„Neskubėkite atsisveikinti su gyvenimu šiandien Lietuvoje. Tik paskaitykite spaudą – kainos kyla, jau laidojam skolon, sako, laidosim nuomon. Numirėliai piketuoja. Kas nori būti įverstas duobėn drobulėje?“ – tokiu griežtu tonu pradedamas 1992 m. režisieriaus Gedimino Skvarnavičiaus dokumentinis filmas ar, kaip įvardijo kritikai, feljetonas, pavadinimu „Pasilaidok pats“.
Kandi ironija, „laukinio kapitalizmo“ grimasos ir kiti niuansai užfiksuoti aštrios satyros nevengiančiame dokumentiniame filme. Savitu stiliumi pasižymėjusio režisieriaus G. Skvarnavičiaus (1933–2019) filmografijoje filmas nėra išskirtinis. Didžiąją savo filmografijos dalį režisierius skyrė ironijai, neteisybei, socialinėms grimasoms atskleisti.
Karjerą pradėjęs kaip Lietuvos kino studijos dokumentinių kronikų kūrėjas, ilgą laiką dirbo propagandinės kino kronikos „Tarybų Lietuva“ kūrėju. Taip pat kūrė ir gana netipinius dokumentinius filmus, kupinus ironijos ir kandaus tono.
Taip ir filme „Pasilaidok pats“ (1992) piešiama kandi socialinės realybės žinutė, kritikuojama susiklosčiusi padėtis, nelygybės tema. Nors filme atsisukama į mirties ritualus, tačiau pagrindinis taikinys – laisva rinka, valdžios neveiksnumas. Pagrįsta kritika ar nelabai – spręsti žiūrovams. Kolegos ir bendražygiai režisierių prisimena kaip laviruojantį tarp leistino ir neleistino.
„Ironija jo buvo švelni. Jis neperžengdavo ribos, žinojo ribą, nes buvo ir kiti žmonės, kurie apdailindavo ir jis pats suprato, kiek galima liniją peržengti. Jis ieškojo žodžio ir situacijos įvardijimo filmuotoje medžiagoje. Jis nebuvo griovėjas. [...] Jis švelniai parodydavo pirštu“, – 2019 m. laidoje „Legendos“ prisiminė Algirdas Tarvydas.
Režisierių kolegos įvardija kaip feljetono žanro kūrėją, kuris sovietmečiu laviravo ties „leistino“ ir „neleistino“ riba. Jo filmografijoje – apie 50 skirtingų dokumentinių filmų, tarp jų „Džokonda IV aukšte“ (1977), „Vinis“ (1987), „Ko ašaroja Medėja“ (1979).
„Dabar mes daug kalbame, kad tai buvo feljetonai, kitoks žanras su labai daug ironijos ir humoro. Jeigu žiūrėtumėte šiandien, pamatytumėte tokių tikrovės kadrų, kurių oficiozinėje kronikoje nebuvo. Eilės prie parduotuvių, alkoholio, tualetinio popieriaus. Visa tai užfiksuota kuo tiksliausiai. Tai irgi yra dokumentinio kino privalumas. Užfiksuoti kadrai visą laiką keičiasi ir atsiveria naujomis prasmėmis“, – laidoje „Legendos“ pasakojo kino kritikė Živilė Pipinytė.
Kitas ryškus režisieriaus bandymas pažvelgti į tuometes problemas – filmas „Tarp lygių lygūs ir laisvi“, kuriame 1987 metais „perestroikos“ laikotarpiu ironiškai atskleistas piktnaudžiavimas ir tuometei nomenklatūrai prieinamos paslaugos bei parduotuvės. Šaržuojamos jų gyvenimo sąlygos.
„Jis kūrė filmus su humoru, satyrinius, tačiau nemanau, kad buvo nors vienas žmogus, kuris įsižeisdavo. Visiems buvo juokinga – pasišaipymas iš to, ką mes turime, kaip gyvename ir ko mums trūksta“, – laidoje „Legendos“ sakė garso režisierius Vidmantas Kazlauskas.
Filmas „Pasilaidok pats“ kurtas jau 1992 metais, nepriklausomybės laikotarpiu. Jame aiškinamasi, kokiuose Lietuvos miestuose pigiausiai kainuoja karstas, duobkasių paslaugos.
„Aš manau taip, ponai. Pasodinkime vaikystėje medelį grabui, patys išsikaskime duobę ir būsime pirmoji valstybė pasaulyje, kurios piliečiai moka pasilaidoti patys“, – tokia kandžia žinute užbaigiamas filmas.
Nuoroda į filmą:
