Tarpukario Lietuva sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo vaizduojama kaip gangsterių ir kitokio plauko kriminalinių elementų bastionas. Tačiau dažnai sovietiniai režisieriai perlenkdavo su šio laikmečio vaizdais ir tų laikų pastatais ir dekoracijomis kurdavo ryškų bei populiarias ekranizacijas primenantį vaizdą.
Rubrika „Kas senesnio?“ kviečia susipažinti su senais ir mažiau žinomais kino ir televizijos istorijos atvejais. Šį kartą dėmesys 1980 metų Balio Bratkausko filmui „Dičiaus karjera“.
Televizija okupuotoje Lietuvoje atsirado 1957 metais, tačiau sąlygos buvo sudėtingos. Meniniai filmai pradėti statyti tik po pirmojo televizijos darbo dešimtmečio. Tiesa, mažesnės apimties dokumentiniai filmai buvo statomi, tačiau galimybė imtis didesnių projektų atsirado tik įsteigus „Telefilmo“ padalinį.
1970 metais bendradarbiaujant su Vytautu Žalakevičiumi ekranus pasiekė ne itin šiltai sutiktas filmas „Visa teisybė apie Kolumbą“. Po 3 metų televizijos ekranus pasiekė neabejotinai sėkmingiausias darbas – keturių dalių filmas „Tadas Blinda“.
Vėliau – penkmetis tylos resursus nukreipiant į propagandinių filmų kūrybą ir beveik 7 metus „Telefilmo“ produkcija sukosi aplink ideologijai reikalingas temas, vieną po kito kepant dokumentinius ciklus, atliepiančius ideologinius laikotarpio reikalavimus.
Taip pat skaitykite
Tik 1979 metais vėl grįžta prie meninio kino gamybos televizijoje. Sutapimas ar ne, atsigręžta būtent į tarpukario laikotarpį, pradėta filmų „Raudonmedžio rojus“ ir „Dičiaus karjera“, apie kurį plačiau šioje ciklo dalyje, gamybos.
Pagal Teofilio Tilvyčio 1934 m. romaną „Dičius“ statomas filmas buvo persunktas neigiamo požiūrio į tarpukario Lietuvą. Kriminalai, marginalinis Kaunas ir pinigais paremtos greitos karjeros perspektyvos tiko komunistinei santvarkai, jos tariamiems privalumams pagrįsti.
Pats T. Tilvytis dar tarpukario laikotarpiu simpatizavo komunizmui ir nevengė kritikuoti Antano Smetonos valdžios. Tai, žinoma, buvo daroma periodinėje spaudoje prisidengiant slapyvardžiais, o po okupacijos T. Tilvytis tapo vienu režimui naudingų rašytojų, apdovanotu ir Stalino premija.
Įvykių centre atsiduria iš kaimo kilęs Vladas Dičius, kuris atvažiuoja į Kauną ir ten staigiai kyla karjeros laiptais. Tačiau Vladas patenka į visokias sudėtingas pinkles, kol galiausiai atsiduria teisiamųjų suole... ir yra išteisinamas dėl tarpukario Lietuvoje klestėjusios korupcijos ir įsigalėjusios „buržuazijos“. Bent jau taip teigia miuziklo fabula.
Iš kaimo vaikio, doro valstiečių sūnaus į turtingą valdininką su „Mercedes“ automobiliu. Sovietiniame naratyve tai, be abejo, siejosi su „buržuazija“, „išnaudojimu“ ir kitais raudonojo vadovėlio terminais.
„Ilgai sukome galvas, kaip Dičių „išversti“ į kinematografinę kalbą. Šį uždavinį sprendžiant pasirodė, kad scenarijų redakcinės kolegijos „kolektyvinė išmintis“ kartais tikrai praverčia. Po ilgų svarstymų teko sutikti su Julijono Lozoraičio nuomone, kad be miuziklo žanro mes su T. Tilvyčio poema nesusidorosime“, – rašė scenarijų redakcinei kolegijai tuo metu vadovavęs Kazimieras Pūras.
Scenarijus tapo pirmuoju miuziklu televizijos ekrane, kurio scenarijus buvo pritaikytas naujai „smetonmečio“ interpretacijai, kurioje klesti korupcija, karjerizmas, o to meto Kaunas labiau primena holivudinio gangsterių filmo siužetą.
Nors ir neigiamame kontekste, miuzikle studentai mojuoja ir trispalvę, o kabinetuose matomas lietuviškas Vytis. Vis dėlto, tokie simboliai reiškė ne tariamą rezistencijos aktą, o atvirkščiai – kritiką tarpukario režimui.
„Filmas buvo užvadintas kaip Smetonos režimo karikatūra. Dabar taip neatrodo, kadangi mūsų valdininkai išdarinėjo panašius dalykėlius ir viskas atrodė švelnu. Bet koks tai buvo pasididžiavimas, už tai [trispalvę, – LRT.lt] žmones iš mokyklos mesdavo, klaikus reikalas“, – 2010 metais sakė Nijolė Oželytė laidoje „Kine kaip kine“.
Televizijos miuzikle netrūko ir kitokių laikmečiui būdingų sprendimų. Pavyzdžiui, vienoje paskutinių scenų išteisintas Dičius su Adele (vaidino N. Oželytė) automobiliu dideliu greičiu nulekia nuo skardžio. Tačiau ši scena buvo „pasiskolinta“ iš kito, Maskvai filmuoto, filmo.
„Paties automobilio virsmo niekas negalėjo apmokėti ar suorganizuoti, o ir tiek automobilių Lietuvoje daužyti. Bet buvo Almanto Grikevičiaus filmas „Veidas taikinyje“, o ten teko numesti automobilį nuo šlaito Naujojoje Vilnioje. Žiūrovas gal nelabai pastebi, kad važiuoja vienos spalvos automobilis, o ritasi kitos“, – neįprastą sceną 2010 metais prisiminė N. Oželytė.
It vokiškame veiksmo filme automobilis skrieja, verčiasi, ridenasi nuo skardžio ir užsidega. Išgyvenęs avariją Dičius atsiduria jau sovietiniame mieste, kuriame stovi daugiabučiai, kursuoja troleibusai ir matyti įprastas miesto gyvenimas. Tokiame paveiksle Dičius atrodo kaip dekoracija iš praeities. O pabaigoje į filmą gudriai įkomponuota visa už kadro likusi kūrybinė komanda.
„Aš nebuvau neįpratęs, kad kamera kažkur tolyn paslėpta. Tu eini, o žmonės tiesiog reaguoja. Pavyzdžiui, Laisvės alėjoje jie nežino, kad čia vyksta filmavimas. Man buvo nejauku“, – pasakojo Dičiaus vaidmenį atlikęs aktorius Sigitas Jakubauskas.
Kaip būdinga miuziklams, aktorius įdainuoja profesionalūs dainininkai. Filmą garsino Viktoras Malinauskas, Gintarė Jautakaitė, Ona Valiukevičiūtė ir kiti. Ir nors filmas kritiškai atvaizdavo praeitą epochą, vis tiek sukėlė konfliktą ne kur kitur, o Maskvoje.
Perduodant scenarijų tvirtinimo procedūrai užkliuvo tarpukario laikotarpio eskalacija ir jo simbolių naudojimas. Nors ir neigiamame kontekste, vienos trispalvės pasirodė per daug. Maskvoje miuziklo gamybą bandyta sustabdyti.
„Tačiau šį kartą Jonas Januitis nenusileido ir parašė laišką pačiam sąjunginio RTV komiteto pirmininkui Sergejui Lapinui, iš to meto ideologinių pozicijų išdėstydamas filmo „su korporantais ir trispalvėmis“ mūsų respublikoje sukūrimo būtinybę, kurios esą nesuvokia valdyba ir recenzentai. Argumentai, jog tai būsiąs filmas, nuvainikuojantis buržuazinės Lietuvos autokratinį režimą, kurio mitas vis dar gajus Vakarų propagandos arsenale, suveikė“, – 2016 metais prisiminė įvykių epicentre buvęs Kazimieras Pūras.
Filmą „Dičiaus karjera“ rasite LRT mediatekoje:
