmanoma.
Jis pasiūlė kriterijų, vadinamąjį Turingo testą, kurio idėją pasiskolino iš Viktorijos laikų salonų žaidimo. Yra trys žaidėjai – vyras, moteris ir teisėjas arba publika. Vyras ir moteris pasislepia atskirose patalpose, rašteliais jiems užduodami klausimai, atsakymais į juos kiekvienas bando įtikinti, kad yra moteris. Turingas pritaikė žaidimą taip, kad vienas iš žaidėjų yra mašina, o kitas – žmogus. Kai vertintojas nebepajėgia atskirti, kuris yra kuris, mašina atlieka Turingo testą ir turi būti pripažinta kaip mąstanti.
Alanas Turingas sukuria vadinamosios Turingo mašinos idėją – kompiuterio prototipą.
Mašinos šitą testą jau seniai atliko – sėkmingai internalizavo mūsų natūralioje kalboje naudojamus samprotavimus, nors su loginiais samprotavimais dar nėra taip paprasta. Bet kaip tik prieš Kalėdas du besivaržantys gigantai „OpenAI“ ir „Google“ paskelbė, kad jau turi patobulintus modelius, kurie gerokai pagerina pajėgumus spręsti loginius ir matematinius uždavinius, jie turi integruotą samprotavimo gebėjimą. Kaštai yra nepaprastai dideli, bet tai šiuo atveju yra mažiau svarbu nei galimybės.
Taigi atsiduriame situacijoje, kurioje galima galvoti apie logikos ateitį.
Kas toliau?
Visi nuo Aristotelio iki A. Turingo su logika dirbę mąstytojai buvo skatinami noro geriau suprasti, kaip žmogus mąsto ir kaip turėtų mąstyti. Suprasti, kas mes esame. Net į savo rūšies pavadinimą esame įrašę Homo sapiens – mąstantis, protaujantis žmogus, protaujanti rūšis. O dabar po truputį kyla klausimas, ar mes vis dar tebesitapatiname su šiuo apibrėžimu, su tokia savo savastimi?
Racionalumas ir racionalus mąstymas yra įgūdis, kurį išlaviname. Jis turi tam tikrų natūralių aspektų ir prielaidų, bet paskui jis yra lavinamas su sociumu, pasitelkiant ugdymo sistemas. Šis įgūdis turi būti praktikuojamas. Nepraktikuojamas jis atbunka, atrofuojasi. Turime daug pavyzdžių, kaip įgūdžiai, kuriuos galime deleguoti mašinoms, po truputį nyksta.
Gali atrodyti, kad kalbu kaip žmogus, kuris, tarkime, visą gyvenimą mokė skalbimo rankomis, bet, staiga atsiradus automatinėms skalbimo mašinoms, jo įgūdžiai pasidarė neberelevantiški šiuolaikiniame pasaulyje, tapo nebereikalingi. Arba žmogus, kuris vairavo arba mokė vairuoti, bet štai atsirado autonomiški automobiliai. Savivertė labai smarkiai susvyruoja. Tokiam žmogui pasaulis griūva, jam reikia ieškoti kitų tapatybių, persikvalifikuoti.
Turime daug pavyzdžių, kaip įgūdžiai, kuriuos galime deleguoti mašinoms, po truputį nyksta.
Bet kai mes kalbame apie logiką, kyla klausimas – kur persikvalifikuoti? Kas bus toliau, jei mes atiduodame loginį mąstymą mašinoms, kurios pajėgios jo imtis už mus, ir mes nejučia perduodame labai didelę dalį to, ką patys darome palaikydami savo gebėjimą? Nuolatos atlikdami tam tikras logines operacijas, mes palaikome šį įgūdį. Klausimas atviras: kas toliau?
Logika nuo pat pradžių buvo tapusi tam tikru standartu – kaip spręsti ginčus, kaip spręsti nesutarimus, kaip spręsti problemą atrandant pakankamą pagrindą sprendimui, kuris leistų tą sprendimą padaryti intersubjektyvų, padaryti jį suprantamą sau pačiam ir kitiems. Logika kaip bendras laukas, kuriame galime ko nors ieškoti ir dėl ko nors sutarti.
