„Svarbiausia – neapsijuokti prieš Rusijos disidentus!“ – tokią užduotį sprendė Lietuvos pasipriešinimo okupacijai aktyvistai tomis dienomis, kai Vilniuje vyko Sergejaus Kovaliovo teismas. Tuo metu Osle buvo teikiama Nobelio premija Andrejui Sacharovui. Kodėl procesui vykdyti ir nuosprendžiui paskelbti buvo pasirinkta Lietuvos sostinė ir kas joje tuomet vyko?
LRT PLIUS laidos „Daiktų istorijos“ kūrybinė komanda kalbino tuos, kurie dar atsimena šį laiką.
„Matote, KGB irgi apsiskaičiuoja ir nenumato visko. Be abejo, jie [sovietinė valdžia] darė tai tikslingai – toliau nuo Maskvos, kadangi visi užsienio žurnalistai Maskvoje, čia, tarkim, neduoda leidimo ir niekas neatvažiuoja. Jie todėl ir darė čia, kad tyliau būtų, ir tiek. O ėmė jie ir, galima sakyti, apsiskaičiavo“, – pasakoja disidentas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius Jonas Volungevičius.
„Jie nebuvo iškvailėję, vaidino tam tikrą demokratiją (...), visada gi bandė apsimesti, kad Sovietų Sąjunga yra demokratinė, kad normali, tai čia jau neapsimesi“, – priduria žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius, disidento, Lietuvos laisvės lygos (LLL) vadovo Antano Terlecko sūnus Ramūnas Terleckas.
Pranciškonas, kunigas, disidentas Julius Sasnauskas prisimena Vilnių tuomet, kai 1975 m. gruodį mieste vyko žymaus Rusijos disidento Sergejaus Kovaliovo teismas.
„Buvo svarbus įvykis mūsų draugų ir pažįstamų ratui. [Šiame rate] jau tada buvome mes, 16-mečiai, [o taip pat] ir iš vyresnių disidentų Antanas Terleckas, Viktoras Petkus, Kęstutis Jokubynas, iš Šiaulių dar atvažiuodavo kiti žmonės. (...) S. Kovvliovo teismas buvo pirmas pastebimas ir išskirtinis įvykis šių vietinių disidentų gyvenime. Prieš tai buvo tokie pavieniai dalykai, pavyzdžiui, Nijolės Sadūnaitės teismas. Šie įvykiai nesukeldavo didelių tarptautinių atgarsių, nes nelabai kas galėjo prieiti ir dalyvauti, o čia buvo jau stambus tarptautinis įvykis“, – įvykius prisimena J. Sasnauskas.
„Su tais disidentais tada ir teko susipažinti, o draugystę su S. Kovaliovu atnaujinau. Iki tol nebuvau pažįstamas, bet susipažinau su Aleksandru Lavutu Pavlovičiumi [disidentų žurnalo rusų kalba „Einamųjų įvykių kronika“ bendraautoris – LRT.lt], (...) aš pas jį užvažiuodavau Maskvoje, pas jį nakvodavau, kartais ir S. Kovaliovą susitikdavau. S. Kovaliovas labai mėgo silkę, nusiperka dvi silkes, dar ką nors prie silkės, kas dera, ir jis tą silkę dorodavo, na, į laikrodį nežiūrėjau, bet kiekvieną skūrelę kokią pusę valandos, neskubėdamas, aš sėdžiu, man jau seilės bėga, norisi gomurį suvilgyti, o jis ne – sako, kad turi būti tvarka, tai va Kovaliovas buvo toks“, – prisimena Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis Andrius Tučkus.
Sergejus Kovaliovas – mokslininkas, biofizikas, 1930-aisiais gimęs Ukrainoje, nuo dvejų su tėvais gyveno pamaskvėje. Jis – vienas aktyviausių žmogaus teisių gynėjų, Sovietų Sąjungos disidentas. 1969 m. tapo žmogaus teisių gynimo SSRS iniciatyvinės grupės – pirmosios šalyje nepriklausomos visuomeninės žmogaus teisių gynimo asociacijos – nariu. Vienas iš nelegalaus savilaidos biuletenio „Einamųjų įvykių kronika“ leidėjų, čia buvo rašoma ir apie lageriuose kalinamus lietuvius, tikinčiųjų persekiojimą, taip pat pranešama apie naujus „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numerius. Kovaliovo pastangomis šis leidinys buvo perduodamas į Vakarus.
„Kodėl Vilniuje? Pirmiausia, nenorėjo Maskvoje, nes ten – daug užsienio korespondentų, diplomatų, didžiulis miestas, atgarsiai visame pasaulyje. Į Lietuvą buvo ir sunkiau atvykti, ir iš tikrųjų dalis tų disidentų iš Maskvos neatvyko. (...) Vilnius buvo pakraštys. O kitas dalykas, formaliai jie galėjo tą daryti, nes Kovaliovas buvo susijęs su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimu ir platinimu. (...) Tas formalus ryšys su Lietuva ir leido jiems tą bylą nagrinėti čia“, – prisimena kunigas J. Sasnauskas.
1975 m. gruodį dabartiniame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pastate tris dienas vyko S. Kovaliovo teismas.
„Buvo dauguma mūsų disidentų judėjimo, bet kadangi į teismo salę neleido net liudininkų, kurie liudijo teisme, tai visas gyvenimas virė vestibiulyje. Vestibiulis buvo gana didelis, dabar man jis taip atrodo sumažėjęs. Buvo labai daug žmonių, palyginti su kitais teismais. Aišku, buvo ir labai daug KGB darbuotojų: nuo žemiausio rango iki aukščiausio. Ir pulkininkai ten vaikščiojo, ir visi kiti.
Taip pat lankėsi ir Andrejus Sacharovas. A. Sacharovas buvo žinomas visame pasaulyje ir jis atvažiavo, buvo visą laiką su mumis, mes – su juo, nes visą laiką globojo irgi mūsiškiai. (...) Tą patį apdovanojimo vakarą Osle pas (Viktorą – LRT.lt) Petkų klausėme radiją ir, kad ir kaip keista, tiesiog patys stebėjomės, nes paprastai „Amerikos balsas“ ir kitas užsienio radijas trukdydavo baisiausiai, o tada mes viską puikiausiai, gražiausiai išgirdome iš Oslo visą apdovanojimą, kurį priėmė jo žmona“, – pasakoja J. Volungevičius.
Termobranduolinės bombos kūrėjas, simbolinė visos Rusijos pasipriešinimo figūra. Tapęs disidentu ir Nobelio taikos premijos laureatu, apdovanojimo įteikimo ceremonijos įrašo tais 1975-aisiais klausęsis čia, Vilniuje – tai turbūt vienintelis toks atvejis Lietuvoje. Andrejaus Sacharovo, kuriam sąžinė neleido gyventi patogaus nomenklatūrininko gyvenimo, vizitas į Vilnių ir vėliau ant mūsų šaliai svarbių dokumentų atsiradęs jo parašas buvo itin reikšmingas palaikymas, skirtas Lietuvos disidentams.
„Teismas vyko gruodžio mėnesį, man atrodo, nuo gruodžio 10-osios. O gruodžio 10-oji yra Tarptautinė žmogaus teisių gynimo diena, nes Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaracija buvo priimta kaip tik gruodžio 10-ą dieną ir man atrodo, ar jie tik nepradėjo tą dieną ir teismo proceso“, – kalba J. Sasnauskas.
„Man tuo metu turbūt buvo kokie šešeri, aš jokios įtampos nejaučiau, tik tėvas, kaip visada, išeidavo ryte į miestą su kažkuo ir grįždavo vakare. Tuo metu teismo procesas vyko dvi ar tris dienas. Jis grįždavo vakare ir pasakodavo motinai, kur buvo, su kuo buvo, tai buvo įvykis, aš tuo metu, kas toks A. Sacharovas, žinojau, kad tai vandenilinę bombą sukūręs žmogus. Ir su A. Sacharovu matėsi tėvas, grįžo kelis vakarus labai toks energingas ir labai įsiaudrinęs“, – pasakoja R. Terleckas.
J. Sasnauskas taip pat prisimena A. Terlecko vaidmenį tuometiniuose įvykiuose.
„Buvo labai didelis A. Terlecko noras, kad jeigu jau Lietuva pasirinkta, Vilnius, kad nepadarytumėm gėdos Lietuvai, kad dalyvautumėme, protestuotumėme, kad matytų, jog Lietuvoje irgi yra tų besipriešinančių žmonių, disidentų, kurie nesutinka, nepritaria tai politikai ir palaiko S. Kovaliovą. Jis tą darė ir, man atrodo, paskui netgi A. Sacharovą buvo nuvedę pas monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, irgi iš tų, kur sutiko, nebijojo susitikti, nes šiaip Vilniaus kunigai drebėjo dėl mažesnių dalykų negu dėl susitikimo su A. Sacharovu“, – prisimena J. Sasnauskas.
„Terleckas buvo užkalbintas gatvėj. Todėl tikrai stengėsi po vieną nevaikščioti, o kad seka, tai jau čia mums abejonių jokių nekilo (...)“, – priduria J. Volungevičius.
SSRS tikslas buvo tylus teismo procesas, tačiau niekas neįvertino Lietuvos disidentų drąsos ir ryžto.
„Vis tiek nepavyko tų atgarsių išvengti, nes atvažiavo „Toronto Star“ korespondentas su žmona. Jis ne kartą Lietuvoje yra buvęs, domėjosi disidentais. A. Terleckas tuo atžvilgiu buvo labai įžvalgus, tai buvo proga ir pasauliui sužinoti apie Lietuvos disidentus, kadangi vis tiek pasakojo, kalbėjo, interviu tam korespondentui davė, pasakojo įspūdžius – visi pamatė, kad lietuviai disidentai palaiko. Paskui lengva buvo Helsinkio grupę kurti [1976 m. Tomo Venclovos, Karolio Garucko, Eitano Finkelšteino, Onos Lukauskienės-Poškienės, Viktoro Petkaus iniciatyva buvo įkurta „Lietuvos Helsinkio grupė“ – LRT.lt]. Įdirbis buvo didžiulis. Sakyčiau, pirmas Lietuvos disidentų išėjimas viešai į tarptautinius vandenis ir jis buvo reikšmingas“, – kalba J. Sasnauskas.
Apie Lietuvos disidentų pasirodymą užsienyje pasakoja ir A. Tučkus.
„Tai sujudino visus mus, buvo didelis impulsas, ir paskui, kai A. Terleckas, kai padarė tą 45 pabaltijiečių [turimas omenyje „45 pabaltijiečių memorandumas“, kuriuo 1979 m. buvo paskelbtas Ribentropo–Molotovo pakto pasmerkimas – LRT.lt], jau buvo užsimezgęs glaudesnis ryšys ir A. Sacharovas pasirašė, nes iki tol, kaip man pasakojo disidentai, iki A. Sacharovo pasirašymo, visi rusų disidentai kalbėdavo, kad mums reikia demokratijos, o paskui žiūrėsim, kaip ten su tom nepriklausomybėm. Po šito A. Sacharovo pasirašymo, 1979 metais, viskas, baigėsi tos kalbos, jau Lietuvos nepriklausomybė nekėlė klausimų [rusų disidentams – LRT.lt], o iki tol būdavo, jie gi sėdėdavo lageriuose visi, diskutuodavo nuolat, ginčydavosi, o po to jau toks lūžis įvyko dėl A. Kovaliovo teismo. Čia tokie išvedžiojimai, bet man atrodo, kad tai panašu į tiesą, nebūtų to teismo Vilniuje, tai kaži ar čia būtų toks sujudimas“, – kalba A. Tučkus.
Teismas S. Kovaliovui skyrė 7-erius metus laisvės atėmimo griežto režimo lageryje ir 3-ejus metus tremties. Grįžęs iš tremties, jis ir toliau buvo aktyvus žmogaus teisių gynėjas. Dalyvavo kuriant spaudos klubą „Glasnost“, tapo Maskvos Helsinkio grupės nariu.
„Kai jau paskelbus nuosprendį išvežė S. Kovoliovą atgal į KGB, (...) įsodino į tą mašiną, A. Sacharovas priėjo ir kumščiu pradėjo daužyti tą juodą tokią baisią mašiną, „dvaranoku“ ją vadindavo, ir jisai [sako]: „Diržis, Serioža.“ (liet. laikykis, Sergejau). Milicininkai pradėjo piktintis, replikuoti, o [A. Sacharovas] pasakė, kad „ta mašina tiek tvirta, kiek jūsų ta tarybų valdžia“. Tai ta frazė užrašyta. Lietuvai nepadarė gėdos, kažkaip sustiprino tuos visus disidentus ir mus pačius, (...) mes tą „egzaminą“ visi išlaikėm“, – įvykius prisimena J. Sasnauskas.
S. Kovaliovo nuoseklus bendradarbiavimas su Lietuvos laisvės kovotojais tęsėsi iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo. Jis yra ir pats pirmasis Lietuvos respublikos Seimo įsteigtos Laisvės premijos laureatas.
Visas pasakojimas – laidos reportaže.
