„Niekada daugiau“ – su šiuo po holokausto išpopuliarėjusiu šūkiu kasdien keliasi ir į darbą vyksta lenkas Andrzejus Kacorzykas. Jo darbo vietoje per metus apsilanko daugiau kaip milijonas, o kartais vos per vieną dieną - 30 tūkst. žmonių. Ir absoliuti dauguma nė už ką nenori apsilankyti čia vėl. A. Kacorzykas - vienos didžiausių nacių koncentracijos stovyklų Rytų Europoje vietoje įkurto Aušvico-Birkenau muziejaus direktoriaus pavaduotojas bei Tarptautinio edukacijos centro vadovas, savo daugiau kaip 20 m. tęsiamą darbą vadinantis misija.
„Aš čia netoli gimiau, su šia istorija augau. Nesilankiau čia būdamas vaikas ar mokydamasis pagrindinėje mokykloje - atvažiavau čia pirmą kartą būdamas jau beveik subrendęs, nors ir mokinys. Aš gerai suvokiau, dėl ko žmonės čia atvažiuoja. Mano šeima, mano aplinka taip daug pasakojo apie karą, patirtį karo metu. Taip pat pasakodavo apie tai, kas vyko čia. Kad matė kylančius dūmus, jautė iš kaminų sklindantį kvapą. Tai irgi mane savotiškai sieja, esu iš čia ir tai turbūt buvo priežastis, dėl kurios norėjau būti čia ir tą istoriją pasakoti kitiems“, – pasakojo A. Kacorzykas.
Netoli Osvencimo esantis Aušvico-Birkenau muziejus-memorialas įrašytas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą, tik vietoj šiam sąrašui būdingų nepaprasto grožio vietų buvusioje stovykloje galima išvysti nežmoniškus praeities įvykius menančias ir šiurpą keliančias didžiules dešimčių tūkstančių batų, lagaminų, indų, protezų, akinių, o galiausiai – dvi tonas sveriančias žuvusiųjų plaukų stirtas. Čia nė akimirką nepavyksta užmiršti, kad esi ten, kur Trečiasis Reichas įvykdė vienas didžiausių žudynių istorijoje – išžudė apie 1,5 mln. žmonių. Daugumą jų – jau pirmosiomis valandomis po atvykimo.
„Nedidelė lankytojų dalis čia ieško tam tikros sensacijos, tam tikro siaubo muziejaus. Tai nėra gerai, ir norėdami tai pakeisti rengiame edukacines programas, kad tokia samprata ir įsivaizdavimai nyktų. Kapų čia nėra, nes visi aukų palaikai buvo deginami krematoriumo krosnyse arba tiesiog atviruose laužuose. Dėl to tai nėra masinė kapavietė. Tačiau nepamirštame, kad visa Aušvico ir Birkenau teritorija yra paženklinta aukų krauju, kančiomis ir visu tuo, ką žmonės čia patyrė“, – paaiškino A. Kacorzykas.
A. Kacorzykas įsitikinęs, kad apsilankymas Aušvice – kone visų pasaulio gyventojų pareiga. Esą kiekvienam reikia sąžiningos akistatos su istorija ir būtina bent pabandyti suprasti, kas mūsų pasaulyje buvo ne taip, kad holokaustas apskritai galėjo įvykti. Esą baisiau ne tai, ką Hitleris padarė, o tai, kiek buvo žmonių, kurie leido jam tai padaryti.
Išsamiau – Giedrės Baltrušytės reportaže.
