Lietuvos mokykloje Vilius Staražinskas jautėsi nurašytas. Tik studijuodamas Jungtinėje Karalystėje jis sužinojo apie savo disleksiją, o iki tol manė: esu nevykėlis, priveliantis daug klaidų diktantuose ir rašiniuose, neperprantantis matematikos uždavinio sąlygos. Dabar jis – Kembridžo universiteto magistrantas ir dirba Tarptautinio bakalaureato organizacijoje Kardife.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Dabar 25 metų Vilius apie savo disleksiją sužinojo būdamas devyniolikametis Pietų Velso universiteto studentas.
- Mokykloje Lietuvoje jis jautėsi prastas, bejėgis ir beviltiškas mokinys, ypač dėl gausių gramatikos klaidų.
- Jam padėto tarptautinio bakalaureato programa. Dabar Vilius studijuoja Kebridže.
„Iš pradžių net nežinojau, kad esu kitoks. O paskui, kai jau žinojau, disleksija galbūt mane ir paskatino susidomėti švietimu“, – sakė Kembridže švietimo vertinimą studijuojantis V. Staražinskas.
Išgirdęs mokytojų komentarų pats save nurašydavau.
V. Staražinskas
Prieš imdamasis švietimo studijų jis Jungtinėje Karalystėje baigė kriminalistiką. Šios studijos ir padėjo sužinoti, kad jis nėra blogas mokinys ar tinginys.
Šiandien jis sau – vaikui – patartų labiau pasitikėti savimi ir nenurašyti savęs.
„Norėčiau pasakyti sau, kad nesu tas bejėgis, beviltiškas, prastas mokinys“, – reziumavo Vilius.
„Laukdavau, kol galėdavau sužibėti“
„Man visada iššūkių keldavo rašyba, diktantai, buvau nurašytas kaip blogas mokinys ar tinginiukas, nes visada darydavau vis tas pačias gramatikos klaidas. Nuolat galvodavau, kodėl esu blogas mokinys. Išgirdęs mokytojų komentarų pats save nurašydavau“, – kaip jautėsi vaikystėje, pasakojo Vilius.
Jis pamena, kaip atkakliai mokydavosi po pamokų, kartodavosi, perrašinėdavo žodžius, kuriuose priveldavo klaidų, bet lyg užburtas ratas – klaidos kartodavosi, atsirasdavo vis naujų. Sunkumų kildavo ir per matematikos pamokas, tarkime, per nustatytą laiką sprendžiant žodinius uždavinius. Ypač keblu būdavo, jei sąlyga būdavo ne užrašyta, o mokytoja ją perskaitydavo. Per kontrolinius darbus Vilius sutrikdavo tiek, kad nebežinodavo, ką spręsti.
Jis iki šiol prisimena, kaip teko rašyti istorijos kontrolinį darbą, tuomet gavo žemesnį balą dėl netinkamos skyrybos. Tiesa, kiti dalykai – tarkime, parengti prezentaciją, kalbos – sekdavosi gerai.
„Todėl laukdavau, kada galėsiu sužibėti ir gauti aukščiausią balą. Už gramatiką gaudavau 3, 5, 6 balus, o už pristatymus – 9, 10“, – sakė vaikinas.
Mane baugino, kad gal esu tas mokinys, kuris negeba įstoti į universitetą.
V. Staražinskas
Tačiau net tai neatsakė į klausimą, kodėl taip yra.
„Niekas nepastebėjo, kad tai galėtų būti koks nors sutrikimas. Pastangų, kitiems nematomų, kasdien skirdavau begalę. Sėdėdavau namie ir vis perrašinėdavau žodžius, kuriuose įveldavau klaidų“, – pasakojo Vilius.
Vis dėlto mama, ikimokyklinio ugdymo mokytoja, perprato, kad sūnui kilusi kažkokia problema, tad reikia specialistų – ji sūnų vesdavo pas logopedą. Be to, sako Vilius, jam pasisekė, kad turėjo gerą pradinių klasių mokytoją, kuri taip pat perprato, kad reikia
pagalbos, tarkime, lavintis muzikos mokykloje.
Kamavo panikos priepuoliai
Vilius nerimavo, kad neišlaikys brandos egzaminų, buvo tikras, kad nacionalinė sistema jam neįveikiama. Pagalvojus apie ateitį vaikiną lydėdavo panikos priepuoliai.
„Galvodavau, kad ir ką daryčiau, lietuvių kalbos egzaminą vis tiek teks laikyti. Mano raštas labai baisus, niekas jo neįskaitys, mane nuvertins, pridarysiu klaidų. Kad ir kiek mokyčiausi, vis tiek bus klaidų. Tai mane labai gąsdino. Visuomenėje gajus požiūris – į universitetą reikia įstoti iš karto, nėra kitokio varianto. Mane baugino, kad gal esu tas mokinys, kuris negeba įstoti į universitetą“, – pasakojo V. Staražinskas.
Mokiniui padėjo gana netikėtas posūkis – nutarė pasidomėti Šiaulių Didždvario gimnazijoje įvesta tarptautinio bakalaureato programa. Ir ji tapo išsigelbėjimu.
„Atrodė, ta pati mokykla, ta pati šalis, bet mokymo konceptas visai kitoks. Tarkime, matematinės užduotys – su realiais pavyzdžiais. Visi ugdymo dalykai buvo paremti realiais pavyzdžiais. Tarkime, mokomės apie fotosintezę – vadinasi, mokomės, kur ir
kaip ji vyksta realiame gyvenime, kaip tas žinias pritaikyti už klasės ribų. Tas konceptualus mokymas man labai pradėjo susieti mokymo turinį su kasdienybe. Kai tai susiejau, dalykas tapdavo įdomesnis ir aš norėdavau mokytis“, – savo patyrimais
dalijosi Vilius.
Visus šešis tarptautinio bakalaureato egzaminus jis išlaikė. Jei būtų laikęs lietuvių kalbos egzaminą pagal lietuvišką sistemą, Vilius tikras: jam tai nebūtų pavykę.
Dėstytoja patarė atlikti disleksijos testą
Iš esmės padėtis pasikeitė, kai V. Staražinskas įstojo į universitetą. Iki tol Vilius net nežinojo žodžio „disleksija“.
„Kartą skaičiau dėstytojai savo esė anglų kalba ir ji pastebėjo, kad sakau žodžius, kurie neparašyti, arba praleidžiu esė esančius žodžius. Ji paprašė manęs paskaityti dar kelis tekstus. Pats nepastebėjau, bet dėstytoja pasakė, kad praleidžiu žodžius,
kurie parašyti, arba perskaitau tuos, kurių tekste nėra. Ji man patarė atlikti disleksijos testą“, – pasakojo Vilius.
Aš kažkoks kitoks? Kažką blogai darau? Ar galiu ką nors pakeisti? Tai buvo labiau baimė nei palengvėjimas.
V. Staražinskas
Kelias valandas užtrukusio testo rezultatas buvo teigiamas. Tuomet, būdamas devyniolikos, Vilius sužinojo ir apie galimą dėmesio ir aktyvumo sutrikimą.
„Tai man buvo netikėta. Net nežinojau, kas yra disleksija. Tiesiog buvau kažkur girdėjęs, bet kas tai tiksliai, nežinojau. Kai pasakė, kad man disleksija, sureagavau neigiamai: ką tai reiškia? Aš kažkoks kitoks? Kažką blogai darau? Ar galiu ką nors pakeisti? Tai buvo labiau baimė nei palengvėjimas.
Palengvėjimas atėjo vėliau, kai geriau pasidomėjau disleksija. Supratau, kad tai nėra verdiktas ar nuosprendis, mirties bausmė. Supratau, kad mokykliniai vertinimai buvo sukurti mano barjerams vertinti, kurių aš dėl fiziologinių ar smegenų funkcijų negalėjau įveikti, negalėjau pademonstruoti savo kognityvinių gebėjimų“, – pasakojo Vilius.
Tuomet jis suprato svarbiausią dalyką – jis nebuvo blogas mokinys.
„Pažymiai neparodo, koks tu esi mokinys – geras ar blogas, jie parodo, kur tu esi šiuo metu, per šį vertinimą“, – ką perpratęs dar vėliau sakė Vilius.
Lietuva turi perprasti, ko siekia mokinių vertinimu
Studijuodamas kriminalistiką Pietų Velso universitete, Vilius pasirinko sudėtingesnį matematikos kursą – tyrinėjant kraujo dėmes, nusikaltimo schemas reikėdavo nugludintų šio dalyko įgūdžių. Vilius tai puikiai įveikė – pelnė 96 proc. iš 100.
„Palyginti su mokyklos rezultatu, skirtumas didžiulis. Bet taip nutiko, nes aš jau žinojau, kad turiu disleksiją, dėmesio sutrikimą, žinojau, kaip man su tuo dirbti“, – sakė Vilius.
Baigęs kriminalistiką jis ketino tęsti šios srities studijas magistrantūroje – Kardifo universitete lankė ikiteisminės archeologijos kursą, per kurį mokėsi tyrinėti kaulus.
„Bet baigęs pirmuosius magistro metus susimąsčiau, kad gal nenoriu tęsti kriminalistikos kelio. Nutariau stoti į Kembridžo universiteto švietimo vertinimo magistro studijas“, – sakė Vilius.
Jis tikras, kad Lietuva, kaip ir kitos šalys, turi perprasti, ko siekia mokinių vertinimu.
„Mes turime išsiaiškinti, kas yra aktualu šiuolaikinei Lietuvai. Nuo to pradėti svarstyti, ką darome dabar, kokių turime spragų. Tikrai nekaltinu mokytojų, Lietuva turi nuostabius mokytojus, kitus specialistus. Manau, problema – sistemoje, gal kartais
atrodo, kad ji juda be tikslo. O vertinimas be tikslo nėra validus.
Toks užburtas ratas. Mes norime keisti, bet negalima keisti švietimo, kol nesuprantame, kaip tas ratas veikia“, – kalbėjo V. Staražinskas.
