1986 metų Kaunas buvo krepšinio, darbininkų, be abejo, krepšinio ir automobilių miestas. Vidmanto Puplauskio filmas „Kaunas yra Kaunas“ vaizduoja paskutiniųjų okupacijos metų Kauną kaip gana vakarietišką, veržlų, tačiau vis dar sovietinį miestą.
Rubrika „Kas senesnio?“ kviečia susipažinti su senais ir mažiau žinomais kino ir televizijos istorijos atvejais. Šį kartą dėmesys propagandiniam televizijos filmui „Kaunas yra Kaunas“ (1986).
Sovietinė dokumentika buvo neįsivaizduojama be kokio nors sovietinės epochos paminklo ar komunistų partijos narių pasisakymų. Tačiau prasidėjus „perestroikai“ dalis šių klišių ėmė keistis: nors Leninas ir liko, tačiau spalvų miesto peizaže atsirado daugiau.
„Paryžius – gražus miestas. Ir Maskva puiki, ir Roma nuostabi, o Kaunas yra vienintelis pasaulyje miestas Neries ir Nemuno santakoje“, – sakoma filmo „Kaunas yra Kaunas“ pradžioje.
Sovietinis Kaunas buvo senų automobilių, pramonės, studentų ir, be abejo, krepšinio miestas, kuris išsaugojo ir senuosius architektūros paminklus. Filme daug kasdienybės vaizdų, žvilgančio Laisvės prospekto vitrinos, lygūs keliai ir tvarkingos gamyklos.
Nors kalbama apie okupacijos laikotarpio Kauną, tačiau operatoriai jį pateikia kaip modernų ir vakarietišką miestą su lauko kavinėmis, išryškinamas senamiestis ir, žinoma, miegamieji rajonai.
„Kaunas – vienas stambiausių pramonės miestų Lietuvoje. <...> Kaune labai aštri transporto problema. Kas trečia šeima Kaune turi lengvąjį automobilį. Iš viso jų mieste – 43 tūkstančiai“, – sakome filme.
Lietuvos telefilme (arba – Lietuvos televizijos filmų studijoje) kurtas filmas pasakoja apie miestą iš turistinės perspektyvos. Filmuotas pavasarį–vasarą, filmas demonstruoja miesto laisvalaikį su kavinėmis, neoninėmis šviesomis ir nerūpestingu laisvalaikiu gatvėse ar zoologijos sode.
Verta atkreipti dėmesį, kad į filmo kadrus pateko ne tik sakraliniai objektai, tačiau ir vakarietiškos gamybos automobiliai bei turistų grupės iš užsienio.
„Miestas yra savitas, jei turi nors vieną gatvę, kuri atspindi jo charakterį“, – sakoma apie Laisvės alėją Kaune, demonstruojami it iš Paryžiaus paimti jo vaizdai su lauko kavinėmis.
Vis dėlto, priešingai nei ankstesniuose tokio tipo dokumentiniuose filmuose, nekalbama apie „kruvinąjį Smetonos“ režimą, tai buvo itin įprasta anksčiau. Tariama „revoliucija“ pristatoma pagal įprastą laikmečio kanoną, tačiau daugiau dėmesio skiriama labiau nutolusiai miesto praeičiai.
„Kažin, ar būtų jauku šarvuotam viduramžių riteriui Kauno gatvėse. O juk Kauno akmenyse – 13, 15, 16 amžius. Šimtmečius juose kaupiasi laiko dulkės. Vyriausybės rūpestis, restauratorių, statybininkų triūsas išsaugojo miesto veidą ir pritaikė šių dienų gyvenimui“, – sakoma filme.
Filmo fabula formuoja kitokį vaizdą, esą Kaunas nėra tik krepšinio miestas, tačiau galiausiai pasakojimas pasisuka į Kauno sporto halę, kuri netenkina kauniečių poreikių ir į rungtynes patenka ne visi. Viena filmo herojė dalijasi emocijomis, susijusiomis su krepšiniu, tai įtvirtina kamuolį mėtantis vienuolis.
„Aš net ir mirti nebijau. Svarbu, kad tik ten rodytų krepšinį. Kai pralaimėjo, buvo labai didelis smūgis. Tada jau labai blogai, reikia tabletės, atsisėdi į fotelį ir vis tiek reikia įsikibti“, – filme teigė kaunietė.
Vėlyvuoju sovietmečiu daugiau kalbėta apie Kauno „Žalgirį“ nei apie patį Kauną. Sporto šešėlyje likęs miestas – pagrindinė šio filmo tema, kuriame demonstruojamas paprastų žmonių miestas. Keisčiau tik tai, kad Kaunas filme yra ne tik krepšinio, bet ir automobilių miestas.
Filmą „Kaunas yra Kaunas“ rasite LRT.lt mediatekoje. Nuoroda:
