Kultūra

2018.12.02 09:24

T. Gaudiešius-Junior A: po komos supratau, kad „po to“ gali ir nebebūti

Domantas Razauskas, LRT RADIJO laida „Pakartot“, LRT.lt2018.12.02 09:24

„Esu bardas su kompiuteriu“, – LRT RADIJO laidoje „Pakartot“ savo elektroninės muzikos atlikėjas Tautvydas Gaudiešius-Junior A ir prisipažįsta, kad nieko neišmano apie muzikos teoriją ir natas, o sėkmingiausią kūrinį „Sleep Machine“ sukūrė vos antrą kartą prisėdęs prie muzikos kūrimo programos. Atlikėjas sako, kad tik patyręs komą nusprendė, kad svajonių siekti reikia čia ir dabar, ir pasinėrė į muziką.

– Tautvydai, pataisyk mane, jeigu aš klystu – mes gyvename Vilniuje ir nematome, kaip žmogus, gyvendamas kitame miestelyje ar mieste, regi mūsų sceną? Vilniuje mes tarsi visi žinome, kas yra Junior A, žinome tavo klipus ir tarptautinę sėkmę. Bet gabūt žmogus, gyvenantis miestelyje ir klausantis LRT RADIJO galvoja, kas yra Junior A?

– Visiškai suprantu, apie ką tu kalbi, ir tikrai jaučiu tai. Tai labai matosi paskelbus apie koncertus – Vilniuje matosi, kad bus anšlagas, o Klaipėdoje dar teks įtikinti žiūrovus, nors mes ir Vilniuje, ir Klaipėdoje esame pasirodę daug kartų. Kai atsiduri scenoje ne Vilniuje, publiką reikia nuraminti ir sugundyti, pasiglemžti sau vienu ar kitu būdu. Vilnius tikrai yra muzikinis burbulas.

– Esi prisilietęs prie muzikos industrijos, esi gavęs pasiūlymų iš įvairiausių įrašų kompanijų iš užsienio. Tave galėčiau pristatyti kaip vieną įdomiausių ir žinomiausių elektroninės muzikos kūrėjų per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje. Ar save gretini su elektroninės muzikos kūrėjais, nes per tavo koncertus groja ir gyvi instrumentai? Kaip yra su žanru?

– Taip, groja gyvi instrumentai. Pusiau juokais manau, turbūt juokingai nuskambės, kad aš esu bardas su kompiuteriu. Aš neklausau elektroninės muzikos, niekada jos neklausiau, tik pradėjau ja šiek tiek daugiau domėtis po to, kai išleidau savo sėkmingiausią kūrinį „Sleep Machine“ ir kai žmonės pradėjo pasakoti man, kad skambu kaip tas ar anas. Tada pagalvoju – o kas tie žmonės, pradėjau domėtis. Taip atradau labai daug įdomios muzikos.

– Tu kartais sakai – aš rašau dainas. Tai nėra įprasta elektroninėje muzikoje, gal sakoma – aš programavau ritmus.

– Aš galbūt norėčiau tai daryti, bet aš nemoku.

– Kūrinys „Sleep Machine“ tau atnešė ne tik pripažinimą, ne tik šlovę, nebijokime to žodžio, bet ir finansinę naudą. Buvai vienas grojamiausių atlikėjų „Spotify“, Amerikoje buvai patekęs į prestižinius grojaraščius. Esi, berods, pirmasis lietuvis, patekęs į perspektyviausių muzikantų dešimtukus.

– Gal mane kažkas pataisys, bet man atrodo, kad „Sleep Machine“ yra aukščiausiai grajaraščiuose buvęs kūrinys iš Lietuvos JAV topuose.

– Kai kūrei „Sleep Machine“, nesinori sakyti, kai programavai, turbūt neturėjai žalio supratimo, kad tai gali tapti tokiu hitu?

– Tikrai neturėjau. Aš tą vasarą pasirašiau du albumus. Įrašiau akustinį albumą ir buvau juo visiškai patenkintas, ir jau galvojau, kad reikia pabandyti pasirodyti gal „Brodvėjuje“, pabandyti su akustine gitara. Nes aš labai ilgai rašau muziką, dainas, bet aš tiesiog gal drovus ir savikritiškas ir galvoju – čia nėra pakankamai gerai, nereikia niekam nieko rodyti. Tada įrašiau akustinį albumą, man patiko ir galvoju – nu ne, tai jau dariau tiek daug kartų, reikia kažko naujo.

– Kaip tai įvyko? Tu atsisiuntei „Ableton“ programą?

– Aš parsisiunčiau „Garage Band“, pačią paprasčiausią, primityviausią programą. Ji yra tokiems nemokšoms kaip aš. Parsisiunčiau programą ir įrašiau gal 60 dainų.

– Nori pasakyti, kad tavo pirmieji elektroniniai gabalai buvo padaryti su „Garage Band“?

– Taip, su ja padaryti, ir „Sleep Machine“ apskritai buvo gal antra daina, kurią aš kada nors dariau su kompiuteriu.

– Tai yra fantastika.

– Tada atrodė, kad  jei vienas kūrinys taip puikiai iššovė, tai ta statistika tokia ir yra. Bet dabar jau praėjo pusantrų ar du metai ir tai tikras kosmosas, kad antras bandymas kompiuteriu buvo toks sėkmingas.

– Aš įsivaizduoju, kaip dabar niršta žmonės, kurie 25-30 metų sėdi, rašo natomis, dėlioja.

– Bet aš iki tol irgi tiesiog sėdėjau.

– Labai įdomu, pakalbėkim apie tai. Ką tu veikei iki tol apskritai?

– Aš labai daug sportavau, tai buvo šuoliai į aukštį. Prieš vieną čempionatą, prisimenu, reikėjo gauti pažymą, kad galiu dalyvauti čempionate. Man pamatavo kraujo spaudimą, jis buvo kosminis. Mama labai išsigado, išsiuntė į Klaipėdos vaikų ligoninę, kurioje aš pragulėjau 3 dienas, mane tyrė.

Po visko pasakė, kad turiu kažkelinto laipsnio širdies padidėjimą, kad akivaizdžiai per daug užsiiminėjau sportu, turiu įgimtą hipertenziją. Gydytojai pasakė, kad reikėtų mažiau sportuoti. Tada man buvo tokia 2 mėnesių „tyla“0, nes iki tol sportuodadavau 7 kartus per savaitę. Iki tol skaičiau nemažai, bet kai laiko pasidarė tiek daug, pradėjau labai daug skaityti.

– Ką mėgai skaityti?

– Pirmiausia, aš buvau labai stropus mokykloje. Nebuvau moksliukas, bet visada ruošiau namų darbus, visada perskaitydavau knygas iš privalomos literatūros sąrašo. Buvau kvailelis, kuris viską skaitė. Ten buvo puikios literatūros, bet buvo ir tokios, kurios po 10 puslapių nesinorėdavo tęsti. Prisimenu iki šiol tokias knygas kaip „Mažasis princas“ – tai yra fantastiški dalykai.

Ir tada kažkaip pamačiau turbūt „Oasis“ koncertą – man buvo tarsi suvokimo akimirka. Tai, aišku, dar buvo paaugliška, nes susižavėjau tuo, kaip masės reaguoja į muziką – gyvas koncertas iš Mančesterio stadiono, 60 tūkstančių žmonių, visi šokinėja į viršų. Tai atrodė nuostabu.

Tada artėjo mano gimtadienis, mama pklausė, ar turiu kažkokį norą. Pasakiau, kad noriu gitaros. Ji galvojo, kad bus ta istorija, kurioje gaunu gitarą ir padedu ant spintos. Bet niekada taip nebuvo – aš gavau gitarą ir po dviejų savaičių jau rašiau dainas dviem akordais. Į meno mokyklą labai bijojau eiti mokytis, tai ėjau ir meldžiausi visą kelią, kad ar ji degtų, ar būtų užrakinta. Ir iš tiesų durys buvo užrakintos, todėl aš bėgau net nepalaukiau, bėgau atgal. Mamai pažadėjau, kad išmoksiu ir išmokau.

– Ką grodavai gitara? Kai aš mokiausi groti, buvo didžiulis iššūkis, nes nebuvo ko groti – buvo Kernagis ir Mamontovas.

– Niekada nebuvau didelis koverių mėgėjas, čia turbūt ateina iš keistos tinginystės, nes jei mokaisi koverį, jį turi išmokti groti. Bet po pusmečio šokau rašyti pats dainų. Aišku, ta muzika buvo juokinga. Buvau tas keistuolis paauglys, ieškantis kaip išreikšti tą keistą mintį, kuri galvoje sukosi. Tik po 3 metų pradėjau mąstyti, kad muzika yra daugiau nei tik šokinėjantys žmonės stadione ir 4 akordai.

– Kaip Tautvydas virto Junior A? Tave pažįstantys žino, kad tavo gyvenime buvo labai stiprus sukrėtimas, tu buvai komoje ir kai atsibudai, buvai iš esmės kitu žmogumi.

– Tai vyko Vilniuje 2015 metų liepos 7 d., nuo tos dienos viskas pasikeitė. Po komos mano gyvenimas apskritai pasikeitė, neliko gitaros, atsirado kompiuteris. Aš pardaviau automobilį, televizorių, žaidimų konsolę.

Kartais galvoju, kodėl žmonėms rezonuoja tai, ką aš darau, nors tai yra specifiška, keista. Lietuvoje tai rezonuoja, nes buvau tas idealus personažas, kuris turėjo svajonę, bet dėl socialinių priežasčių, dėl tėvų spaudimo nedrįso svajonės siekti iki galo. Aš esu iš verslininkų šeimos ir jiems mano ambicijos ir svajonės atrodė labai keistos – kaip tu iš to gyvensi? Bet po komos man viskas pasikeitė – supratau, kad po to gali ir nebebūti.

Plačiau - laidos garso įraše.