1988–1989 metų laikotarpiu vis dar okupuotoje Lietuvoje prasidėjo permainos, vedusios nepriklausomybės link. Atsilaisvinę cenzūros varžtai leido režisieriams laisviau kalbėti apie sovietinės kasdienybės kvailumus ir netolygumus.
Atsirado ir satyrinių filmų, kurie švelniau ar griežčiau išjuokė sovietinę santvarką ir jos diegiamas klišes. Šį kartą trumpas ekskursas į du Eugenijaus Marozo to paties laikotarpio filmus, statytus pagal Vytautės Žilinskaitės humoreskas.
Anot humorą Sovietų Sąjungoje tyrusios Neringos Klumbytės, net ir jis sovietinėje visuomenėje buvo pajungtas ideologijai. Pasišaipymų iš sistemos, jos netobulumų buvo ir anksčiau, tačiau pertvarkos laikotarpiu imta kritikuoti pačią sistemą.
Rubrika „Kas senesnio?“ kviečia susipažinti su senais ir mažiau žinomais kino ir televizijos istorijos atvejais. Šį kartą dėmesys 1988–1989 metais kurtiems Edmundo Marozo filmams „Nuo sekmadienio iki sekmadienio“ ir „Žirklės“.
Čapliniškai išjuoktas sovietmetis
Pokyčių fone televizijoje atsirado galimybių transliuoti ne tik anksčiau „ant lentynos“ padėtus filmus, kurie dėl ideologinių priežasčių užkliuvo to laikotarpio cenzoriams.
„Nūdienos kaimui – aukštą kultūrą!“ skelbia vienas iš plakatų. Tipiškas sovietinių kultūros namų atidarymas filme virsta tragedijų ir čapliniškų nesusipratimų visuma.
Darnia vorele kaimo gyventojai keliauja į naujų kultūros namų atidarymą. Viskas paruošta, sutvarkyta ir gražu. Vietinis aktyvas laukia atvykstančio, kaip galima suprasti, aukšto partinio sekretoriaus, kuris, ne mažiau už patį pastatą, tampa šios ceremonijos puošmena.
Susirinkęs ansamblis, fotografas ir kaimo partinis aktyvas pasiruošęs neeilinėms iškilmėms. Tačiau visą iškilmingos ceremonijos eigą sutrikdo dingusios žirklės, neįvyksta pagrindinis ritualas – juostelės nukirpimas, o tai veda į nesusipratimų sūkurį.
Filmas primena Charlie Chaplino stiliaus filmus, kuriuose komedija kuriama judesiu. Pasimetęs kaimas puola ieškoti dingusių žirklių. Bet čia nukrenta dekoracijos ir pasimato tikroji situacija su gamybiniu broku ir neužbaigtais darbais ar atidarymo metu nešamu pianinu.
Kaip ir Chaplino komedijos, taip ir šis filmas yra begarsis. Trumpo metro 1988 m. filme „Žirklės“ vaizduojamas sovietinės sistemos paradiškumo absurdas ir paprastų įvykių odioziškumas, kuris Mindaugo Urbonavičiaus ir Eugenijaus Marozo filme tampa lengva pašaipa sistemai.
Satyrinis etiudas sukurtas pagal Vytautės Žilinskaitės humoreską, išjuokiančią odiozinius sovietinius ceremonialus. Šį kartą – pernelyg iškilmingą kultūros namų atidarymą. Filme vaidina Remigijus Vilkaitis, Rimgaudas Karvelis ir Ferdinandas Jakšys.
Absurdiška kasdienybė
1989 metais E. Marozas ėmėsi kito panašios tematikos filmo. Centre atsiduria eilinis sovietinis darbuotojas, gyvenantis eilinę savaitę.
Filme persipina eilinės dienos, eilinės aktualijos: perpildyti troleibusai, netvarka, eilės prie maisto produktų ir sudėtingi santykiai su vadovu darbe.
Pavėlavęs į darbą pagrindinis filmo veikėjas pasakoja tokio nutikimo priežastis. Įsėdęs ne į tą troleibusą gauna visą pasikeitusio eismo tvarkaraščio schemą:
– Atsiprašau, gal galite pasakyti, kelintas čia numeris?
– Penktas. Laikraščius reikia skaityti, ten buvo skelbta, kad nuo 10-os 5-as važiuoja ten, kur 4-as.
– O 4-as?
– Ten, kur 3-ias.
– O 3-ias?
– Maršruto pradžia ten, kur 5-o. O pabaiga, kur 4-o. Beje, mielas drauge, 4-as pradeda kursuoti ten, kur 3-ias, o baigia, kur 5-as.
Besikeičiantys viešojo transporto maršrutai, eilės prie kopūstų bei mobingas darbe. Vienintele laime ir ramybės šaltiniu užguitam filmo herojui lieka kilimo dulkinimas vienodų daugiabučių kieme.
Filmas atspindi būdingą laikmečio nuotaiką ir tai, su kuo ir šiandien siejami okupacinio laikotarpio kasdienybės absurdai. Ir tik iš pagrindų pradėjus byrėti sistemai tokia satyra televizijoje buvo neribojama cenzūriniais reikalavimais.
Filmus rasite LRT Mediatekoje:
