Sovietų Sąjunga ir propaganda ilgainiui tapo sinonimais. Čia pat buvo ir cenzūra, akylai kontroliavusi visą viešąjį gyvenimą. Šiandieniniame kontekste propaganda įgijo naujų ir itin ciniškų bruožų, tačiau kaip visa tai atrodė sovietmečiu? Ar tikrai viskas driekėsi banalia linija, kurioje šlovinama tik partija? 1961 metais televizijoje siužetai buvo kuriami būtent tokia propagandine kalba.
Rubrika „Kas senesnio?“ kviečia susipažinti su senesniais ir mažiau žinomais kino ir televizijos istorijos atvejais. Šį kartą dėmesys – propagandiniam filmui „Švyturys“, kurio siužetas vaizduoja itin klišinius laikmečio bruožus.
Tarp tuometinės Sovietų Sąjungos ir šiandieninės Rusijos panašumų net per daug. Abi valstybės griežtai siekė pažaboti viešąją nuomonę, kūrė su realybe prasilenkiančius vaizdinius apie tariamas režimo pergales ir mistinius priešus. Nieko keisto, jog 1961 m. eteryje pasirodęs pirmasis televizijos kurtas filmas „Švyturys“ šiandien atrodo kaip sovietmečio klišių santrauka, sudėta į maždaug 20 minučių trunkantį filmą.
„Partija visus mus veda pirmyn. Tik keliai ne visur lygūs. O kas juos išlygins, jei ne mes, komunistai. Todėl ir paliekame klestinčius Jonaičius ir vykstame į atsilikusį Gorainių kolūkį. Ten sunkiausia, ten mes ir reikalingiausi“, – sakoma filmo pradžioje.
Filmo „herojus“ – sėkmingai Juknaičių kolūkiui vadovaujantis „didvyris“ Stasys Gečas, kuris nusprendžia savo pavyzdžiu prikelti ne tokį sėkmingą Gorainių kolūkį. Atvykęs į Gorainius, filmo „herojus“ čia iš karto susiduria su „priešais“ – vis dar veikianti bažnyčia, stipri religinė bendruomenė siejama su tinginyste, o giliau miškuose galima aptikti ir naminės gamintojus. Tai fabuloje tampa ir visų nelaimių priežastimi...
Nors kaime ir veikia komunistinis aktyvas, tačiau viską uzurpuoja „tinginiai“ ir kitokie „pašlemėkai“. Tokią mintį siūlo siužetinė filmo linija. Tačiau ne viskas prarasta, kaime esama ir gerų žmonių, komunistų, kuriems trūksta iniciatyvos ar butaforinio Lenino, kurį šie atras iniciatyvaus kolūkio pirmininko asmenyje ir prikels kolūkį naujam rytojui.
Žinoma, viską pastarosiose keliose pastraipose reikėtų skaityti su ironija, tačiau to meto televizijoje tokių tiesmukų, banalių ir ideologizuotų vaizdinių tikrai netrūko. Kolūkių atvejį tyrinėjantis daktaras Antanas Terleckas šį filmą vertino kaip tuomet jau pasibaigusios stalinistinės epochos atvejį.
„Filme meno nelabai yra, nes viskas yra banalu ir nuvalkiota, pats siužetas yra stalininis, kai prastai veikiantis kolchozas magišku būdu reformuojamas į prakutusį ir tai yra absoliučiai bendras siužetas tiek kine, tiek prozoje, tiek apskritai visuose vaizdiniuose apie kolektyvizaciją. Tai yra „gerojo pirmininko“ nuopelnas, kuris kažkaip savaime dalykus išsprendžia“, – sakė dr. Antanas Terleckas.
Anatolijaus Beriozovo, Galinos Dauguvietytės kurtame filme galima aptikti visą laikmečio grimasą – patosišką kalbėjimą, antireliginę propagandą, elektrifikaciją, klasių kovą ir sovietinius superherojus, antiherojus, buožę Kasnauską, kuris nors ir gražiai ūkį prižiūri, bet visuotiniam gėriui, kolchozui, nepritaria. Filmą galima žiūrėti kaip ir savaime vykstantį spektaklį, kuriame vyksta tam metui būdinga gėrio ir blogio kova.
Trumpame filme galima pamatyti ir N. Chruščiovo epochos kracho kaltininką – kukurūzus, kurie tapo ir savotišku šios keistos epochos simboliu. Anot dr. A. Terlecko, filme skambiai pristatytas kukurūzų auginimas Lietuvoje greitai buvo suprastas kaip klaida ir vietos žemei visiškai netinkama kultūra.
Vien ko verta ši filme nuskambanti frazė: „Taip taip, ir mediniai šventantaniai dar nenustojo autoriteto Aušbikavio davatkų tarpe. Ir atlaidai tebe madoje. Nevengia papildomos išeiginės dienos ir jaunimas. Kodėl nepamandravot mieste, nors į pačią bažnyčią retas beužeina. Ech, ir tvarkelė buvo Gorainiuose, kad ją kur. Bet ir Gorainiuose turi būti gerų žmonių, tikrų kolūkio šeimininkų.“
Filmas fiksuotas to meto sąlygomis, kai televizija beveik neturėjo galimybių lauko sąlygomis užfiksuoti ir garso, filmas įgarsintas studijoje. Į akis gali kristi ir statiški vaizdai. Komunistinės kuopos susirinkimas S. Gečo sodyboje ar jo „naktinis mokslas“ gali priminti scenas iš to meto socialistinio realizmo paveikslų.
„Ir kameros darbas, ir scenos aiškiai nurodančios intertekstualumą. Ir iš formos, ir iš turinio atskirti, kad tai Chruščiovo, o ne Stalino metai, yra sudėtinga. Chruščiovo laikotarpį galime įžvelgti todėl, kad brukama elektrifikacija ir tokios banalybės kaip kukurūzai ar ateizmas “, – pasakojo istorikas.
Ir nors 1961 metais jau buvo prasidėjęs šioks toks „atšilimo“ laikotarpis, viešojoje erdvėje pradėta kalbėti apie Stalino nusikaltimus, tačiau kai kuriuose informaciniuose frontuose senosios vaizdavimo formos tebebuvo dominuojančios. Taip nutiko ir su pirmu televizijos filmu.
„Įdomus dalykas tai, kad kai reikia vaizduoti tą atsilikusį kaimą, akivaizdu, kad jie ten nieko nestatė patys, nebuvo kaip vesternuose, kuriuose atskiri miesteliai vien filmavimui statomi. Jie turbūt nuvažiavo į kažkokį kaimą ir pafilmavo. Labai realu, kad didžioji dalis Lietuvos kaimo taip ir galėjo atrodyti po kolektyvizacijos traumos. Paradoksaliai gal net matosi kažkokia autentika, kurios filme nėra daug“, – teigia istorikas A. Terleckas.
Propagandinį filmą rasite LRT mediatekoje:
