„Icchokas Meras – rašytojas, sujungęs lietuvių ir žydų tapatybes bei kultūrines tradicijas. I. Meras tapo novatoriumi ir pirmuoju tokiu ryškiu Holokausto atminties liudytoju lietuvių literatūroje“, – interviu LRT.lt sako literatūrologas, poetas Mindaugas Kvietkauskas. Šiandien, spalio 8 d., žydų kilmės Lietuvos rašytojui I. Merui būtų sukakę 90 metų. Jo netekome 2014 m. kovą.
Išgelbėtas nuo sušaudymo ir mylėjęs Žemaitiją
1941 m. liepą septynmetis Icchokas kartu su mama ir seserimi varyti sušaudyti į Kelmės dvaro žvyrduobę. Tačiau motina išstūmė vaikus iš voros. Juos nusivedė buvusi šeimos tarnaitė Michalina Legantienė. Po įvairių slapstymųsi Icchoką priėmė ir iki pat pilnametystės kaip neva savo septintą vaiką augino neturtingų ūkininkų Dainauskų šeima. Ten augdamas Icchokas turėjo lietuvišką vardą – Algirdas Dainauskas. Piemenavo, dirbo sunkius ūkio darbus.
„Paprastų ūkininkų žmogiškumas išsaugojo didžiulį talentą lietuvių literatūrai ir kultūrai.
Pats I. Meras sakė, kad augdamas Dainauskų šeimoje suaugo kartu su žeme, kad jautė vienybę su savo gimtųjų vietų, Kelmės krašto, Žemaitijos žeme. Tą ryšį visąlaik stipriai pabrėžė. Teigė, kad savyje turėjo dvigubas šaknis – ir žydiškas, ir lietuviškas. Kad jo kūryba augo iš dvigubų šaknų“, – pasakoja M. Kvietkauskas.
I. Meras baigė Kauno politechnikos institutą, dirbo radijo, televizijos inžinieriumi Lietuvos kino studijoje, parašė kelis scenarijus, pagal kuriuos pastatyti filmai. Į literatūrą atėjo tarsi lanku, netiesiogiai. Bet jau pirmoji jo knyga, debiutinė novelių apysaka „Geltonas lopas“, išleista 1960 m., buvo sukrečianti. Pirmąsyk lietuvių literatūroje taip atvirai prabilta apie Holokaustą.
„Tos novelės tarsi skirtos vaikams, jauniesiems skaitytojams. Apysakos jungiamoji gija – žydų berniukas Beniukas. Jo pasakojimuose galima atpažinti autoriaus autobiografines patirtis.
Kartu ta knyga – nevaikiška. Tai be galo atviras, tikslus ir preciziškas pasakojimas apie Holokaustą Lietuvoje“, – teigia pašnekovas.
Didysis lūžis ir proza, primenanti Kafką
M. Kvietkauskas didžiuoju lūžiu vadina I. Mero romaną „Lygiosios trunka akimirką“, pasirodžiusį 1963 m. Rašyti knygą apie Vilniaus geto įvykius skatino Paryžiuje gyvenusi žymi Lietuvos žydų gelbėtoja Ona Šimaitė.
„Šie įvykiai perteikiami kaip universalios kolizijos tarp žmogiškumo ir žvėriškumo, kaip egzistencinio pasirinkimo lygtys. Jis kalba apie Vilniaus getą, bet kur kas platesniu mastu, apie egzistencinį žmogaus laisvės ir atsakomybės pasirinkimą.
Romano pagrindinė situacija – šachmatų partija. Ją lošia talentingas žydų berniukas su nacių geto viršininku Šogeriu. Berniukas žaidime pasirenka maištą, pasipriešinimą nacio prievartai, jo grasinimams toje lygtyje“, – atkreipia dėmesį literatūrologas.
Pasak jo, pati romano idėja, rašymo būdas, konstrukcija – itin modernūs ir aukšto lygio. Tokio eksperimentinio, lakoniško, egzistencialistinio romano pasirodymas tuometį lietuvių prozos kontekstą nustebino ankstyvumu. „Lygiąsias trunka akimirką“ galima lyginti su Antano Škėmos prozos novatoriškumu išeivijoje.
„Rašytojas Rimantas Kmita teigė, kad kai skurdžioje kultūrinėje sovietmečio aplinkoje modernioji literatūra vis dar buvo draudžiamas vaisius, I. Meras jau rašė kalba, primenančia Hemingway’aus, Kafkos ar Becketto prozą. Tai tikrai buvo didžiulis lūžis“, – pripažįsta M. Kvietkauskas.
Anot jo, vien šis romanas leidžia suprasti, koks talentas buvo išsaugotas Holokausto metu. „Lygiosios trunka akimirką“ ir kita I. Mero proza, vėlesni kūriniai „Ant ko laikosi pasaulis“, „Mėnulio savaitė“, novelės per žmogaus gyvenimo dilemas veda prie fundamentalių klausimų. Tekstai dažnai atsiremia į biblinius siužetus, amžinuosius pasakojimus apie žmogaus lemtį, susieja Lietuvos istoriją ir situacijas su universaliais klausimais, bendromis Europos civilizacijos vertybėmis.
„Panašiai yra I. Mero romane „Ant ko laikosi pasaulis“. Jis pasakoja apie lietuvę gelbėtoją, paprastą moterį, dirbančią tarnaite mažame miestelyje. Ji karo metais priima įvairių tautybių vaikus: ir žydą, ir rusę mergaitę, ir, jau pokariu, besislapstantį vokietį berniuką, kurio tėvai turbūt nužudyti Rytprūsiuose. Šiuos skirtingus vaikus augina kaip jų bendra mama.
