Kultūra

2018.06.21 18:08

L. Klimka. Vasarvidžio burtai

2018.06.21 18:08

Saulutė jau užkopė į dangaus kalno viršūnę – taip mitologiškai būdavo nusakomas vasarvidis. Prasidėjo ilgiausios metų dienos, trunkančios 17 val. ir dar 18 min. Ketvirtadienį, 13 val. ir 7 min. – vasaros saulėgrįža. Kartu tai pats augalijos suvešėjimas, o ir žemdirbius džiuginantis rugių žydėjimas, vadinamas rasojimu. Sekmadienį – Rasos šventė! Praleidus trumpąją naktį prie laužo, ir tikintis surasti paparčio žiedą…

Senojoje baltų religijoje tas metas būdavo suvokiamas  kaip stipriausia gamtos galių sklaida. Gal iš to ir žmogaus noras prisiderinus prie gamtos ritmų, pasisemti sveikatos bei sėkmės darbuose. Tai kitados būdavo daroma atliekant švenčių apeigas ir burtaujant. Burtavimas – vienas iš religinių praktikų elementų, ypač būdingas prigimtinėms religijoms. Burtai kitados galėjo turėti svarbią ar net radikalią religinę ir egzistencinę reikšmę. Juk burtais tariamai sužinoma dievų valia, kad būtų galima elgtis pagal ją; tik toks elgesys pripažįstamas teisingu ir garantuojančiu sėkmę. Antikos laikais veikė orakulų sistema, dariusi didžiulę įtaką valstybės ir visuomenės gyvenimui.

Lietuvos istorijos šaltiniai taip pat liudija apie labai reikšmingus burtavimus senojoje religijoje. Tiesa, tie šaltiniai – tai svetimšalių užrašyti pasakojimai, nes baltų genčių šventikai – žyniai, vaidilos, kriviai – nevartojo rašto. Buvo tikima tik išsakytu ar išgiedotu žodžiu... Todėl mitologams ir religijotyrininkams dabar labai nelengva kalbėti apie prigimtinę religiją ar vėlesnę pagonybę, teikusias tokią galingą dvasinę jėgą kovose už laisvę su krašto grobikais. Tad ką žinojo Vakarų Europa apie senovės lietuvius?

Štai Adomas Brėmenietis „Hamburgo bažnyčios istorijoje“, parašytoje apie 1075 m., teigia, kad kuršių krašte gausu augūrų, buriančių iš paukščių skrydžio.  Jo žiniomis,  likimo ištarmių sužinoti pas juos plaukia žmonės „iš viso pasaulio“, netgi iš Graikijos ir Ispanijos. Burtavimo būdas, kaip ir pats žynio įvardijimas auguru, yra žinomi iš Romos laikų. Spėjimai apie ateitį ar toli vykstančius dalykus iš paukščių skrydžio buvo praktikuojami dar ir XVII a. antroje pusėje. Apie tai rašo Motiejus Pretorijus  veikale „Prūsijos įdomybės“, žynius vadindamas lekutonimis. Tikriausiai šis įvardas kilęs iš veiksmažodžio „lėkti“. Štai kaip tai buvo daroma: vienas žemaitis bajoras klausė žynio, kaip seksis jo sūnui, išjojusiam į karą su maskvėnais. Žynys, rytą baltai apsitaisęs, pasiėmė pašventintą krivūlę, užkopė ant piliakalnio, veidu atsigręžė į rytus ir kurį laiką meldėsi. Tebesimelsdamas jis dangaus horizonte, maždaug toje pusėje, kur vyko karas, krivule nubrėžė ratą. Tada ėmė laukti paukščio pasirodymo ir to, koks bus jo balsas ir skrydis. Paukštis išties atskrido – tai buvo gervė; sukliko kažkaip liūdnai. Tada pasirodė kitas didelis paukštis, ėmė persekioti gervę, ir ūmai abu dingo iš akiračio. Tačiau gervė netrukus vėl sugrįžo. Iš to žynys išpranašavo, kad bajoro sūnui kare nesiseks. Kaip paaiškėjo vėliau, jis pateko priešo nelaisvėn, tačiau po kurio laiko, keičiantis belaisviais, buvo išlaisvintas.

Kitas garsus viduramžių autorius pranciškonas Baltramiejus Anglas savo 19 tomų enciklopedijoje „Apie daiktų savybes“, išleistoje 1240 metais, aprašydamas Livonijos gyventojus, teigia: „Kol germanai dar nebuvo jų išvadavę nuo demonų garbinimo ir nebuvo išmokę jų tikėti ir garbinti vieno Dievo, jų tikybinės apeigos buvo burtai; jie garbino daug dievų, nepašvęstomis ir šventvagiškomis aukomis kreipdamiesi į demonus ieškojo atsakymų, burtavo ir pranašavo“. O Rygos kronikininkas Henrichas Latvis, pirmajame  kalavijuočių žygių  aprašyme papasakojo, kaip žirgas pranešė Dievo valią, likimo ištarmę žmogui. Buvo taip: 1184 metais lyvių genties bendruomenė, gyvenusi prie Dauguvos, nesvetingai sutiko cistersų vienuolį Teodoriką, atvykusį skelbti evangelijos. Nutarė jį savo dievams paaukoti, kad laukai būtų derlingi ir nekentėtų nuo liūčių. Tačiau vis tik pirmiausiai reikia sužinoti, ar priims dievai auką. Susirinkę genties žmonės, vadovaujami žynio, darė tokį burtą. Paguldė ietį ant žemės ir vedė per ją žirgą. Dievo valia žirgas žengė per ietį dešine koja, kuri reiškė gyvybę. Tada žynys pareiškė, kad tikriausiai krikščionių Dievas sėdįs ant žirgo ir valdąs jo kojas. Būtina žirgui nugarą nuplauti ir nušluostyti. Kai taip buvo padaryta, žirgas per ietį vėl žengė gyvybę reiškiančia koja. Brolis Teodorikas išliko gyvas, 1211 m. jis tapo vyskupu estų žemėse. Įdomu, kad tikėjimai balto ar širmo arklio išskirtinumu išliko iki mūsų laikų, jų apstu liaudiškuose papročiuose. Ir net linksmai nuteikiančiuose, bet vis tik susijusiuose su žmogaus likimu. Štai, tikėta, kad jei Kalėdų dieną per kaimą kas pirmas pervažiuotų pasikinkęs baltą ar net margą arklį, tai tais metais kaime jokių piršlių nebus, nei viena mergina iš to kaimo neištekės. Piršliuosna važiuoti pasikinkius baltą kumelę galėjo tik koks nevėkšla, nežinantis papročių, nes vestuvių iš tokių piršlybų tikrai nebūsią. 

Dar tos senosios Livonijos kronikos autorius Henrikas Latvis ties 1207 m. data pažymėjo labai keistą burtavimo atvejį: latgaliai mat pasitelkė burtus, norėdami sužinoti iš savo dievų, kokį krikštą jiems geriau priimti – iš katalikų ar stačiatikių. Taigi dievų buvo klausiama, kaip geriau jų išsižadėti!

Kryžiuočių metraštininkas Petras Dusburgietis rašo: „Prūsai retai kada imasi kokio svarbesnio darbo netraukę, kaip reikalauja jų papročiai, burtų ir šitaip nepasiteiravę savo dievų, ar gerai, ar blogai tas darbas pavyksiąs“. Lygiai ir lietuviai. Štai 1290 m. aprašytas toks įvykis: „Lietuviai taip suįžūlėjo, kad susigalvojo patraukti švento Jono Krikštytojo dieną iš netoliese esančios Aukaimio pilies patrikdyti plėšikiškais išpuoliais Ragainės broliams ramybę. Artėdami metė – kaip reikalauja jų papročiai – burtus, kurie jiems nežadėjo nieko gero. Dėl to tučtuojau pasuko atgal.“ O tų pačių metų vasarą lietuvių kariuomenė, grįždama iš pergalingo žygio į Lenkiją, priartėjo prie kryžiuočių pasalos. Ir tada „voros priekyje žygiavęs lietuvis, metęs burtus, sušuko: „Vargas mums, nes mūsų laukia nesėkmė“. Ir iš tikro, broliai, iššokę su savo kariais iš pasalų užpuolė juos ir nukovė tris šimtus penkiasdešimt  žmonių“. Panašiai buvę ir 1323 m. vasarą; kronika rašo: „Lietuviai vydamiesi priėjo vietą, kur broliai buvo įrengę pasalas. Tada vienas lietuvis, metęs burtą, kaip paprastai daro stabmeldžiai, garsiai sušuko: „Greitai grįžkime atgal, čia vokiečių pasalos“. Taigi burtų veiksmingumu  nė kiek neabejojo ir krikščionybės platintojai.

Žodis „burtas“ senovėje reikšdavo keturkampį medžio gabalėlį; tikėtina, kad toks ir būdavo naudojamas ateities spėjimams. Detaliai tai aprašo paminėtasis Motiejus Pretorijus, sakydamas, kad žyniai, vadinami burtininkais, turi tris mažus medžio gabalėlius, kiekvieno dydis kaip piršto dalis. Jie metami žemėn ranka, o spėjama iš to, kokia puse – blogąja ar gerąja – nukrinta. Šį aprašymą to paties meto rašinyje „Žinios apie lietuvių būdą, prigimtį ir gyvenimą“ papildė anoniminis autorius, pridūręs, kad burtų kaladėlės turi būti iš diemedžio. Esminė pastaba, paaiškinanti augalo pavadinimą bei jo mitologizavimą.

Po Lietuvos krikšto prasidėjo senosios baltų religijos nykimas ir degradacija, vadinamoji pagonybė. Apeigos ir ritualai, kuriems taip pat priskirtini burtavimai, pamažu išvirto liaudiškais tikėjimais ar net žaidimais. Burtų metimo papročio nebeliko, o lemtis spėjama iš sapnų, gamtos požymių, veiksmo eigos. Iš burtų geriausiai etninė kultūra išsaugojo merginų spėjimus apie savo artimiausią ateitį: kada ištekės, kokį vyrą gaus. Tai daroma svarbių kalendorinių švenčių metu, vasarą – per Jonines. Spėjama iš surinktų trejų devynerių žolynų puokštės ir iš plukdomų vainikėlių.  

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.