Visą sovietų okupacijos laikotarpį buvo kuriamas mitas apie lygias teises, vienodą atlygį ir vienasluoksnę visuomenę. Tikrovėje situacija kiek skyrėsi, o prisidengimas „žmonių partijos“ lozungais tebuvo uždanga, šalia kurios egzistavo žodžiai nomenklatūra ir blatas. Dokumentiniame Gedimino Skvarnavičiaus filme „Tarp lygių lygūs ir laisvi“ naudojant kamerą šaržuojama tuometė situacija.
Rubrika „Kas senesnio?“ kviečia susipažinti su senesniais ir mažiau žinomais kino ir televizijos istorijos atvejais iš LRT archyvų.
Elitas, buržuazija sovietmečiu tilpo į klasinių priešų kategoriją, kuriai karą skelbė Leninas ir kuri itin stipriai nukentėjo nuo režimo represijų. Tačiau vėlyvuoju laikotarpiu režimas perėjo į kitą fazę – komunistai, partiniai ar net jiems pavaldūs vairuotojai naudojosi paprastiems mirtingiesiems neprieinamomis privilegijomis.
Filmas „Tarp lygių lygūs ir laisvi“ kurtas dar sovietinės okupacijos laikotarpiu, 1988 metais, tačiau jame neįprastai kritiškai žvelgiama į to meto realijas ir išsigimusios planinės ekonomikos grimasas.
Vėlyvuoju sovietmečiu tiek okupuotoje Lietuvoje, tiek bendrai Sovietų Sąjungoje nusistovėjo ryšių tinklais grįsti įtakingųjų klanai. Pirmieji sekretoriai aplink save būrė artimais ryšiais susijusius būrelius, o įtakingi partiniai veikėjai mėgavosi privilegijomis. Tokia santvarka ypač nusistovėjo valdant Leonidui Brežnevui.
Po laidotuvių penkmečio, kai per trumpą laikotarpį mirė Leonidas Brežnevas, Jurijus Andropovas bei Konstantinas Černenka ir daug kitų aukštų Sovietų Sąjungos vadovų, į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas, kuris ėmė kalbėti apie tragišką to meto situaciją ir ieškoti išeities taškų iš susidariusios padėties.
„Viešumas“ (rus. glasnost) tapo lozungu, kurį siekė įgyvendinti M. Gorbačiovas. Iš pradžių garsiai prabilta apie problemas, o vėliau imtasi taršyti ir įvairių grandžių vadovus, sovietinę nomenklatūrą, kurių veikla buvo neatsiejama nuo paprastiems mirtingiesiems neprieinamų privilegijų. Šiek tiek rankos buvo atrištos ir žurnalistams.
Žaisdamas sistemos leidžiamumo rėmuose, režisierius Gediminas Skvarnavičius 1988 metais ironiškai pažvelgia į to meto problemas. Filmas „Tarp lygių lygūs ir laisvi“ traktuojamas kaip to meto satyros pavyzdys, kuris apeliuoja ne į sistemos negeroves, o į tos sistemos elementų, vadovų piktnaudžiavimą esama padėtimi ir privilegijomis.
Kritika sovietmečiu nebuvo visiškai uždrausta, tačiau reikėdavo apskaičiuoti, kam ši kritika kris, kokia kritikuojamojo įtaka ir ryšių ratas. Viskas turėjo būti nukreipta į piktnaudžiautojus sistema, o ne į pačią sistemą.
Nors ir atrodo pernelyg kritiškas, G. Skvarnavičiaus filmas yra tipiškas to laikotarpio visuomenės šaržas. Panašios laidos jau buvo rengiamos centrinėje televizijoje, laikraščiuose taip pat netrūko tekstų apie nomenklatūrininkų privilegijas.
Be įprasto propagandos filtro žvelgiama į tuščias parduotuvių lentynas, perpildytas ligonines, o taip pat aiškinamasi, kam priklauso teisė į geresnį gydymą.
„Kam gydytis, o kam nesigydyti nomenklatūra yra patvirtinta Ministrų Tarybos. Šeimos nariai pas mus sudaro turbūt apie 40 procentų“, – apie specialiąsias ligonines, skirtas nomenklatūrai, sakė gydytojas.
Lazdijuose, duonos kepykloje ir bendrose parduotuvėse, kūrybinė komanda susiduria ir su kitu fenomenu – specialiais gaminiais, kurie skirti aukščiausiai vietos valdžiai, ar prekybos vietomis, kuriose nėra eilių.
„Yra dar skanesnė duonutė, kurios mes nematom. Ji kepama pirmam sekretoriui draugui Stonceliui“, – sako pašnekovė Lazdijuose ir įvardija, kad mistinis gaminys net vadinamas „Stoncelio duonute“.
Tiesa, ir čia buvo svarbu išmokti tuometės galios piramidę ir „neužsirauti“ ant itin įtakingo partinio veikėjo. Veikiausiai dėl to filme ir nuskamba mažai žinoma Lazdijų pirmojo sekretoriaus, kuris filmo kūrimo laikotarpiu nėra „perrenkamas“, o ne įtakingo respublikos veikėjo pavardė.
Atvykus į specialių prekių sandėlį Vilniuje sutrikusi darbuotoja filmavimo grupės neįsileidžia ir nukreipia į „Draugystės“ viešbutį. Kadre matomos užsienietiškų gėrimų pakuotės, o visa tai palydi piktas „nesukite man galvos, eikite pas vedėją“, ir nukreipia į „Draugystės“ viešbutį, kuriame dirbanti Kristina Butrimienė atsisako kalbėtis su filmavimo grupe.
Paskutinis taškas – Turniškės, kuriose, anot filmo, egzistuoja atskira „valstybė valstybėje“, kurioje aukščiausia nomenklatūra gyvena ir net turi savo atskirą parduotuvę su ištisa aprūpinimo sistema.
„O štai čia mus lengvai įsileido ir iš karto pasijutome tarp savų, tarp lygių lygūs ir laisvi“, – komentuodamas paprastiems mirtingiesiems skirtą parduotuvę sako balsas už kadro.
Publicistinio žanro filme įamžintas sisteminis piktnaudžiavimas, privilegijuotųjų klasė stipriai kirtosi su, pavadinkim, sovietiniais idealais. Vieša paslaptimi laikytos specialiosios parduotuvės bei vietos valdininkams kuriamos privilegijos Sąjūdžio laikotarpiu taps atvira ir dažnai nagrinėjama tema spaudoje ar televizijoje.
Ir pabaigai. Kodėl neužkliuvo cenzūrai? Veikiausiai dėl to, kad pats režimas skatino diskusijas ir rodant tokius piktnaudžiavimo pavyzdžius siekė išgelbėti sparčiai byrančią imperiją nuo ekonominio kracho. Kitaip tariant – „pasitempkite, draugai“. Ar pavyko? Laimei, ne.
1988 m. Gedimino Skvarnavičiaus filmą „Tarp lygių lygūs ir laisvi“ rasite LRT Mediatekoje:
