Vilniaus gatvės perkeltos į Lotynų Ameriką. Skamba keistai? Tai televizijos ekrane nutiko prieš daugiau nei 50 metų. Sovietinis kinas neapsiribojo vien vietinėmis komunistinės istorijos ir okupacijos reinterpretacijų temomis. Kai kurie režisieriai geografiškai žengė gerokai toliau, ieškodami temų. Vienas tokių – Vytautas Žalakevičius, 1970 metais televizijai pastatęs filmą, kurį įkvėpė tiek Kubos revoliucionieriaus Che Guevarros likimas, tiek Vakaruose populiarūs „vesterno“ žanro filmai.
Rubrika „Kas senesnio?“ kviečia susipažinti su senesniais ir mažiau žinomais kino ir televizijos istorijos atvejais. Filmas „Visa teisybė apie Kolumbą“ prieinamas LRT archyvuose.
Kai kurie Vakarų istorikai dažnai pabrėžia sovietmečiu ribotų užsienio filmų įtaką sovietinei kinematografijai. Vytauto Žalakevičiaus atveju net jo kontroversiška juosta „Niekas nenorėjo mirti“ kartais minima kaip „easterno“ stiliaus filmas, kuriam tiesioginę įtaką darė populiarūs to meto „vesternai“. Pats režisierius tokius palyginimus neigė. Šiandieniame kontekste šie filmai pirmiausia atkreipia dėmesį dėl siužetuose užkoduoto ideologinio krūvio.
Kur kas ryškesnė šio žanro įtaka matoma televizijai kurtame filme „Visa teisybė apie Kolumbą“, kuriame pasakojama išgalvotų Kolumbijos revoliucionierių istorija, o jos scenarijus primena to meto įvykius Kuboje. Tokios temos buvo ne tik leidžiamos, bet ir skatinamos raudonąjį terorą eksportuoti bandančioje sovietinėje (ne)realybėje. Filmas yra vienos keltų baladės reinterpretacija XX a. kontekste.
Sovietinių klišių štampavimas kine buvo įprasta praktika. Kur kas retesnė buvo kino režisierių ir televizijos bendradarbiavimo tikimybė. Buvęs televizijos darbuotojas ir už filmų gamybą televizijai atsakingo „Telefilmo“ scenarijų redkolegijos vadovas, šiemet anapilin iškeliavęs Kazimieras Pūras savo atsiminimuose rašė apie to meto kūrybines televizijos bėdas.
„Jei dokumentikos ir muzikinių filmų kūrimo baruose galėjome pasikliauti sava režisūra, [...] tai vaidybinio filmo baruose buvo išvarytos tik pirmosios vagos. Ir su pavydu galėjome žvelgti į Lietuvos kino studijoje režisierių sukurtus darbus. O kodėl jų nepakvietus pasidarbuoti pas mus? Nutaikęs progą, Lietuvos kinematografininkų sąjungos suvažiavime iš tribūnos tai ir padariau“, – atsiminimuose rašė K. Pūras.
Produkcijos poreikis, kaip ir televizorių skaičius, tuo metu tik augo. Ypatingą svarbą televizija įgijo sovietinio vadovo batuose atsidūrus Leonidui Iljičiui Brežnevui, kuris kiną itin vertino. Taip pat prasidėjo ir kitas televizijų etapas, kurio esminis bruožas buvo didesnis pramoginio turinio kiekis televizijoje.
„Tarybų Sąjungoje radijas ir televizija visada buvo valstybiniai, o jų veikla – griežtai centralizuota. Valdant L. Brežnevui TVR komitetų statusas buvo dar labiau sureikšmintas. TSRS Valstybinis televizijos ir radijo komitetas, analogiškai, respublikose pavirto plačiai išsikerojusiais ir įtakingais ideologiniais monstrais“, – rašė Jonas Januitis, kuris šį laikotarpį vadina ir televizijos produkcijos „aukso amžiumi“.
Tokiu būdu televizijoje filmus pradėjo kurti du jau pripažinti kino režisieriai – Arūnas Žebriūnas ir V. Žalakevičius. Pastarojo karjera po „Niekas nenorėjo mirti“ apsiribojo keliomis bendraautorystėmis kitų režisuojamų filmų scenarijams ir, kaip spėjo pats K. Pūras, televizijai galėjo būti pateiktas jau anksčiau paruoštas scenarijus filmui apie fiktyvius Lotynų Amerikos revoliucionierius pavadinimu „Visa teisybė apie Kolumbą“.
Scenarijus tiko televizijai, kuri pasirinkimo teisės nelabai ir turėjo. Filme Aušros Vartų prieigos, Vilniaus senamiesčio kiemai užfiksuoti taip, tarytum atsiduriama neįvardytame Kolumbijos mieste. Filmo aktoriai – Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis – scenose taip pat primena Johno Wayne`o ar Clinto Eastwoodo personažus.
Po trumpo pasivaidenimo Vilniuje revoliucionieriai suimami ir tolesnis veiksmas vyksta kalėjimo kameroje, kurioje vyksta psichologinės dramos siužetas. Nors mistinis revoliucijos vadas ir miręs, tačiau suimti revoliucionieriai neišduoda šios paslapties. Tačiau kur kas įdomesnis siužetas vyko filmui jau pasirodžius televizijos ekranuose.
„Pirmininkas [Jonas Januitis, LSRR radijo ir televizijos komiteto vadovas beveik visą sovietmetį – T.V.] apie „Kolumbo“ bylą man neprasitarė nė žodžio, tik sykį, jo kabinete aptariant ateinančių metų filmų gamybos planus, man bandant apginti vieną temą, šefas ją išbraukė ir savo nuosprendį argumentavo „Kolumbo“ nesėkme: „Kad tu žinotum, kiek nemalonumų man pridarei su tuo filmu...“ – prisiminė K. Pūras.
Nors filmas sulaukė gana palankių įvertinimų spaudoje, bandymas filmą parodyti Maskvos televizijos eteryje nebuvo toks sėkmingas. Konflikto priežastys iki galo nėra aiškios, o K. Pūrui dėl to teko laipteliu žemiau nusileisti užimamose pareigose. Tokią įvykių eigą lėmė Maskvoje įvykusi uždara filmo peržiūra, kurioje dalyvavo ir visai Sovietų Sąjungos televizijos ir radijo mašinai vadovavęs Sergejus Lapinas.
„Po peržiūros buvo pasikeista nuomonėmis. Kai kuriems Lapino teiginiams Žalakevičius, gindamas filmą, išdrįso paprieštarauti. Lapinas į debatus nesileidęs, ir diskusijos baigėsi verdiktu – kol jis sėdėsiąs šiame krėsle, Tarybų Sąjungos žiūrovas šio filmo nematys. S. Borisienės žodžiais, po peržiūros Lapinas paskambinęs į Vilnių, tačiau ne mūsų pirmininkui, o tiesiog į LKP CK [Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas, aukščiausias valdymo organas sovietmečiu – T.V.], be abejo, vienam iš sekretorių, ir pareiškęs, kad Lietuvos „Telefilme“ darosi negeri dalykai“ , – apie konfliktą rašė neseniai anapilin iškeliavęs K. Pūras.
Problemų Maskvoje galėjo sukelti ir pati filmo apimtis. Sudėtingoje santykių su Maskva grandinėje kiekvienas procesas turėjo būti biurokratiškai nugludintas. Jeigu paraiška trumpametražiam filmui, tai filmas negalėjo būti ilgo metro. Kita versija – kietakakčiui L. Brežnevo statytiniui S. Lapinui filmas tiesiog nepatiko.
„Kadangi planuose šis darbas figūravo kaip trumpametražis filmas, tad Maskvoje Vyriausiajai vietinių radijo ir televizijos pasikeitimo valdybai privalėjome pateikti tik temos paraišką. Scenarijaus aprobuoti nereikėjo (nors filmavimo metu „Kolumbas“ „išsitempė“ iki ilgametražio), o Komiteto kolegijoje buvo patvirtintas be jokių pastabų“, – rašė K. Pūras.
Apie laikus, kai draudimai ir įsakymai buvo perduodami skambučiais, šiandien lieka didžiulės spragos bandant atsakyti į klausimą, kas konkrečiai užkliuvo Maskvoje. Juolab filmas buvo šiltai sutiktas kritikų ir tolesnei režisieriaus karjerai didesnės žalos nepadarė. Kito įvykių liudininko, centrinėje televizijoje dirbusio Henriko Juškevičiaus teigimu, S. Lapinas jam prasitaręs, kad filmas pernelyg „dostojevskiškas“ ir televizijai netinka.
„Kritikai teigia, kad „Kolumbas“ buvo savotiškas tramplynas Žalakevičiui kelyje į „Mosflime“ sukurtą filmą „Tas saldus žodis laisvė“. Galbūt. Bet tai savarankiškas ir neginčijamas kinematografinio meno kūrinys. Ir atitinkantis televizijos reikalavimus – išlaikęs laiko, veiksmo ir vietos vienumą“, – filmą vertino K. Pūras.
Toks vertinimas gali būti kiek sutirštintas ir ignoruojantis propagandinę šio filmo liniją. Tuo tarpu TVR komiteto pirmininkas V. Žalakevičiaus filmui buvo gerokai griežtesnis.
„Na, o kai susirinkom į užbaigto filmo peržiūrą, kurion pats meistras net nesiteikė atvykti, nukabinom nosis. [...] Filmą kartą, gal du parodę per televiziją padėjome į fonotekos lentynas. Nei autorius mums, nei mes jam pretenzijų nereiškėme. Kūryboje visko būna – pakilimų, nuosmukių. „Kolumbo“, žinau, V. Žalakevičius taip pat nelaikė geriausiu savo darbu“, – rašė J. Januitis.
Filmas saugomas LRT archyvuose, o jį rasite žemiau esančioje nuorodoje:
