Po dešimtmečio išleistas naujas geriausios 2014 Metų knygos vaikams „Spintos istorijos“ leidimas. Leidyklos „Terra Publica“ parengtoje publikacijoje – pokalbis su knygos autore leidyklos „Debesų ganyklos“ vadove Danguole Kandrotiene apie knygų leidybos madas ir knygų aktualumą praėjus 10 metų nuo išleidimo.
– Knyga „Spintos istorijos“ pirmą kartą išleista 2013 metų gale, o geriausios Metų knygos titulas jais suteiktas 2014 metais. Knyga yra įtraukta į rekomenduojamų knygų vaikams sąrašus. Pirmąją knygos „Spintos istorijos“ leidimą spalvotais piešiniais iliustravo žymi Lietuvos dailininkė Jurgita Rancevienė. Po dešimties metų knyga „Spintos istorijos“ išleista nauju formatu ir su juodai baltomis iliustracijomis. Kodėl?
– Daugelis skaitytojų atkreipia dėmesį į naują viršelį ir tai, kad knygos iliustracijos – nebe spalvotos, o juodai baltos. Bet pasikeitė daug daugiau: knygos formatas, apimtis, teksto dydis, knygos dailininkė ir piešinių spalvotumas.
Paskutinio leidimo knygą iliustravo talentinga jauna dailininkė Olya Yatsenko iš Ukrainos. Nepakitęs išliko knygos tekstas ir pavadinimas. Perskaičiusi knygą iš naujo pataisiau tik Emilijos (pagrindinės knygos herojės) gimimo metus. Nes dabar jai jau būtų 18 metų. Dažniausiai vaikų knygose pagrindinis herojus būna skaitytojo amžiaus, šiuo atveju – septynerių, nes knyga skirta vaikams nuo 7 metų. Tokiu atveju, skaitytojui lengviau susitapatinti su personažu ir pažvelgti į istoriją veikėjo akimis.
– Ar knygos iliustracijų spalvotumą lėmė noras sumažinti knygos savikainą?
– Tikrai ne, nors ir tai šiais laikais būtų protingas sprendimas. Iš tiesų, tai lėmė pasikeitusios knygų leidybos mados. Nes prieš gerą dešimtmetį, pirmojo knygos leidimo metu, buvo madinga knygas spausdinti spalvotai, ant blizgaus kreidinio popieriaus, o pirkėjai vaikų knygose ieškojo tik spalvotų iliustracijų.
Dabar naudojamas ofsetinis popierius lengvai perdirbamas ir ekologiškesnis, o pilnai spalvota spauda būdinga paveikslėlių knygoms, taip pat negrožinėms pažintinėms knygoms, pavyzdžiui, enciklopedijoms. Iš tiesų, tai, kad knyga nespalvota visiškai netrukdo vaikui įsivaizduoti istorijos ir jos personažų. Nieko panašaus! Kai kurie Vakarų Europos leidėjai, ypač ispanai, prancūzai knygose nenaudoja iliustracijų su pagrindiniais veikėjais tam, kad neapribotų skaitytojo fantazijos.
– Ar pasikeitė ne tik knygų mados, bet ir patys skaitytojai?
– Žinoma! Pasaulis nestovi vietoje, o gebėjimui skaityti ir pačiam knygų skaitymui didžiausią įtaką daro ekranai. Tiek suaugusieji, tiek ir vaikai vis sunkiau koncentruoja dėmesį, jiems sunku perskaityti ir suprasti ilgą tekstą, sunkesnius žodžius ar terminus, mažėja vartojamų žodžių kiekis. Iš tiesų, vienintelis būdas praturtinti žodyną – tai skaityti ar klausytis grožinių knygų.
– Jūsų knygoje savo istorijas vaikams pasakoja seniai nebenaudojami drabužiai. Ar manote, kad dabar tvarios mados temos aktualesnės negu prieš dešimtmetį, kai pirmą kartą išleidote knygą?
– Iš tiesų tikrai taip. Tuomet, kai rašiau knygą, UAB „Vinted“ dar niekas nežinojo, o dabar ši kompanija – pirmasis Lietuvos „vienaragis“, žinoma visame pasaulyje. Tuomet tai buvo tikrai labai nauja vaikų literatūroje ir tikrai ne visi literatūros kritikai tai „užčiuopė“. Daugiausia buvo kalbama apie šeimos istoriją, nes kiekvienas spintos gyventojas, drabužis ar aksesuaras, pasakoja Emilijos šeimos istoriją.