Dabar visa tai veikiausiai taps intelektinės istorijos paveldu. Dalyku, kurį puoselės privilegijuota entuziastų mažuma. O žmonių rūšies dauguma, ko gero, nukryps kažkur kitur. Panašiai kaip su klasikine muzika, atliekama gyvais instrumentais. Arba kaip su ranka rašomais ilgais kelių puslapių laiškais. Tai žanras, kuris nunyko keičiantis aplinkybėms. Technologiniai komunikacinės sistemos pokyčiai panaikino aplinkybes, kuriomis buvo prasminga rašyti ilgus laiškus, kurie, tarp kitko, reikalavo tam tikrų loginių įgūdžių praktikavimo, nes reikėjo apgalvoti struktūrą, atsirinkti, ką sudėti, kokia tvarka.
Dabar daugelis esame pripratę informaciją gauti visiškai nestruktūruotą. Iš bibliotekų jau išmetėme sisteminius katalogus, nes duomenų jau nebereikia sisteminti, juos galima surasti per automatizuotą paiešką. Mes vis rečiau turime grupuoti duomenis ar objektus. Mes namuose neturime garso įrašų ar knygų kolekcijų, kurias reikėtų kaip nors rūšiuoti. Nes visa informacija yra prieinama daug paprasčiau. Nereikia sistemingai surūšiuoti knygų lentynos, kad būtų galima efektyviai surasti informacijos ar žinių fragmentą. Be to, kam turėti knygų namuose? Jei turi tris knygas, nereikia didelių katalogų ar rūšiavimo įgūdžių.
Pažaiskime šachmatais
Esama pagrindo rizikai ir šiokiam tokiam pesimizmui. Ką tik praėjo šventės – sveikinimų ir šventimų laikas, reikalavęs įvairių, kartais tikrai sudėtingų sprendimų. Antai tinkamai suformuluoti sveikinimą yra nelengvas darbas. Nėra taip jau paprasta surinkti rišlų sakinį, kuris būtų tinkamas tam tikrame kontekste tam tikra proga. Tai reikalauja įgūdžio, pasiekiamo sunkiu darbu. Ir štai tą sunkų darbą mums pasiruošusios palengvinti mašinos. Mes galime pasinaudoti dirbtiniu intelektu ir nevargti. Taip pat su klausimais, ką ir kaip pagaminti šventiniam stalui, kokią muziką paleisti susirinkus svečiams.
Tobulėjant dirbtinio intelekto įrankiams ir plintant jų naudojimui, galime atsidurti situacijoje, kai liks vis mažiau progų tobulinti savuosius intelektinius įgūdžius.
Visi sprendimai yra paruošti, mums nebereikia vargintis. Gali net atrodyti – tai juk puiku. Kur čia ta rizika, kur pesimizmas? Pesimistiška yra tai, kad deleguodamas sprendimus technologijoms žmogus ilgainiui atsisako galimybės palaikyti ar tobulinti savo įgūdžius. Tobulėjant dirbtinio intelekto įrankiams ir plintant jų naudojimui, galime atsidurti situacijoje, kai liks vis mažiau progų tobulinti savuosius intelektinius įgūdžius.
Yra rizika, jog po dešimties metų OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, angl. „Organisation for Economic Co-operation and Development“ – red. past.) tiriami ir matuojami suaugusiųjų raštingumo ir samprotavimo gebėjimai gali dar labiau nukristi, nei nukrito per paskutinius dešimt metų.
Bet užbaigti paskaitą norėčiau optimistine alegorija – mintiniu eksperimentu. Įsivaizduokime bendruomenę žmonių, kurie bendrauja žaisdami šachmatais. Tai yra jų bendrabūvio būdas. Įsivaizduokite, kad žaidimas šachmatais yra tik alegorija viso kito – atvirukų ir laiškų siuntimo arba kitokio dėmesio rodymo kitam, politinių sprendimų priėmimo ir panašiai.
Šiems žmonėms žaidžiant šachmatais tam tikru metu atsiranda prietaisų, kurie gali padėti žaisti efektyviau. Ilgainiui žmonėms pasidaro nebeįdomu, nes jie supranta, kad mašinos gali žaisti ir be jų. Žmonėms nereikia dalyvauti. Galima sujungti prietaisus – kompiuterius ar telefonus – ir tegu jie žaidžia patys. Žmonės tame procese pasidaro visiškai nereikalingi.
Ką jiems tada veikti? Manau, kad galima išsitraukti šachmatų lentą ir žaisti patiems, be mašinų. Jei būsime pakankamai laisvi ir pakankamai geranoriški (ar taip bus – kitas sudėtingas klausimas), turėsime galimybę vėl iš naujo atrasti logiką, t. y. rasti būdų patiems priimti sprendimus, būdų juos pagrįsti ir būdų jais dalintis.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
