„Jis visada gyveno muzikoje. Visada pirštus judindavo. Jaučiau, kad jo viduje visada skamba muzika“, – prisimindamas šviesaus atminimo „Dainos teatro“ įkūrėją, kompozitorių ir muzikantą maestro Andrių Kulikauską sakė Petras Vyšniauskas.
Lapkričio 17-osios vakarą nuskambėjo liūdesio pilna nata – į amžinybę iškeliavo mylimas ir branginamas maestro A. Kulikauskas.
Pasirodžius žiniai, socialinės medijos prisipildė prisiminimų žmonių, kurie buvo savo gyvenimo kely sutikę maestro. Žinutėse žmonės kartojo, kad jis buvo ne tik puikus muzikantas, genialus kūrėjas, bet ir geras žmogus, mūsų atmintyje toks jis ir liks.
Jis buvo mylimas visų, tiek muzikos gurmanų, vertinančių skambesio subtilumus, tiek kiekvieno, tiesiog mylinčio muziką. Žmonės mylėjo A. Kulikauską, o jo dainos paliesdavo visus.
„Jis buvo muzika“
Aktorė, viena iš „Dainos teatro“ įkūrėjų Ilona Balsytė LRT KLASIKAI sakė, kad šviesaus atminimo A. Kulikauskas buvo itin dosnus, o aktorės buvimas scenoje tampriai siejasi būtent su A. Kulikausku. Juos siejęs kūrybinis ryšys truko beveik 40 metų.
„Lietuva neteko neeilinės asmenybės. Mūsų muzikinė kultūra tampriai susieta su A. Kulikausku. Nuo pat „Vilniaus aidų“ iki „Dainos teatro“. Sakydavome, kad jis – mūsų muzikinis vadovas. Vytauto Kernagio kūryba yra paliesta A. Kulikausko, jis nuolat dalindavosi savo idėjomis“, – sako I. Balsytė.
Aktorius ir muzikantas Saulius Bareikis sakė, jog žinia apie A. Kulikausko mirtį jį pasiekė kartu su „Aktorių trio“ važiuojant namo iš Klaipėdos. „Aktorių trio“ taip pat yra kūrę kartu su maestro.
„Yra labai nedaug žmonių, su kuriais taip arti, tiek muzikine, tiek žmogiškąja prasmėmis, susilietėme gyvenime, galėčiau ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Jis buvo labai dosnus žmogus, kuris labai dalindavosi savimi, savo dėmesiu, siūlydavo idėjas kūriniams. Prisiminiau Andriaus parašytą roko operą, kuri taip ir neišvydo dienos šviesos...“ – prisiminimais dalijosi S. Bareikis.
„Lietuvai galėjo būti padovanota dar daug dalykų“, – pridūrė I. Balsytė.
Taip pat skaitykite
Liūtu ne kartą save pavadinęs šviesaus atminimo kūrėjas A. Kulikauskas buvo žinomas dėl savo energijos ir žemaitiško charakterio.
„Jis buvo labai spontaniškas, energingas žmogus. Prisimenu vieną epizodą. Sėdėjome kavinėje „Keistuoliuose“ (Keistuolių teatre – LRT.lt) aš, Olegas Ditkovskis ir Andrius Kulikauskas. Ir kažkoks vaikas nuo gretimo stalelio pradėjo eiti link mūsų iš už Andriaus nugaros, apėjo jį, pažiūrėjo ir nubėgo pas mamą. Mama atsiprašė, nes vaikas norėjo pasižiūrėti, koks žmogus sėdėjo. Turiu omeny jo šukuoseną“, – pasakojo S. Bareikis.
Pasak aktoriaus, šviesaus atminimo A. Kulikauskas visiškai atsiduodavo tam, ką daro, įsitraukdavo.
„Ta savybė nedingdavo nulipus nuo scenos, jis kaip vaikas įsitraukdavo 100 proc., būdavo čia ir dabar, ne sau“, – pridūrė S. Bareikis.
„Jis kitaip ir negalėjo būti. Tai buvo ypatingas žmogus. Nenubrėžčiau ribos tarp scenos ir gyvenimo, jis toks ir buvo visada. Nenoriu sakyti, kad nulipęs nuo scenos jis buvo artistiškas. Atvirkščiai, jis gyvenime buvo ypatingas ir toks pat išeidavo į sceną“, – kalbėjo I. Balsytė.
Pasak aktorės, A. Kulikauskas labai mylėjo muziką. Pats jai pasakojo, kaip būdamas mažiukas pradėjo groti akordeonu, nes „reikėjo, kad kas grotų“.
„Jis turėjo tokią Dievo dovaną muzikuoti. Kartais galvodavau, kiek jame yra tos muzikos... Jis buvo muzika. Jis pats buvo ta muzika, ar grodavo, ar dainuodavo, ar kurdavo. Jis buvo visa muzikos esmė. Labai ypatinga asmenybė“, – pridūrė I. Balsytė.