– O kaip jūsų vaikystės atsiminimai ar jūsų šeimos istorija susijusi su knyga? Kiek šioje knygoje yra Danguolės, bet ne rašytojos?
– Įdomus klausimas! Hmm, kai po Metų knygos apdovanojimo keliavau po mokyklas ir pasakodavau apie knygą, kaip ją sugalvojau ir panašiai, visuomet pasakodavau apie seną medinį senelių namą, kuriame gyvename. Ten, iš tiesų, buvo palėpė, o norint ją pasiekti tekdavo lipti baisiai nepatogiomis kopėčiomis.
Aš lyg pro rūką prisimenu, kad tėtis mamos prašymu, jas atremdavo į sieną ir nuleisdavo ant grindų, kad aš nelipčiau į palėpę ir nenusisukčiau sprando. Bet niekas neprasprūsta pro vaiko akis, tad vieną dieną aš kažkaip į tą palėpę užsikabarojau. Tiesa, Emilija knygoje turi 2 brolius ir vienas jų už žandų užsikišęs du kukulaičius vaizduoja begemotą. Taip darydavo ir mano brolis Vidas, – su juo niekada nebūdavo liūdna.
Smagi istorija nutiko su audinių rietimu, kuris knygoje aprašytas kaip audinys su dobiliukais. Mano mama siuvo ir aš gerai prisiminiau jos spintoje buvusį ryškiai žalią audinį su dobiliukais, paskui jis kažkur dingo. Tokius tikriausiai audė Alytaus tekstilės kombinatas. Kai neseniai vienuose namuose radome tą patį audinį, paaiškėjo, kad ant jo nupiešti visai ne dobiliukai, o gėlytės!
– Ar tai tas pats audinys, kurį dailininkė nupiešė ant kareivio uniformos?
– Taip, iš tiesų taip. Pirmame knygos leidime nebuvo kareivio piešinio iš viso, nes tai nebuvo svarbu knygos leidimo metu. Olyai Yatsenko nusiuntėme knygos tekstą, išverstą į ukrainiečių kalbą, ir ji galėjo pati nuspręsti, kokias knygos scenas piešti. Net ir pastabų pirmiesiems eskizams beveik neturėjau, viskas vyko gana sklandžiai. Kai Olya atsiuntė visos knygos piešinius, pamačiau kareivį su gėlėta uniforma. Man taip suspaudė širdį! Aš supratau, su kokia emocija dailininkė piešė šią iliustracija, ir kokią prasmę ji turi dabar, kai jos šalyje vyksta karas.
– Ar tada ir gimė idėja išleisti knygą ukrainiečių kalba?
– Ne, knygos leidimas ukrainiečių kalba buvo mūsų programos vaikams dalis, kurią iš dalies finansavo Kūrybiškos Europos programa. Mano svajonė buvo, kad ukrainiečių vaikai, kurie gyvena Lietuvoje, galėtų skaityti geriausias knygas vaikams (bent jau Metų knygas) savo kalba, nes daug ukrainietiškų knygų išverstos ir prieinamos mūsų šalies skaitytojams.
Bet iš dalies jūs teisi, tuomet atsirado noras nors keletą knygų nusiųsti į Ukrainą ir padovanoti vaikams, kurie tiesiogiai nukentėjo nuo karo. Ir tai pavyko padaryti bendradarbiaujant su Labdaros ir paramos fondu „Saulės smiltys“, kuris globoja nuo karo nukentėjusias šeimas, pabėgėlių centrus ir remia karius.
Labdaros konvojus dažniausiai lydi pati fondo vadovė Marija Dubickienė. Ji atsiuntė nuotraukų, kuriose vaikai laiko knygas. Jos sukėlė daug emocijų, ir džiaugsmas, kad knygos jau pas tikruosius herojus – ukrainiečius ir baimė dėl paramą vežančių žmonių, kurie kiekvieną minutę rizikuoja savo gyvybėmis.
Tekstą parengė Laura Apanovičiūtė.
D. Kandrotienės knyga „Spintos istorijos“ – geriausia 2014 metų knyga vaikams. Tarptautinė jaunimo ir vaikų biblioteka (esanti Miunchene, Vokietijoje) šią knygą įvertino kaip vieną iš 200 vertingiausių metų kūrinių vaikams ir jaunimui pasaulyje. Knyga išversta į latvių ir ukrainiečių kalbas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
