Literatūros kritikė Eglė Baliutavičiūtė apžvelgia Carsteno Henno knygą „Knygų dalintojas“ ir Josepho Fasano kūrinį „Tamsi laukinio padaro širdis“.
Carstenas Hennas „Knygų dalintojas“ (iš vokiečių k. vertė Eglė Greverė, išleido „Briedis“, 2023)
Perskaitęs kai kurias knygas tegali maloniai atsidusti ar tiesiog šypsotis. Vokiečių rašytojo Carsteno Henno bestseleris „Knygų dalintojas“ kelia kaip tik tokias pakilias emocijas.
Pagrindinis romano veikėjas yra į aštuntą dešimtį įkopęs knygyno darbuotojas Karlas. Jis jau daugybę metų keliauja pas skaitytojus, nešdamas jiems užsakytas knygas. Nuolatinių klientų vardų neprisimena – jiems suteikęs literatūrinių personažų vardus. Visas Karlo gyvenimas – knygos, jų veikėjai ir siužeto posūkiai. Tad jam rodos, kad pažįsta klientus kaip nuluptus vien iš to, ką jie užsisako ir kaip jie atrodo. Tačiau tik prie jo pristojus įkyriai, bet savotiškai mielai devynmetei Sašai ir pradėjusiai jį lydėti, klientai ir jis pats atsiskleidžia naujomis spalvomis. Mergaitė ima ardyti Karlo pastatytas mandagumo, diskretiškumo sienas ir lenda į klientų gyvenimus. Karlui tai pradeda patikti, bet kai, rodos, geriau ir negali būti, jo knygnešystei ateina galas – naujoji knygyno savininkė Karlo veikla labai nepatenkina, juk paprasčiau, jei knygas pristatytų siuntų tarnybos.
Pasakojimas gana kinematografiškas, skaitant lengva įsivaizduoti karčiai saldų, tragikomišką kino filmą, kaip galybė tų, kuriuose vaidino Robinas Williamsas. Spalvos galėtų būti prigesintos: nors kūrinio laikas – šių dienų pasaulis, tačiau pagrindiniai veikėjai gyvena nuo šiuolaikybės skubos ir technologijų kiek atitolusį gyvenimą, tarsi laiko plyšyje įstrigusiame pasaulyje, o Karlas vis mina ir mina laiko nuzulintomis senamiesčio gatvelėmis.
„Knygų dalintojas“ – populiarioji literatūra, kiek sentimentaloka, bet nenugrimztanti į banalumą, nuo kurio gelbsti ironiški tonai ir siužeto pasakiškumas. Kūriniui būdingas situacijų, poelgių, veikėjų gyvenimų apibendrinimas, nesiekiama pernelyg plėtoti jų vidinio pasaulio. Ir nors Karlas susiduria su itin sudėtingais iššūkiais, jo klientai irgi turi aibes bėdų, bet bendras knygos tonas pakilus ir lengvas, ypač įsikišus kone magiškai būtybei – Sašai, primenančiai žaismingas, nuovokias ir „ne“ visada ignoruojančias mergaites iš vaikų literatūros: Anę iš Žaliastogių, Ronją, Polianą, Pepę ir kitas.
Tai knyga knygiams, apie knygius ir tai, kad literatūra neturėtų atskirti mūsų nuo pasaulio, bet kaip tik padėti būti jame ir tapti ryšius su kitais kuriančiu tiltu.
Josephas Fasano „Tamsi laukinio padaro širdis“ (iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė, išleido „Tyto alba“, 2023)
Amerikiečių poeto Josepho Fasano debiutinis romanas ne kartą buvo pavadintas šiuolaikiniu „Mobiu Diku“ ir įvardytas kaip viena iš dvidešimties geriausių 2020 m. mažųjų JAV leidyklų knygų. Romane netekęs mylimosios vyras su devynmečiu sūnumi Britų Kolumbijos miškuose leidžiasi į medžioklę. Kamuojamas netekties skausmo, pykčio, keršto troškimo, vyras medžios ne smulkmę – kiškius ar elnius, juos tik tam, kad pramistų, bet didysis tikslas – puma. Laukinis, nesugaunamas padaras, ypač kai į medžioklę išsiruoši menkai pasirengęs. Vyras ir jo vaikas kęs speigą ir alkį, bet nė už ką nepasiduos. Medžioklė turėtų padėti jam įveikti praradimo skausmą, atrasti gyvenimo balansą ir sustiprinti ryšį su sūnumi, tapti geresniu tėvu, nei turėjo pats, bet viskas pakrypsta tragiška linkme.
Žmogus prieš laukinę gamtą, akinantis keršto troškimas ir širdį geliančios priežastys, verčiančios leistis į mirtinai pavojingą žygį, kuris tampa kelione į sielos gelmes. Tykant pumos ir besirūpinant vaiku, iš vyro sąmonės gelmių pasrūva ankstesnio gyvenimo prisiminimai ir vaizdiniai, kartais skaudžiai, o kartais švelniai nuspalvinantys alinančią medžioklės dabartį. Atrodo, visa tai jau pažįstama, ar ne? Istorija sena kaip pasaulis, jos ėmėsi ne vienas rašytojas: Melville`is, Hemingway`us ir kiti. Tačiau tokias knygas kaip „Tamsi laukinio padaro širdis“ skaitome ne dėl siužeto novatoriškumo ar netikėtumų, nors ir jų yra, bet pirmiausia dėl paties pasakojimo, o tiksliau pasakojimo meistrystės, kalbos vingrumo ir grožio, kurie pažįstamą istoriją paverčia nauja ir netikėta.
Tai, kad Fasano pirmiausia yra poetas, skaitytojas pajus tikrai. Romanas itin sodrus, poetiškas ir ypač sensualus, priversiantis pajusti vėją, šakos prisilietimą, alkį, pamatyti gražiausius ir tamsiausius medžioklės vaizdus, užuosti kvapus ir prisimerkti nuo saulės blyksnio. O veikėjo sąmonės srautas nuo apčiuopiamo, juntamo, geliančio pasaulio kone nejučia nuneš į prisiminimų, impresijų ir vaizdinių. Vyriškas šiurkštumas ir užsispyrimas bus užlietas jautrumo ir intymumo. Kūrinys reikalauja lėto, atidaus skaitymo ir interpretacijos, o už tai skaitytojui dovanos ilgam įstrigsiančią psichologinę, alegorišką ir, linkėčiau, katarsį suteiksiančią istoriją.