„Baltas pavydas“, – kalbėdamas apie A. Kulikausko kūrybą, sakė S. Bareikis.
Aktoriaus teigimu, Lietuva neteko labai originalaus menininko, kuris, anot S. Bareikio, buvo neįvertintas, jis niekada netapo Kompozitorių sąjungos nariu.
„Jis pats studijavo aranžuotę iš knygų, buvo neeilinis aranžuotojas. Siūlydavo įdomių sprendimų, kalbant apie balso ar harmonijos sritį, jo idėjos buvo labai vertingos. Andriaus natūra buvo ne lėkšta ir ne paprasta, o labai turtinga“, – kalbėjo S. Bareikis.
„Jis visada gyveno muzikoje“
Žinomą džiazo muzikantą, saksofonininką, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Petrą Vyšniauską su A. Kulikausku siejo bene 50-ies metų draugystė. Abu kilę iš Plungės. P. Vyšniauskas kartu su kitais plungiškiais, tarp jų ir Daiva Tamošiūnaite, organizavo paramos koncertą A. Kulikauskui „Būn Tep“.
Prisimindamas jų draugystės pradžią P. Vyšniauskas sako, kad A. Kulikauskas Plungėje buvo labai populiarus. „Jis vaikščiodavo, o žmonės sakydavo: „O, žiūrėkit, Kulikauskas eina“, jo šukuosena buvo originali, jis labai išsiskyrė iš visų“, – dalijosi P. Vyšniauskas.
Šviesaus atminimo kūrėjas vyresnis už P. Vyšniauską šešeriais metais.
„Jis buvo aktyvus muzikiniame gyvenime, labai viskuo domėjosi. Tai buvo maždaug 70-ieji metai. Plungės kultūros namuose jis vadovavo ansambliui, ir aš ten kažkaip sukinėjausi. Buvau visiškai vaikas, man buvo gal 12–13 metų, grojau saksofonu. Ieškojom naujų formų. Vakarais į kultūros namus prisinešdavom daiktų, magnetofonų, ieškodavom naujų garsų. Yra kažkur išlikę įrašai“, – LRT.lt kalbėjo P. Vyšniauskas.
Kartu su A. Kulikausku jis daug muzikavo, taip pat grodavo ir vestuvėse. „Grodavom tik instrumentinę muziką ir to visiškai pakako“, – pridūrė saksofonininkas. Jų bendradarbiavimas Plungėje truko iki 1973 m., kai A. Kulikauską pakvietė į filharmoniją Vilniuje, į „Vilniaus aidus“, nes A. Kulikausko kuriamos dainos buvo žinomos visoje Lietuvoje.
Kai ir pats apsigyveno Vilniuje, kūrėjai susitikdavo, bendraudavo, yra įrašę keletą plokštelių.
Pasak žinomo saksofonininko, A. Kulikausko talentą įrodo jo dainų ilgaamžiškumas.
„Tos dainos, kurios dabar skamba, jos daugiausia, man atrodo, parašytos Plungės periodu, tai ir „Gintarai“, ir kiti kūriniai. Jas patvirtino laikas. Tos dainos ir pasiliks. Andrius net tais laikais, kai buvo labai sunku gauti įrašų, klausėsi daug muzikos. Plungės kultūros namuose klausėmės „The Beatles“, „The Rolling Stones“. Buvom įrašę tokią juostą. Gyvenom tokį paslaptingą, mistišką muzikinį gyvenimą“, – prisiminimais dalijosi žinomas muzikantas.
„Andrius buvo tikras, nuoširdus. Jis visada gyveno muzikoje. Visada pirštus judindavo. Jaučiau, kad jo viduje visada skamba muzika. Jam tai buvo labai svarbu“, – pridūrė P. Vyšniauskas.
„Lietuvos genijus“
Keistuolių teatro vadovas Aidas Giniotis LRT RADIJUI sakė, kad A. Kulikauskas jam buvo kaip mokytojas, draugas, brolis ir tėvas kartu.
„Sunkiu gyvenimo metu jis mane net priėmė gyventi pas save porai metų. Mes su juo buvome labai artimi“, – sekmadienio vakarą kalbėjo menininkas.
Pasak A. Giniočio, maestro jau kurį laiką geso. Savaitgalį, švęsdamas savo jubiliejų, A. Giniotis kalbėjo su šviesaus atminimo kūrėjo žmona ir prašė pašnibždėti A. Kulikauskui į ausį, kad jis atsigautų, tai būtų dovana.
A. Kulikauskas į amžinybę iškeliavo per A. Giniočio gimimo dieną.
„Matyt, toks yra gyvenimas – kažkas švenčia gimtadienį, o kažkas išeina“, – sakė menininkas.