Tai žmogiškosios atjautos ir apskritai motinystės kaip etinės laikysenos išaukštinimas, glorifikacija karo metu, peržengianti visas kitas ribas bei priešpriešas“, – sako pašnekovas.
Mažojo romano meistras, sulaukęs tarptautinės šlovės
1971 m. I. Meras parašė provokatyvų, eksperimentinį romaną „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“.
„Jis gali būti laikomas literatūriniu, radikaliu maištu, pasipriešinimu bet kokioms socrealistinėms ar cenzūrinėms tendencijoms. Radikaliai modernistinis romanas. Jame užkoduotas maištas prieš totalitarinę prievartą, terorą.
Romanas buvo išspausdintas žurnale „Pergalė“. Bet nebuvo priimtas spaudai tuometėje leidykloje „Vaga“, apkaltintas literatūriniu schematizmu, pesimizmu, apskritai kaip idėjinė klaida“, – teigia M. Kvietkauskas.
1972 m., matydamas, kad ėjimas literatūrinio laisvėjimo keliu vis sunkėja ir konfliktas su sovietine sistema gilėja, I. Meras apsisprendė išvykti į Izraelį. Jo vardas ir kūryba Lietuvoje bei Sovietų Sąjungoje išbraukti iš literatūros istorijos, žinynų, kritikos veikalų, knygos dingo iš bibliotekų.
Tačiau I. Merą priėmė lietuvių išeivija Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lietuvoje uždraustas romanas „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“ 1976 m. išleistas Čikagoje. Laisvajame pasaulyje I. Mero laukė tarptautinis pripažinimas.
I. Meras aiškiai išsaugojo savo dvigubą, lietuvišką ir žydišką, tapatybę.
Per rašytojo gyvenimą išleista daugybė jo kūrybos vertimų įvairiomis kalbomis. Net 16 jo knygų leidimų vokiečių kalba, 8 prancūzų, taip pat anglų, ispanų, hebrajų, vengrų, italų, kitomis kalbomis. Jo knygos pelnė recenzijas tokiuose Vakarų dienraščiuose kaip „Le Figaro“, „The Washington Times“, „Frankfurter Allgemeine“. Žymusis žurnalas „The New Yorker“ 1975 m. I. Merą pavadino vienu didžiausių mažojo romano meistrų. Šią frazę savo recenzijoje panaudojo garsusis literatūros kritikas George’as Steineris.
„I. Meras pasiekė didžiulį tarptautinį pripažinimą. Šis jo vaidmuo buvo labai svarbus Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. I. Meras, kai tik turėjo galimybių, ėmė dalyvauti Lietuvos kultūriniame gyvenime, grįžo į gimtąją Kelmę, nuolat čia lankydavosi.
Jis aiškiai išsaugojo savo dvigubą, lietuvišką ir žydišką, tapatybę. Kartu jis buvo skaudžiausių istorinių Holokausto patirčių liudytojas, grąžinantis šią atmintį. O drauge – ir turbūt vienas pirmųjų rašytojų, leidusių lietuvių skaitytojui pažinti Izraelio realybę“, – pasakoja literatūrologas.
I. Mero vėlesnė proza, romanas „Sara“, novelės kalba apie į Izraelį atvykusių naujakurių gyvenimą. Pasak M. Kvietkausko, I. Meras gerokai plėtė savo kūrybą ir lietuvių literatūros horizontus, darydamas juos vis aktualesnius bei šiuolaikiškesnius.
M. Kvietkauskas pabrėžia, kad I. Meras buvo labai svarbi atrama, prasidėjus šiuolaikinei lietuvių kultūros sklaidai užsienyje, taip pat Izraelyje. Ši sklaida nuolat susidurdavo su Holokausto istorijos keliamais klausimais.
„Noriu prisiminti autoritetingą I. Mero paramą 2008 m., kai Lietuva pirmąkart dalyvavo Jeruzalės knygų mugėje kaip garbės viešnia. Tai Izraelio visuomenėje ir spaudoje sulaukė daug klausimų, įvairių vertinimų. Bet I. Meras savo interviu ir pasisakymuose tuomet labai pabrėžė, kad Lietuvoje vyksta didelė nacionalinio sąmoningumo kaita, Holokausto nusikaltimų pripažinimas ir jog būtina kurti Izraelio bei Lietuvos dialogą“, – komentuoja pašnekovas.
Kūryba gyva ir šiandien
2010 m. I. Merui suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, rašytojas pelnė ir kitų valstybinių apdovanojimų. Jo kūryba gyva ir šiandien. Romanas „Lygiosios trunka akimirką“ – mokyklinės programos kūrinys. Autoriaus kūryba taip pat dėstoma aukštosiose mokyklose.
„Kaip universiteto dėstytojas nuolat susiduriu, kad I. Meras vis iš naujo atrandamas. Kalbant apie romaną „Lygiosios trunka akimirką“, šiuolaikinė studentų karta kaskart vis iš naujo atranda jį kaip be galo aktualų kūrinį.
Jis paliečia klausimus apie žmogiškumą ribinėse situacijose ir pabrėžia laisvo žmogaus pasirinkimo galimybę. Net tada, kai atrodo, kad pasirinkimo nėra. Centrinis taškas I. Mero kūryboje – laisvas žmogaus moralinis apsisprendimas“, – teigia M. Kvietkauskas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
