1989 metais Juozas Baltušis savo dienoraštyje pažymėjo: „Centrinė televizija nupirko penkis jo (Henriko Šablevičiaus, – LRT) sukurtus dokumentinius filmus ir pradeda juos demonstruoti per centrinę televiziją. Vienas šitų filmų sukurtas… prieš 20 metų. Kiti kiek „jaunesni“. Kodėl taip atsitikę, nežinąs. Vėliau pasakė, kad buvo jis Januičio nemalonėj, šito ir užtekę.“ Dienoraštyje minimas atvejis – tai 1968 m. televizijos filmo „Atspindžiai“ pasirodymo eteryje aplinkybės.
Rubrika „Kas senesnio?“ kviečia susipažinti su senesniais ir mažiau žinomais kino ir televizijos istorijos atvejais. Šiandien filmas „Atspindžiai“ prieinamas LRT archyvuose. Prie jo kūrimo prisidėjo ir daugiau žinomų kūrėjų, o garso takelį kūrė Teisutis Makačinas.
Nors ir kurtas 1968 metais, filmas net dvidešimčiai metų buvo „padėtas į lentyną“. Sovietmečiu tokios sankcijos nebuvo itin retas reiškinys, tačiau dažniausiai filmo ar kito kūrinio pasirodymas viešumoje priklausydavo nuo autorių kompromisų ir korekcijų. Tačiau tai ne visada veikdavo principingo režisieriaus Henriko Šablevičiaus atveju.
Šiandien šviesios atminties H. Šablevičius-Šoblė (1930–2004 m.) žinomas kaip vienas kino dokumentikos pradininkų okupuotoje Lietuvoje. Karjerą pradėjęs kaip teatro aktorius, vėliau ją tęsė Lietuvoje gimstančioje kino industrijoje. Jo debiutu kine laikomas scenarijus taip pat debiutuojančio režisieriaus Arūno Žebriūno novelei „Paskutinis šūvis“ filme „Gyvieji didvyriai“ (1959 m.).
Tuometės sąlygos buvo sudėtingos. Trūko ir režisierių, ir techninių galimybių, o dar labiau jaunuosius menininkus stabdė laikmečio sąlygos ir sovietinės cenzūros varžtai. Pirmasis etapas kine neužsitęsė – jau 1961 m. Šoblė pradeda darbus besikuriančioje televizijoje, kurios situacija buvo dar sudėtingesnė.
Amžinojo deficito sąlygos veikė ir 1957 m. darbą pradėjusią Vilniaus televizijos studiją, kurios branduolį sudarė atsitiktinai ten patekę darbuotojai. Vieni čia atėjo iš teatro, kiti iš filologijos studijų. Režisieriaus išsilavinimą turinčių asmenų trūko, todėl tiko bet kas. Įsidarbinkite, o tik po to mokykitės.
Tačiau tuo laikotarpiu netrūko propagandinių klišių, ateistinių pasakojimų ir sovietinės valdžios šlovinimo. Televizorių daugėjo, o kartu griežtėjo ir cenzūros nuostatos. Nors televizijoje praleido dešimt metų dirbdamas tiek su dokumentika, tiek su įvykių transliacijomis, vėliau etapą televizijoje vertino skeptiškai.
„Filmuojame Altajuje, tokiame puslaukiniame krašte. Po peržiūros valdžia stebisi: „Kaip gali būti, kad žmonės ten gyvena blogiau? Pas mus Tarybų valdžia tik dvidešimt metų, o ten jau kiek.“ Patyliukais kikenome: gal reikėjo nuvežti jiems skutimosi mašinėlių? Štai tokios nesąmonės. Ir jų buvo daug“, – 1999 m. interviu Žygintui Pečiuliui sakė režisierius.
Nors ideologinių priekabių netrūko, vienas po kito buvo sukami televizijos filmai. H. Šablevičius net tapo muzikinio klipo režisieriumi – 1966 m. jo režisuotas siužetas dainai „Senieji Vilniaus stogai“ ir šiandien traktuojamas kaip pirmas tokio žanro kūrinys Lietuvoje.
Per dešimtmetį televizijoje sukurti dokumentiniai filmai „Mūsų vasara“ (1963 m.), „Muzikinis kaleidoskopas“ (1965 m.), „Altajaus montažai“ (1969 m.), kuris užkliuvo dėl vargingo sovietinių žmonių gyvenimo vaizdavimo. Nors ir buvo kritikuotas, į ekranus pateko. Priešingai nei „Atspindžiai“.
Nors ir laikėsi kūrybinių įsitikinimų, problemos prasidėjo anksčiau. 1963 m. Radijo ir televizijos komiteto posėdyje pirmininkui Jonui Januičiui užkliuvo darbuotojai su barzdomis. Tarp jų, žinoma, ir su šia įvaizdžio detale skirtis nenorėjęs H. Šablevičius.
„Kibo prie visko. Pavyzdžiui, kodėl aš su barzda. Gal ją jau ir pats norėjau nusiskusti, bet kai man liepė... Tai būtų buvę tarsi paties savęs išsižadėjimas. „Telefilme“ taip pat turėjau nemalonumų. Vieną filmą J. Januitis išvadino antitarybiniu. Tais laikais tai buvo panašu į bombos sprogimą“, – jau minėtame interviu pasakojo režisierius.
Dauguma to laikotarpio filmų buvo koreguojami, neįtiko dėl ideologinių motyvų, tačiau tik vienam jų pavyko patekti į juodąjį televizijos sąrašą net dvidešimčiai metų. Ir tam neprireikė juostoje pasmerkti Lenino ar sukritikuoti santvarkos. 1968 m. televizijos ekranuose turėjo pasirodyti H. Šablevičiaus filmas „Atspindžiai“, bet buvo padėtas į lentyną. Kodėl? Neįtiko poetinė filmo kalba? Per mažai ideologinių klišių?
„Visą laiką jautei norą tave sužlugdyti. Jeigu tik kiek išsiskirdavai, išdrįsdavai pasakyti, ką galvoji, patekdavai į didelę nemalonę. Kolegos sako (aš pats neprisimenu), kad po 1968 m. sukurto filmo „Atspindžiai“ peržiūros, kurioje buvau smarkiai baramas, tarpdury esą pasakiau: „Pamatysit – bus mano tiesa.“ Ta frazė buvo tarsi riebalo šliūkštelėjimas į ugnį“, – teigė H. Šablevičius.
Įtakos filmo sustabdymui galėjo turėti ir tuo metu vykstantys Prahos pavasario įvykiai, per kuriuos Čekoslovakijoje vykdytos reformos ir „komunizmo žmogiškuoju veidu“ kūrimas sukėlė didžiulį sovietų nepasitenkinimą bei baigėsi Varšuvos pakto šalių karine invazija. Po šio įvykio viešojo diskurso kontrolės varžtai buvo prisukti ir kitose sovietinėse valstybėse.
Tuo tarpu ilgametis Radijo ir televizijos komiteto pirmininkas savo itin angažuotuose memuaruose kritikos negailėjo pačiam H. Šablevičiui: „Metaforos, simboliai, paralelės bei kitos „gudrybės“ prakalba tik MAESTRO rankose, o pameistrio pastangos iš jų tesukurpia kryžiažodžio makalynę.“
Panašu, to auka tapo ir poetinis H. Šablevičiaus filmas, kuriame pasitelkiant Stasio Krasausko grafiką kalbama apie žmogiškąsias problemas. Šiandien filmą gali pažiūrėti visi, tačiau tai viena ryškiausių sovietinės cenzūros istorijų televizijos eteryje. H. Šablevičiaus karjera televizijoje tęsėsi iki 1971 m.
Neatlaikęs kintančių reikalavimų, nuolatinio spaudimo koreguoti, H. Šablevičius persikėlė dirbti į kino studiją, kurioje, anot jo, atmosfera buvusi kur kas laisvesnė. „Atspindžiai“ nebuvo paskutinis jo darbas televizijoje, tačiau įtampa palaipsniui kaupėsi. Apie išėjimą režisierius sakė: „Ne kartą buvo leista suprasti: geriau eitum iš čia. Man pradėjo įkyrėti ir TV gamybos konvejeris.“
Roma Pauraitė-Puplauskienė savo knygoje „LTV filmai ir jų kūrėjai“ teigė, kad šiame filme režisieriui „nepadėjo nė slapstymasis už S. Krasausko iliustracijų – Henriko naudoti simboliai apie grėsmingai tirpstantį laiką, apie galimybę „prabėgti pro save“, savęs nerealizavus ir, kaip tam mažam laiveliui, besisupančiam vandens (gyvenimo) erdvėje, būti išmestam į krantą, to meto politiniame kontekste (neramumai Čekoslovakijoje) nuskambėjo visai nesavalaikiškai“.
Tik prasidėjus pertvarkai kūrinys buvo rodomas per televiziją, po 20 metų nuo sukūrimo. Nesunaikinta filmo kopija atsidūrė specialiuosiuose fonduose. Dar paradoksaliau, kad vėliau filmo prisireikė ir itin uoliai eterį prižiūrėjusiai sovietinei centrinei televizijai, į kurią patekti nebuvo paprasta.
Filmą rasite žemiau esančioje nuorodoje:
