Minkštoji galia Sovietų Sąjungoje reiškėsi per kino filmus, televizijos ar radijo programas. Okupuotuose kraštuose buvo statomi ir radijo signalų slopintuvai, turėję blokuoti „žalingas“ radijo programas iš užsienio. Buvo ir kitokių bandymų parodyti savo priešo, t. y. Vakarų, silpnąsias puses. Vienas tokių atvejų įvyko 1972 metais.
Rubrika „Kas senesnio?“ kviečia susipažinti su senais ir mažiau žinomais kino ir televizijos istorijos atvejais. Šį kartą – dėmesys propagandiniam 1973 metų filmui „Aš, Vytautas Alseika“.
Šaltojo karo laikotarpiu pagrindiniai konfliktai reiškėsi minkštosios galios įrankiais, šnipais ir kitokiomis spaudimo priemonėmis.
Būta ir karinių konfliktų, tačiau dvi supervalstybės – JAV ir Sovietų Sąjunga – tiesiogiai viena prieš kitą nestojo.
Tuo metu išeivijos lietuviai stengėsi kelti Lietuvos okupacijos klausimą į tarptautinę darbotvarkę, ypač tie, kurie į Vakarus pasitraukė po antrosios sovietinės okupacijos. Sovietinės propagandos darbotvarkėje tokių žmonių diskreditavimas buvo vienu iš svarbesnių darbų.
Sovietai skyrė didžiulį dėmesį darbui su išeivija ir sovietų atžvilgiu priešiškai nusiteikusiomis diasporomis. Ne išimtis buvo ir okupuota Lietuva, jos užsienyje atsidūrę piliečiai itin domino saugumo struktūras. Per juos, kaip manoma, buvo bandoma daryti įtaką ir keisti požiūrį į sovietinius okupantus.
Tarp į užsienį pabėgusių lietuvių rasdavosi tarp KGB užverbuotų asmenų, teikusių informaciją apie nuotaikas išeivijoje. Dar didesnė rizika buvo grįžtantiems į okupuotą Lietuvą. Su turistinėmis grupėmis į gimtinę grįždavę lietuviai sulaukdavo nepageidaujamo dėmesio, o saugumo struktūros ne tik budriai stebėjo tokius svečius, bet ir stengėsi daryti įtaką.
Greičiausiai taip į KGB voratinklį papuolė ir dokumentinio filmo pagrindinis veikėjas Vytautas Alseika. Tarpukariu žurnalistu dirbęs asmuo buvo vienas iš pirmųjų, kuris ėmėsi kino apžvalgininko darbo dar Antano Smetonos laikotarpiu. Vėliau dirbo korespondentu kitose žiniasklaidos priemonėse, karo išvakarėse dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Lenkijoje.
Šiandien geriau žinoma jo sesuo – antropologė, archeologė Marija Alseikaitė-Gimbutienė, dėl savo ilgametės veiklos ir nuopelnų archeologijai laikoma viena ryškiausių šios krypties specialisčių.
Jos brolio – Vytauto Alseikos – gyvenimas kupinas gerokai keblesnių biografijos momentų. Ilgą laiką užsienyje kėlęs lietuvių okupacijos klausimą, 1970 metais kaip turistas V. Alseika atvyko į Lietuvą, čia susitiko su savo sergančia motina.
Jau po dvejų metų apie jį bus kuriamas filmas, prasidedantis tokiais žodžiais: „Aš džiaugiuosi galėdamas tapti tarybų sąjungos piliečiu ir, tikiuosi, būsiu naudingas savo tėvynei.“
Šis „neeilinis“ įvykis buvo palydėtas televizijos kamerų. Sugrįžęs į okupuotą Lietuvą, V. Alseika leidosi į savotišką nuotykį po šalies kolūkius, konferencijas, skaitė pranešimus apie išeivijos lietuvių veiklą. Kitaip tariant, V. Alseika tapo režimo įrankiu ir jo informatoriumi.
„Mano darbas VLIK’e [Vyriausiame Lietuvos išlaisvinimo komitete – LRT] įgalino mane geriau pažinti lietuvių emigracijos problemas, jo antitarybinių veikėjų tarpusavio ryšius, santykius su kraštu ir pažinti tikrą socialinį tos emigracijos sluoksnių veidą ir Vakarų valstybių skiriamą jai vaidmenį. Man dirbant VLIK’e teko susipažinti ir su įvairiais konfidencialiais dokumentais“, – okupuotos Lietuvos televizijos kameroms pasakojo V. Alseika.
Televizijos filmas primena ne vieno veikėjo autobiografinį pasakojimą, o atgailos kelionę, savotišką atsiprašymą už praeities klaidas. Netikėtas jo žingsnis buvo ir užsienio lietuviams, savo laikraščiuose V. Alseiką skelbusiems dingusiu.
„Kalbant apie tai, kodėl grįžau tik dabar, o ne prieš 10 ar 15 metų. Galbūt veikė laiko faktorius. Kai buvau išvykęs į Vakarus 1944 metais, metams slenkant įsitikinau, kad tenka pervertinti kai kurias vertybes, įsigilinti į pasaulyje vykstančius reiškinius ir stebėti jų kaitą. Bet laikas nėra viskas, gal svarbiausias motyvas buvo tėvynės ilgesys. Be abejo, išvykimas buvo susijęs su mano antitarybiniais straipsniais“, – pripažino V. Alseika.
Kontrasto principu kuriamas vaizdinys apie tamsius praėjusius laikus (fašistai, VLIK’as, dvarininkai) ir dabartį su ateitimi, kuri ne visai susijusi su pačia V. Alseikos asmenybė. Pavyzdžiui, filmo pagrindinis veikėjas nuvežamas į Leonpolio pavyzdinę kolūkinę gyvenvietę ir nuolat atidaromus kultūros namus, kur kuriamas pasakojimas apie šviesų rytojų.
Tačiau filme pripažįstama, jog svarbiausiu lūžiu tapo jo grįžimas į Lietuvą 1970 metais. Esą čia pamatęs kitokią padėtį, nei buvo piešiama užsienio lietuvių. Stebėdamas kolūkius V. Alseika tampa savotišku režimo ruporu, „į gerą“ pasikeitusiu paklydėliu, kuris apie sovietinę Lietuvą turėjęs neigiamą įvaizdį, tačiau tik pamatęs ją savo akimis pakeitė savo požiūrį.
„Dar turiu pridurti, kad įtakos turėjo ir mano apsilankymas Lietuvoje 1970 metų rudenį, lankant sergančią motiną. Tuo metu, praleidęs tik keletą dienų, jau galėjau susipažinti su įvykusiais pokyčiais. Sekdamas tarybų spaudą galėjau patikrinti padėtį Lietuvoje ir tai, kas skelbiama emigrantų spaudoje. Įsitikinau, kad gyvenimas jau yra pasikeitęs gerąja linkme ir tai vertė pergalvoti visas pažiūras“, – sako V. Alseika.
Tačiau propagandiniame filme nutylima viena esminė detalė. Filmo herojaus „atsivertimas“ nebuvo vien įsitikinimu paremtas klausimas. KGB Alseiką buvo užverbavę kaip agentą „Orestą“ – jis teikė operatyvinę informaciją.
Filme negailima ugnies ir kitiems žymiems išeivijos veikėjams. Tarytum Italijos mafijos galvos ar fašistų lyderiai pristatomi Stasys Lozoraitis, Povilas Plechavičius, Mykolas Krupavičius, prisimenamas ir Juozas Lukša-Daumantas.
„Aktyviai dalyvavo VLIK’as ir imperialistų organizuojamame ideologiniame puolime prieš Tarybų Sąjungą. Jau pirmaisiais pokario metais Vakaruose buvo įkurtos net 38 radijo stotys. Galingiausia iš jų – Laisvoji Europa – Miunchene tebeveikia ir šiandien“, – teigia filmo diktorius.
Alseikos mitas – vienas ryškesnių sovietinės propagandos triukų. Alseika filme kartoja suklydęs, bastęsis Vakaruose, o vėliau sugrįžęs į „savo tėvynę“ ir pripažįsta tariamą sovietų pranašumą prieš Vakarų šalis.
„VLIK’as, ir tai aš galiu atsakingai pareikšti, visada buvo naudojamas įvairių užsienio šalių žvalgybų interesams“, – sako V. Alseika.
Apie tolesnį V. Alseikos gyvenimą po „nušvitimo“ daug informacijos nėra. Tačiau po kelerių metų jis parašė kelias propagandines knygas apie gyvenimą JAV ir dar kartą atgailavo už kadaise padarytas klaidas.
„Susirinkę į savo piknikus, kimšdami Čikagos karvojų jie lieja ašaras ir postringauja, esą nykstančios praeities tradicijos“, – sakoma apie lietuvių emigrantus JAV, kurie savo veikla tariamai diskredituoja Lietuvą.
Propagandinį filmą rasite LRT mediatekoje. Nuoroda žemiau:
