Kovo 10-osios popietę Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Didžiojoje auloje Kaune dingo elektra. Simboliška, kad Leonido Donskio premija ką tik apdovanotas Krzysztofas Czyżewskis savo kalbą pradėjo taip: „Dabar 2024-ieji ir mums pradeda trūkti šviesos. Leviatano šešėlis gaubia vis daugiau gamtos ir žmogaus prieglobsčių. Mums reikia utopijos. Ne fata morganos dykuma virstančioje žemėje, o šviesios mozaikos vizijos.“
Leonido Donskio premijos laureatas gimė 1958 metais Varšuvoje. Poznanės universitete studijavo lenkų kalbą ir literatūrą, yra teatralas ir ne vienos knygos autorius. Kaip rašo Sugiharos fondo atstovai, savo kultūrinę-pilietinę-edukacinę veiklą jis pradėjo prieš beveik keturiasdešimt metų. Žadindamas istorinę atmintį per kultūrinius projektus, vietos bendruomenių įtraukimą, K. Czyżewskis Seinuose įkūrė „Paribio“ fondą, skatinantį kultūrinį dialogą ir empatiją. 2011 m. jis įkūrė Tarptautinį dialogo centrą Krasnagrūdoje, kur kadaise apsistodavo Česlovas Milošas.
Nuo 2018 metų Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos ir Jolantos Donskienės sprendimu skiriama premija teikiama už ilgametes pastangas stiprinti pilietinį sąmoningumą, pakantą ir toleranciją. Konkrečiai K. Czyżewskis apdovanotas už įkvepiantį pavyzdį, kad didžiosios gyvenimo prasmės kuriamos ten, kur esi, ir įrodymą, kad paribiai reiškia ne buvimą už ribos ir prasmės. Laureato idėjų ir veiklos suderinimas kuria bendrystę ir atsakomybę, aiškiai liudijančią, kad ten, kur prasmingai veikiama, susikuria mažasis pasaulio centras. Skamba utopiškai, tiesa?
Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarės VDU Katalikų teologijos fakulteto erdvėse buvo šventiškos – tiesa, ir garsiai, ir tarp eilučių vis prisimenant, kad visai netoli trečius metus vyksta karas. Čia derėtų patikslinti, kad ir švęsti progos tądien buvo dvi – plojimais, puokštėmis, apsikabinimais ir styginių kvarteto „Collegium“ koncertu pasveikinta ir Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos sprendimu 2023 metų Tolerancijos žmogumi išrinkta Telšių muziejaus „Alka“ muziejininkė, istorikė Janina Bucevičė.
Iškart po apdovanojimų ceremonijos užkalbintas lenkų visuomenininkas šypsojosi, kad Kaune jis jaučiasi kaip namuose, gerai pažįsta ne vieną Sugiharos namų bendruomenės narį ir pasiilgsta tokių jau išėjusių bičiulių ir mokytojų kaip Leonidas Donskis ar Irena Veisaitė. Pašnekesį su poetu pradėjome nuo praktikos, ne kartą minėtos jo kalboje ir įrašytos diplome.
– Krzysztofai, kodėl Jums svarbu ne tik mąstyti, bet ir veikti?
– Jau tada, kai vaikystėje tėtis man skaitė knygas, man knietėdavo išbandyti tai, ką girdėdavau, eiti į lauką ir žaisti su draugais, pavyzdžiui, Vinetu. 1989 metais steigdami Paribio fondą aiškiai žinojome, kad nors ši tema – tautinės mažumos, konfliktai tarp bendruomenių – domina daugelį akademikų, mums tai ne tiesiog teorija. Norėjome vykti į konkrečią vietą, atsidurti tikroje bendruomenėje ir užsiimti praktika. Juk nepraktikuodamas teturi idėjas, kuriomis nesudėtinga manipuliuoti. Gali apsimesti ir pradėti meluoti sau. Praktika man yra lyg testas, įrodantis, ar idėjos veikia.
Žinote, 20 a. 8-ajame dešimtmetyje buvau kontrkultūros dalis, užsiėmiau alternatyviu teatru. Tuomet daug buvo kalbama apie utopijas, hipių komunas ir taip toliau. Iš patirties žinau, kad tokios bendruomenės neretai sugriaunamos iš vidaus – tai daro guru apsimetę autoritarai. Taip utopijos virsta distopijomis. Taip nutinka iš dalies dėl to, kad savo utopiją projektuoji už visuomenės ribų. Sieki jas kurti atokiose vietovėse, nes manai, kad tik toli nuo kitų žmonių galima įgyvendinti svajones. Tai nėra tiesa. Visa, kas vyko už visuomenės ribų, virto negatyvia energija, prisipildė smurto, netolerancijos ir kitų blogų dalykų.
Atvykome tam, kad čia įgyvendintume savo svajones, o vietos gyventojai suprato, kad gali mums padėti. Tik kartu mes galime sukurti nedidelį pasaulio centrą.
Su būsima „Paribio“ komanda nusprendėme, kad, užuot bėgę nuo pasaulio, turime vykti pas žmones ir savo idėjas išbandyti kartu su bendruomene. Jei idėjos veikia, jos turi veikti ne tik mums, bet ir jiems. Kitaip tai dirbtinis dalykas, kuris manęs nedomina. Tai buvo naujas požiūris į utopiją – jei apie ką nors svarstai, atsiraitok rankoves ir išbandyk tai realioje situacijoje.
– Į Seinus su teatro kolektyvu atvykote iš kito Lenkijos galo. Taigi, pats vietos bendruomenei buvote Kitas, kitoks. Kada įvyko lūžis ir tapote savas, vietinis?
– Buvo keli etapai. Pirmiausia vietos žmonės mums davė vardą. Kaip sakėte, buvome svetimi, iš kitur. Kartą vietiniai ant mūsų neplauto automobilio užrašė „keistatikiai“. Tai primena „sentikius“, labai poetiška, tiesa? Vadinasi, vietos gyventojai nesitikėjo, kad tapsime tokie, kaip jie. Mums suteikta laisvė būti kitokiems. Ši išmintis ateina iš pačių paribio bendruomenių – nespaudi kito būti tokio, kaip tu. Priimi skirtumus ir keistumus. Visuomet į bendruomenę ateina kitas ir bendruomenėje turi būti jam vietos. Žydai, romai, lenkai, lietuviai – visi prie to pripratę. Mums vardas „keistatikiai“ tapo dovana ir priėmimo ženklu.
Antras dalykas – pasitikėjimas. Jis neprasidėjo išgirdus mūsų idėjas. Kai bendruomenė pamatė, kad mūsų darbas yra išties kokybiškas, kad skiriame dėmesio ne tik turiniui, bet ir tam, kaip jį pateikiame, kad mums rūpi meistrystė, tuomet atėjo ir pasitikėjimas. Ypač tai buvo akivaizdu su vaikais – jie iškart suprato, kad mūsų užsiėmimai nebus tik smagiai praleistas laikas, kad netrūks iššūkių ir sunkaus darbo, kad drauge sukurtume kokybiškus muzikos ar teatro pasirodymus.
Trečias dalykas, suartinęs mus ir bendruomenę, – tai, kad pakvietėme vietos žmones būti proceso dalimi. Mes juk neatvažiavome į Seinus tam, kad padėtume žmonėms. Žinote, atvažiuoja profesionalaus teatro trupė į provinciją, gerai leidžia laiką, mėgaujasi gamta ir kuria spektaklį, nemanau, kad tokia misija mums būtų pavykusi. Atvykome, kad čia įgyvendintume savo svajones, o vietos gyventojai suprato, kad gali mums padėti. Tik kartu mes galime sukurti nedidelį pasaulio centrą. Tam, kad įgyvendintume savo idėjas, mums reikia vietos žmonių patirties, atminties ir žinojimo, kas yra gyvenimas paribyje. Norėjome, kad vietos bendruomenė suprastų, koks vertingas yra šis žinojimas.
– 2004-aisiais ir Lietuva, ir Lenkija tapo Europos Sąjungos narėmis. Siena tarp mūsų tapo menama. Jau užaugo karta, neprisimenanti, ką reiškia muitinė tarp Lenkijos ir Lietuvos. Tačiau pastarųjų metų įvykiai ir auganti įtampa augina naujas sienas. Jaučiate tai?
– 1989-ųjų karta išties tikėjo, kad žengiame į naują pasaulį ir kasmet bus tik geriau. Gana greitai suvokėme, kad scenarijus bus kitas. Ėmė plisti nacionalistinės idėjos, o atsiveriančios sienos tapo iššūkiu, kėlė baimę. Pamenu, kaip dešinieji ėmė šią baimę kapitalizuoti: žiūrėkite, viskas atvira, prarasite savo identitetą ir kultūrą. Tuomet žalia siena su Baltarusija, migrantų krizė. Ką atstūmimo politika byloja apie mūsų svetingumą? Šio solidarumo egzamino lenkai, kaip tauta, neišlaikė. Visgi Rusijos pradėtas plataus masto karas Ukrainoje leido reabilituotis. Paradoksalu, bet visuomenė – pabrėžiu, žmonės, ne valdžia, susiėmė ir priglaudė kelis milijonus pabėgėlių. Supratome, kad galime būti geri. Nesame pakankamai stiprūs, kad galėtume tokį atvirumą pademonstruoti migrantams iš Sirijos ar Afrikos šalių, bet bent jau ukrainiečiams galime. Visgi ir tai ne amžiams. Dabar turime naujų iššūkių, naujų politikų pareiškimų, stiprėjančią rusų propagandą. Suvalkų koridorius primena, kad karas yra labai tikras ir labai arti.
Manau, dirbant su nepatogiais klausimais čia ir slypi pavojus – nesudėtinga tapti herojumi Briuselyje, Varšuvoje ar Niujorke ir kartu prarasti ryšį su vietos žmonėmis.
Visa tai primena, kaip svarbu išlikti budriems ir nuolat mąstyti apie santykį su Kitu. Kartais darai tai, ką tuo metu gali. Buvo laikas, kai galėjome daugiau pozityvių dalykų. Dabar pagrindinis klausimas yra toks – ar sugebėsime kovoti dėl savo idealų? Ar sugebėsime paimti į rankas ginklus ir ginti ne tik savo šalį, bet ir idėjas? Apie tai kalbu su draugais Ukrainoje. Turiu asmeninės patirties – esu dirbęs Bosnijoje. Buvau pacifistas, niekada nemaniau, kad galėčiau prisiliesti prie ginklo. Bet atsidūriau apgultame Sarajeve, į jo gyventojus serbų kariai šaudė nuo miestą supančių kalvų. Tuomet supratau, kad taip, galėčiau ne tik kalbomis, bet ir fiziškai ginti tuos, kurie yra beginkliai. Metas mesti į šoną savo naivias idėjas. Priminsiu, kad tuo metu Europa bosnius rėmė vaistais, maistu, bet tik tiek. Šiandien su Ukraina situacija jau kita, ir nors remiame nepakankamai, bet visgi ir ginklais. Žinoma, tai sunkūs moraliniai klausimai, bet turime būti budrūs ir užsiimti prevencija. Nepramiegoti pavojaus.
– Koks „Paribio“ fondo santykis su vietos valdžia?
– Jau pačioje pradžioje mes, kaip nepriklausomybės mėgėjai, padarėme kitų akimis gana keistą pasirinkimą. Be to, kad turėjome įsteigę Paribio fondą, nevyriausybinę organizaciją, taip pat įkūrėme ir centrą, išlaikomą vietos valdžios. Buvo komentarų, kad taip praradome laisvę. Bet mūsų intuicija sakė, kad turime būti priklausomi tarpusavyje. Būtų neteisinga, jei gautume paramą tik iš užsienio ir ją naudotume bendruomenės projektams. Juk idėjas turi palaikyti ir pati bendruomenė. Su ja, kaip su svarbiu partneriu, apsvarstome biudžetą ir programą. Per 33 metus dar nėra taip nutikę, kad koks nors valdžios atstovas sakytų: gerai, duodame jums pinigų, bet darykite taip ir taip. Arba – nedarykite taip ir taip. Per tiek metų fondas nė karto neužvėrė savo durų, taip pat jos nebuvo užvertos veikiant išorės jėgoms. Demokratiškas požiūris išties egzistuoja.
Pamenu, mane atakavo viso pasaulio žiniasklaida – žurnalistai siekė išgirsti, kad esame dėl šios knygos persekiojami.
Žinoma, galime būti jiems nepatogūs. Pamenu, kai 2000 metais išleidome labai kontroversišką knygą „Kaimynai“. Joje aprašėme tikrus įvykius nedideliame miestelyje mūsų regione – kaip lenkai žudė savo kaimynus žydus. Tai sukėlė žemės drebėjimą mūsų sąmonėje – lenkai, kaip, spėju, ir lietuviai, dažnai jaučiasi istorijos aukomis. Kiti kalti, bet ne mes, tiesa? Tautiniam naratyvui ši knyga sukėlė šoką. Dešinieji išties norėjo mus uždaryti. Vietos bendruomenė išreiškė mums paramą – nors ne visiems knyga buvo patogi, bet jie sutiko, kad turėjome teisę ją išleisti. Pamenu, mane atakavo viso pasaulio žiniasklaida – žurnalistai siekė išgirsti, kad esame dėl šios knygos persekiojami. Visiems atsakinėjau tą patį – ne, dėkui, mes susitvarkysime patys, nedarykite iš mūsų herojų. Tai nubrauktų bendruomenės pastangas mus išgelbėti. Manau, dirbant su nepatogiais klausimais čia ir slypi pavojus – nesudėtinga tapti herojumi Briuselyje, Varšuvoje ar Niujorke ir kartu prarasti ryšį su vietos žmonėmis. Mes labai stengėmės, kad taip nenutiktų ir galėtume tęsti darbus, užuot vaizdavę save itin tolerantiškus, o vietos gyventojus – kaip barbarus, kurie nesupranta, kas yra žmogaus teisės.
– Aptarėme daug svarbių dalykų, bet kaipgi viską patikrinti praktiškai? Kada geriausia atvykti jūsų aplankyti?
– Į „Paribio“ fondą Seinuose ar Tarptautinį dialogo centrą Krasnagrūdoje galima atvykti su grupe, klase, organizacija – dalyvauti dirbtuvėse, seminaruose, kitose kūrybinėse ir akademinėse veiklose. Žinoma, galima ir tiesiog dalyvauti renginiuose.
Vasaros sezoną renginiu „Didžioji poezijos kunigaikštystė“ pradedame birželio pabaigoje. Rugpjūčio 22-ąją rengiame „Tilto misteriją“ – tai bene svarbiausias mūsų renginys, minime Tilto šventę.
Krasnagrūdoje turime ypatingą vietą – vadiname ją Nematomu tiltu. Žinote, mūsų darbe tiltas niekada nebaigiamas tiesti. Nuolat dirbi nematomą darbą. Bet tą ypatingą naktį tilto regimybę kuria muzika, šokis, poezija ir kiti menai.
Galite užsukti ir bet kada vasarą – Baltojoje sinagogoje beveik kasdien vyksta klezmerių orkestro koncertai, taip pat turime džiazo klubą, rodome spektaklius. Pavyzdžiui, „Seinų kronikos“ yra spektaklis apie daugiakultūrį miestelį, kuriame sugyvena lietuviai, lenkai, baltarusiai, žydai, romai.
Krasnagrūdoje veikia ir ypatinga paroda „Silva Rerum“ – tai lyg šeimų, gyvenančių aplink, albumas, pateiktas gana avangardiškai. Atrasite nuostabių istorijų apie čia gyvenančius lenkus ir lietuvius.
