„Neturime normalios sovietinės Lietuvos istorijos koncepcijos“, – LRT.lt sakė profesorius Alfredas Bumblauskas, atvykęs pasveikinti prekybos centro „CUP“ jo 50 metų jubiliejaus proga.
Buvusi Centrinė universalinė parduotuvė (dabar – prekybos centras „CUP“) šiais metais švenčia 50 metų jubiliejų.
Dešiniajame Neries krante įsikūręs pastatas realią formą įgavo 1974 m., kai buvo įgyvendintas architekto Zigmanto Liandzbergio projektas. Tiesa, prieš tai architektai broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai nubrėžė dešiniosios Neries krantinės viziją – ateities Vilniaus centrą, kupiną gyvybės.
Jubiliejaus proga organizuotas susitikimas su istoriku A. Bumblausku, atidaryta ir fotografijų paroda. Joje – dabartinio Vilniaus vaizdai pinasi su archyvinėmis fotografijomis.
Pirko žmonai kailinius per „pusblatį“
Istorikas A. Bumblauskas CUP trečio aukšto terasoje dalijosi mintimis apie tai, ko šioje vietoje būta ankstesniais laikais.
„Paprastai sakoma, kad čia, dešiniajame Neries krante, buvo žvejų priemiestis. Mes aiškaus Vilniaus vaizdo neturime, tačiau turime Gardino, tad iš jo ir sprendžiame. Nemunas prie Gardino yra aiškiai apgyvendinta arba „apdarbinta“ upė, buvo ir žvejų, ir odos apdirbėjų, ir tinklų pynėjų, ir visokių kitokių žmonių. Tad taip turėjo būti ir Vilniuje“, – pasakojo profesorius, pridurdamas, kad senieji žemėlapiai įvardija vietą, kurioje dabar stovi prekybos centras, kaip žvejų priemiestį.
CUP pastato gimtadienis sutampa ir su A. Bumblausko atvykimo į Vilnių jubiliejumi. Sostinėje jis gyvena jau nuo 1974 m. Paklaustas, ar apsipirkdavo šioje parduotuvėje, profesorius šypsojosi.
„Kai studentas buvai, tai tų pinigų nedaug būdavo, bet žmonai čia tikrai pirkau kailinius. Kažkaip taip buvo keistokai, jog turėjau prasiveržti, sugudrauti, turėti tokį „pusblatį“. Juk čia buvo sovietinės, tarybinės gerovės oazė. Turbūt čia buvo gera dirbti, galima buvo prieiti prie lovio arčiau. Tikiu, kad CUP – prabangos parduotuvė“, – pasakojo profesorius.
Dešinioji Neries krantinė, anot A. Bumblausko, turi glaudų ryšį ir su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorija.
„Iš kai kurių pusių tas dangoraižių Vilnius atrodo puikiai. Netgi kartais žaviuosi, bet neužmirškime, kad architektai Nasvyčiai paėmė šią architektūrinių kalvų idėją iš Vilniaus senamiesčio. O Vilniaus senamiesčių „kalvų“, t. y. vertikalių – Šv. Jonų bažnyčios varpinės, barokinių bažnyčių dvibokščių – autorius yra Jonas Kristupas Glaubicas (žymiausias vėlyvojo baroko, rokoko stiliaus architektas LDK, projektavęs Šv. Kotrynos bažnyčios bokštus ir frontonus, Bazilijonų vienuolyno vartus – LRT.lt)“, – paraleles tarp dešiniojo Neries kranto ir Vilniaus senamiesčio brėžė A. Bumblauskas.
Architektus A. Bumblauskas mato kaip vizionierius, kuriančius ateitį. Vizionierišką požiūrį istorikas priskiria ir broliams Nasvyčiams.
„Vizijos – pamatinis šaltinis architektams. Reikia prieš juos galvą nulenkti, nes jie mąsto apie mūsų ateitį“, – sakė A. Bumblauskas.
Nacionalinis stadionas – ne vietoje
Profesorius renginyje negailėjo pastabų ir Vilniaus savivaldybės planuojamam Nacionaliniam stadionui.
„Man architektai sakė, kad statyti Nacionalinį stadioną ten, kur dabar planuojama, yra beprasmiška. Prieš dešimt metų jau paskaičiuota, kad vyksime į futbolo varžybas keturias valandas, sėdėsime dūzgiančiose mašinose ir „tručysime“ orą. Futbolo stadioną reikia statyti prie Širvintų arba bent jau už Riešės“, – sakė A. Bumblauskas.
Dar viena pastaba – apie Vilniaus senamiesčio tinkamumą sostinės koncepcijai.
„Sostinė iš principo nedera su UNESCO. Čia istorinė, architektūrinė sostinė. Taškas. Visus biurokratus lauk iš čia. Į čia (dešinįjį Neries krantas – LRT.lt), o dar geriau – į Riešę. Manau, kad taip architektai turi planuoti“, – sakė profesorius.
Anot A. Bumblausko, svarbu, jog miestas turi kelis traukos centrus.
„Pagirtina, jei miestas nėra sutapatinamas su vienu tašku, tai miesto turtą rodo. Juk ir Paryžiuje nepasakysi, kad tik vien Eifelio bokštas [traukos centras]. Vilnius auga į solidų miestą, kuriame yra širdžiai malonių traukos taškų“, – dalijosi mintimis A. Bumblauskas.
Sovietmečiu sukurta dalykų, kurių negalime paneigti
Kaip LRT.lt sakė profesorius A. Bumblauskas, Lietuvai reikia atrasti santykį su sovietiniu paveldu.
„Kad ir kaip pedantiškai žiūrėtume, ši Vilniaus dalis – jau istorija. Sporto rūmai tapo simboliu, kaip ir televizijos bokštas iš to laiko, iš to laiko taip pat yra ir [buvęs viešbutis] „Lietuva“, iš to laiko yra ir Centrinė universalinė parduotuvė“, – pokalbio metu sakė profesorius.
Anot jo, ir visuomenė, ir istorikai turi persvarstyti žvilgsnį į sovietmetį.
„Neturime normalios sovietinės Lietuvos istorijos koncepcijos. Vieni vadina „tarybų Lietuva“, kiti „sovietine“. Nesvarbu, kaip vadinsime. Tai buvo kita, svetima epocha, okupacija, bet galime rasti bent du tos okupacinės epochos laikotarpius. Viename iš jų nebuvo nė vieno padoraus istorinio darbo ir, drįsčiau teigti, nė vieno padoraus namo“, – sakė profesorius A. Bumblauskas.
Profesorius LRT.lt prisipažino, kad tam, kad suprastų, kada jau galima atskirti tuos du sovietinės epochos laikotarpius, jis aiškinosi apklausos būdu, teiraudamasis įvairių žmonių, kada jie patyrė „atšilimą“ sovietmečiu.
„Klausiau grafiko Broniaus Leonavičiaus, kada jam prasidėjo „atšilimas“. Jis man ir atsakė, kad 1959 metais. Vytautas Kavolis kažkada yra pasakęs, kad jausmas grįžta į lietuvių poeziją apie 1956 metus. Apie 1959 metus Stalinas pašalinamas iš mokyklų (turima omenyje, kad po Komunistų partijos suvažiavimo sukritikuotas Stalino asmenybės kultas, jis pats pavadinamas nusikaltėliu – LRT.lt)“, – dalijosi profesorius.
Anot A. Bumblausko, įvardyti metai galėtų būti traktuojami kaip riba.
„Ant šios ribos – ir „Neringa“ (viešbutis ir kavinė Gedimino prospekte – LRT.lt), tų pačių brolių Nasvyčių projektas. Nasvyčiai – man jau kita epocha. Epocha, kurioje tu tiksliai žinai, kad KGB veikia, bet nebeveža į Sibirą. Taip, yra susidorojama, žudoma, to yra, bet yra kokybinis režimo skirtumas. Istorikai turėtų pamatyti šį skirtumą“, – sakė profesorius A. Bumblauskas.
Anot LRT.lt pašnekovo, vėlyvuoju sovietmečiu sukurta svarbių dalykų.
„Lietuviškas kinas su Vytautu Žalakevičiumi, Arūnu Žebriūnu. Lietuviška poezija. Kai kurie buvo nekonformistai, pavyzdžiui, Sigitas Geda ar Marcelijus Martinaitis. Kiti – kažkiek konformistai, pavyzdžiui, Justinas Marcinkevičius“, – teigė A. Bumblauskas
Profesorius pažymi, jog tą Lietuvą galima būtų vadinti Kukučio (Marcelijaus Martinaičio eilėraščių veikėjas – LRT.lt) Lietuva.
„Dailininkas Petras Repšys, muzikoje – Bronius Kutavičius. Jie yra fenomenai. Nori ar nenori, jų negali numesti. Jie – mūsų nacijos turtas. Jis yra sukurtas sovietmečiu. Mums reiks surasti interpretacines galimybes, kokiu būdu prisijaukinti šią atmintį. Tai svarbu mūsų dabarčiai.
Žmonės intuityviai jaučia, kas svetimas, o kas – ne. Kažkodėl „Lietuvos“ viešbutis ir Sporto rūmai įsikomponavo į naujausią Vilnių. Man būtų gaila Sporto rūmų, jei jie būtų nugriauti“, – LRT.lt sakė profesorius.