Kalbėdamas apie A. Kulikausko muzikinį paveldą, jo draugas sakė, kad šis yra neįkainojamas.
„Mano galva, tai buvo toks Lietuvos genijus. Būti tokio kuklaus, žemiško charakterio ir kurti tiek gerų darbų gali tik genijus“, – LRT RADIJUI sakė A. Giniotis.
Spalvingas ir jautrus muzikos virtuozas
Aktorė, dainininkė, rašytoja Nijolė Narmontaitė LRT RADIJUI sakė, kad nebuvo nė vieno karto, kad ji nepaminėtų Andriaus pavardės savo koncertuose.
„Kada tik pasakydavau jo pavardę, visa salė pradėdavo ploti. Paklausdavau: „Ar jūs atsimenate jo ševeliūrą?“, visa salė ošti pradėdavo“, – pasakojo N. Narmontaitė.
„Netekome beprotiškai spalvingo, be galo jautraus žmogaus, muzikos virtuozo ir, svarbiausia, labai artimo draugo“, – pridūrė aktorė N. Narmontaitė.
Kulikausko pamokas perduoda ir savo mokiniams
A. Kulikausko mokinė, pianistė, dainų autorė ir muzikos mokytoja Justė Kazakevičiūtė LRT.lt sakė, kad nuolatinį maestro palaikymą ji juto nuo pat pirmų pažinties akimirkų, per atrankas į „Agatos“ stovyklą daugiau nei prieš 10-metį.
„Pas šį mokytoją tikėjausi nepatekti, jis man atrodė labai griežtas, piktas, kol susipažinau... Tada iš karto supratau, kad jis – visiškai ne toks žmogus, jis tikrąja to žodžio prasme „pūkuotas“, labai švelnus, palaikantis. Žmogus, kuris niekada nepasakys to, ko negalvoja, tai žmogui, kuris mokosi kurti, davė kažką ypatingo. Pati stengiuosi perduoti tai ir savo mokiniams, labai dažnai jį cituoju.
Visada prisiminsiu ir jo pokštus, kaip jis mūsų paklausdavo, ar labai mylim muziką, o atsakius, kad taip, sakydavo atnešti akordeoną iš kitos stovyklos pusės, nes juk iš didelės meilės gali viską padaryti“, – šviesiais prisiminimais dalijosi J. Kazakevičiūtė.
Pasak pašnekovės, A. Kulikauskas visiškai neskaičiavo skiriamo laiko, visada atsiliepdavo į skambučius, padėdavo rasti išeitį, rasdavo laiko susitikti.
„Ypatingas žmogus. Mes – kaimynai, susiskambindavome, išeidavome į kiemą, būdavo, ir pas mane repetuodavome, planavome ir dainą kartu įrašyti, bet yra, kaip yra...“ – pasakojo maestro mokinė.
Stovykloje užsimezgusi kūrybinė pažintis lydėjo ir koncertuose. Maestro dažnai kviesdavo Justę koncertuoti kartu.
„Pusę Lietuvos esame kartu apvažiavę. Pamenu, vykom į jo gimtąją Plungę, ten turėjo būti koncertas, o prieš jį Andrius man sako: „Juste, negaliu eiti į sceną, tu eik pirma.“ Atsimenu jo tikrumą ir nebijojimą parodyti, kad jis, net būdamas scenos grandas, profesionalas, vis tiek jaučia scenos baimę. Bet susikaupdavo ir išeidavo. Tai pamokos, kurių net neįmanoma įvertinti“, – mintimis dalijosi J. Kazakevičiūtė.
Dainų autorė teigia visada jautusi A. Kulikausko palaikymą, sakė sulaukusi jo skambučio ir prieš pat solinį koncertą. Maestro patarė, ką daryti, ko nedaryti, kaip elgtis.
„Jis mane nuolat ragindavo, kartais net labai griežtu tonu, bet tą griežtą toną priimdavau kaip mylintį. Jis pasakydavo tvirtai žemaitiškai, bet visada suprasdavau, kodėl jis taip pasakė, kur turiu judėti. Jis supažindino su tuo, kas svarbiausia muzikoje, ypač – dainuojamojoje poezijoje“, – sakė pianistė.
Pasak jos, A. Kulikausko muzika jos kūryboje tarsi eina kartu. „Esu girdėjusi, kad žmonės sako, jog girdėti, kad mokiausi pas Kulikauską. Tai didžiausias komplimentas“, – pridūrė J. Kazakevičiūtė.
„Andrius man pasakojo, kaip jį už visokias išdaigas išmetė iš vienos ar kitos konservatorijos, jis niekaip nepabaigė, bet Andrius yra tikro, paties nuoširdžiausio mokytojo pavyzdys, jis niekada nebandė ko nors vaidinti, visada buvos toks, koks yra“, – prisimindama šviesaus atminimo mokytoją maestro A. Kulikauską sakė J. Kazakevičiūtė.
