Filmas „Žodžiai. Lietuva – 1989“ niekada nebuvo rodytas kino teatruose, o Lietuvoje atsirado tik 2013 metais. Pats filmas, turėjęs pasirodyti prancūzų televizijos eteryje, pabaigtas buvo tik praėjus 5-eriems metams nuo filmavimų ir, anot pačių kūrėjų, buvo demonstruotas tik privačiai. Iš Lietuvos į Prancūziją ir Karakasą, tada į Vilnių. Tokia sudėtinga vieno dokumentinio filmo kelionė.
Šiandien šį filmą galima laikyti vienu autentiškiausių ir netikėčiausių pasakojimų apie Atgimimo laikotarpį, o filmo kadruose užfiksuoti autentiški to meto dialogai, konfliktai ir įžvalgos suteikia filmui unikalaus istorinio šaltinio reikšmę.
Rubrika „Kas senesnio?“ kviečia susipažinti su senais ir mažiau žinomais kino ir televizijos istorijos atvejais. Šį kartą dėmesys skirtas 1989 m. dokumentiniam filmui „Žodžiai. Lietuva – 1989“.
Lietuvių palikuonių avantiūra su kamera
Šio filmo atsiradimo kaltininkais reiktų laikyti lietuviškų šaknų turinčius brolius dvynius iš Venesuelos Joną ir Luisą Rosalesus. Jų mama – žinoma ir Venesueloje gerbiama žurnalistė Jūratė Statkutė de Rosales, po Antrojo pasaulinio karo traukėsi į Vakarus, mokėsi Prancūzijoje, vėliau JAV, kol galiausiai atsidūrė Venesueloje.
Jos tėvas, dvynių senelis Jonas Statkus, buvo pirmasis tarpukario Valstybės saugumo departamento direktorius, sovietų nužudytas Maskvoje. Net ir gyvenant tolimojoje Venesueloje, ryšys su Lietuva nenutrūko – visi vaikai kalbėjo lietuviškai, šios tradicijos namuose buvo puoselėjamos.
Anot paties Luiso, pirmą kartą Lietuvoje šis apsilankęs 1979 m. su moksleivių grupe, o vėliau grįžo 1989 metais. Čia jį pasiekė ir tuo metu Prancūzijoje studijavusio brolio idėja. Puikiai lietuviškai kalbantis Luisas ėmė planuoti filmavimo reikalus.
„Kai buvau Lietuvoje 1989 metais, mano brolis dvynys, kuris gyveno Paryžiuje, man paskambino ir pasakė, kad su dviem draugais prancūzais nori paruošti filmą apie įvykius Lietuvoje“, – 2013 metais pasakojo Luisas Rosalesas.
Tuo metu pasaulio dėmesys krypo ir į Baltijos šalis, todėl užsienio korespondentų vizitai nebuvo naujiena. Taikią revoliuciją fiksavo nemažai televizijos, radijo ar laikraščių korespondentų.
Kartu su Jonu Rosalesu į Lietuvą taip pat atvyko šiandien kino industrijoje žinoma prodiuserė Florence Borelly bei operatorius Xavieras Robino. Trejetas buvo bendrakursiai ir studijavo kiną Paryžiuje. Vizito vietas derino ir žmones Lietuvoje kalbino būtent Luisas.
„Jie turėjo paruoštą planą, ką mes vieną ar kitą dieną darysime. Po trijų dienų tą planą išmetėme į šiukšlių dėžę. Pradėjome filmuoti be jokio tikslo su geros kokybės kamera. Po visą Lietuvą važinėjome, parengėme nemažai interviu, bet įdomiausia buvo pokalbiai su žmonėmis gatvėse – tiek miestuose, tiek kaimuose“, – prisiminė Luisas.
Atsisakius pirminių idėjų, imtasi tarytum savotiško lauko tyrimo – kalbinti žmones įvairiose Lietuvos vietose. Tai įdomiausias šio filmo aspektas – netikėtos žmonių išpažintys gatvėse ar toliau nuo centro, atviri pasisakymai bei kartais konfliktu pasibaigiančios diskusijos.
Pavėluota premjera ir laiko autentika
1989-ieji Lietuvoje. Jau aiškiai buvo girdimi šūksniai bėgti iš griūvančios Sovietų Sąjungos. Spaudos priemonėms pajutus realią galimybę laisvai rašyti ir reikšti savo nuomonę, pamažu ir žmonės įsidrąsino kalbėti. Gatvės tapo tarsi politine arena, o filme daugiausiai būtent atsitiktinių žmonių pokalbių.
Vietoj tradicinio pasakojimo apie pokyčius sostinėje, mitingus kūrybinė grupė ėmė filmuoti kaimų, provincijos gyventojų nuotaikas vykstančių permainų kontekste. Viso to rezultatas – apie 25 valandos medžiagos iš vienos mažos Baltijos valstybės. Paprastų žmonių pasakojimai turėjo papasakoti apie didelį vyksmą Lietuvoje užsienio auditorijoms.
Tačiau užbaigusi filmavimus ir grįžusi į Prancūziją filmo komanda atsidūrė kūrybinėje aklavietėje, kuri kaip reikiant pavėlino filmo parengimo darbus.
„Su nufilmuota medžiaga grįžus į Paryžių ir neturint plano, buvo labai sunku užbaigti montažą. Tiek daug informacijos ir darbai pragulėjo kokius 4-erius metus. Galiausiai prodiuserė Florence Bollery [su Jonu Rosalesu – LRT.lt] nutarė pabaigti montažą ir iš to išėjo valandos trukmės filmas, kuris perteikia tų laikų atmosferą“, – pasakojo vienas iš filmo bendraautorių.
Tačiau tai buvo jau 1994 metai ir filmas televizijos eterio nebepasiekė. Po privačių peržiūrų filmas nugulė lentynoje ir buvo užmirštas. Lietuva apie jo egzistavimą taip pat nieko nenutuokė. Veikiausiai tai nulėmė ir uždelsta filmo gamyba, ir ataušęs aktualumas Baltijos šalių klausimu.
Filme detaliai vaizduojama to meto situacija – gatvių susirinkimai, kaimo žmonių rūpesčiai. Nors filmuota kitų operatorių, Andriaus Petrulevičiaus ir Arvydo Reneckio, filme išsaugoti ir unikalūs vaizdai iš paskutinių sovietų kariuomenės paradų Vilniuje 1989 ir 1990 metais, kuriuose lietuviai užblokuoja kelią marširuojantiems kareiviams.
Arvydo Reneckio filmuotas fragmentas iš itin audringo 1990 m. lapkričio 7 dienos sovietų karinio parado buvo vienas iš fragmentų, kuris transliuotas Prancūzijos televizijoje. Visa likusi šio filmo medžiaga nebuvo demonstruota.
Rekrūtų klausimas taip pat viena iš aštresnių filmo vietų, kurioje tiek jauni vaikinai, tiek jų artimieji skundžiasi šaukimu į Raudonąją armiją ir ragina tai boikotuoti. „Keiktis, muštis, gerti“, – į Luiso klausimą, ko išmokote armijoje, atsakė vienas iš pašnekovų gatvėje.
Netikėtas atradimas po daugiau nei 20 metų
Šis filmas veikiausiai būtų dūlėjęs lentynoje ir apie jo egzistavimą niekas nežinotų, jei ne atsitiktinumas. Su Rosalesų šeima bendravusiam ir apie Jūratę Statkutę de Rosales dokumentinį filmą kūrusiam operatoriui Stasiui Petkui filmas pakliuvo visiškai netikėtai.
„2012 metais lankiausi Karakase, bet nieko bendro kelionė su šiuo filmu neturėjo. Aš gyvenau pas juos visą mėnesį ir paskutinę dieną jau važiuojant į oro uostą man jos sūnus Luisas Rosales padavė į DVD įrašytą filmą“ , – prisiminė filmą į Lietuvą pačiam netikėtai atvežęs operatorius Stasys Petkus.
Iš pradžių manęs, kad tai tebus mėgėjiškai nufilmuoti kadrai iš tuometinio apsilankymo, operatorius pamatęs kiek kitokią realybę – nematytą ir itin autentišką įvykių Lietuvoje kroniką.
„Luisas su savo broliu dvyniu Jonu buvo pamiršę šį etapą ir nesuvokė, ką jie darė ir kam to reikia. Pradžioje manė vienaip, galvojo darys dokumentiką ir padarė, bet tada niekam tokio filmo nereikėjo“, – pasakojo su Rosalesų šeima artimai bendraujantis Stasys Petkus.
Šiandien filmą galima vertinti kaip autentišką to laiko įvykių kroniką, atskleidžiančią neideologizuotą paveikslą, kuriame svarbiausi ne kalbantys politikai, o paprasti piliečiai, kurie per savo asmeninę prizmę vertina įvykius ir jų svarbą.
„Aš nebuvau matęs tokių vaizdų. Pavyzdžiui, iki Sausio 13-osios įvykių kronikoje mes vis matome tuos pačius kadrus. O jų filme viskas užfiksuota kitaip. Ir, mano žiniomis, filmas buvo parodytas tik kartą“, – teigė S. Petkus.
Gatvės dokumentika parodo ne to meto politinius šūkius, o paprastų piliečių pasvarstymus apie dabartį ir ateitį, likus mažiau nei metams iki Nepriklausomybės. Kai kurie iš filme vaizduojamų momentų atskleidžia ir gana sudėtingus, užaštrintus tautinių mažumų ar kariuomenės klausimus.
Filmą rasite LRT Mediatekoje:
