Nacionaliniame Kauno dramos teatre netrukus prasidės spektaklis „Senos damos vizitas“. Šį kartą jis pristatomas ir turintiesiems regos negalią.
„Kiekvienas nori kuo didesnio kultūros pasiekiamumo. Normalią regą turintis asmuo gali bet kurią dieną įsigyti bilietą ir į teatrą nueiti. Mes tokios galimybės kol kas neturim. Situaciją gelbsti spektakliai, kurie turi būtent garsinį vaizdavimą. Kol kas tokių tikrai yra mažuma – per metus tenka aplankyti vieną, du, kartais – tris. Tikrai lankyčiausi dažniau“, – dalijasi teatro lankytoja Laura Stadalninkaitė.
Garsinio vaizdavimo tekstas nusako tai, kas vyksta teatro scenoje arba kino filmo ekrane. Pavyzdžiui, Giulenas, geležinkelio stotis. Tamsios scenos viduryje grupelė miestiečių.
„Norėtųsi, aišku, daugiau tų spektaklių. Tai yra sudėtingas procesas ir dirba prie to teksto ne vienas žmogus. Tai yra rimtas dalykas ir jeigu norime padaryti kokybišką produktą akliesiems ir silpnaregiams, tai reikia įdėti daug darbo“, – pasakoja vertėja Martyna Mačiuikaitė.
Spektakliai su garsiniu vaizdavimu nėra dažni šalies teatrų repertuaruose. Kol kas per metus tokių – apie porą. Taip yra todėl, kad parengti garsinio vaizdavimo medžiagą trunka ne vieną mėnesį, reikia papildomų lėšų, be to, ne bet kas gali perteikti garsinio vaizdavimo informaciją.
„Prieš keletą metų, kai pradėjome integravimo procesą, tai mes Lietuvoje buvome pirmieji ir atrodė iš pradžių, kad tai bus labai paprasta, kas čia tokio, na, parengti tekstą, kuris atspindėtų scenoje vykstantį veiksmą. O išties išsiplėsti negali, reikia tokią teksto santrauką parengti, kuri atlieptų visą scenoje vykstantį veiksmą. Pasirodė, kad tai yra vos ne naujos pjesės sukūrimas“, – pasakoja Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas.
„Pasiruošimas yra labai ilgas. Reikia spektaklį labai gerai žinoti. Porą mėnesių aprašas daromas, tada mėnesį aš ruošiuosi ir tada – vieną kartą – arba pavyksta, arba nepavyksta“, – sako aktorė ir garsinio vaizdavimo specialistė Ugnė Žirgulė.
Nors ruošiamasi iš anksto, dažnai ne viskas vyksta pagal planą. Ir aktorių improvizacijos, ir muzika, ir pastatymo dinamika gali tapti iššūkiu.
„Pagrindinis iššūkis, kad mes niekada neturim fiksuoto produkto ir niekada tiksliai iš anksto nežinome, kaip viskas susiklostys. Kartais nutinka įvairių kuriozinių situacijų scenoje. Komentatorius iš tikrųjų turėtų labai greit reaguoti, būti pasiruošęs reaguoti ir tinkamai reaguoti. Nes jeigu matanti auditorija juokiasi, tai natūralu, kad nereginčiam žmogui irgi kyla klausimas „kas atsitiko, kodėl aš nieko apie tai nežinau?“. Taigi, mes ne tik iš anksto pagal scenarijų turim būti pasiruošę, bet ir turėtume turėti tokių savybių, kurios leistų improvizuoti čia ir dabar“, – teigia Vilniaus universiteto Kauno fakulteto docentė Laura Martinkutė-Niedzviegienė.
Garsinis vaizdavimas padeda patirti teatrą turintiesiems regos negalią, o žmonėms su klausos negalia spektakliai pristatomi naudojant surtitrus. Žinoma, kol kas ne visi teatrų spektakliai pritaikyti ir regos, ir klausos, ir kitų negalių turintiems auditorijos nariams, tačiau noras, kad visi spektakliai būtų pasiekiami visiems, yra gyvas.
„Egzistuoja du tokie terminai – integracija ir inkliuzija. Tai integracija yra tada, kai mes suteikiam įrankių tiems žmonėms, kurie yra kitų galimybių, kad jie galėtų pamatyti, bet tarsi izoliuotai egzistuotų ir izoliuotai ateitų į jiems skirtus specialius seansus tam tikrą dieną, tam tikrą valandą. O štai inkliuzija kalba apie universalų dizainą, kad ir matantis, ir nematantis, ir girdintis, ir negirdintis, ir turintis kognityvinių sutrikimų, ir jų neturintis, kad visi vienu metu, kartu galėtų ateiti ir mėgautis tuo pačiu kūriniu. Tai ir turėtų būti mūsų tikslas“, – dalijasi L. Martinkutė-Niedzviegienė
„Visi turėtų turėti lygias teises atėję gauti susitikimą su menu. Toks iššūkis turėtų iš tikrųjų tapti kada nors realybe“, – teigia E. Stancikas.
