Gruodžio mėnesį didelė dalis pasaulio krikščionių švenčia šv. Kalėdas, Kristaus gimimo šventę. Tai vienas svarbiausių įvykių krikščioniškame liturginiame kalendoriuje. Pristatome Kristaus gimimo scenų pavyzdžius, įamžintus seniausiame Vilniaus katedros lobyno eksponate, bei prakartėlių tradiciją Lietuvoje ir Europoje.
Prakartėlių istorija
Šv. Kalėdos vizualų pavidalą įgijo 4 a. krikščioniškuose sarkofaguose. Ankstyvosios krikščioniškos dailės pavyzdžius reikėtų suvokti kaip Kristaus gyvenimo iliustracijas, tačiau jų dar negalima prilyginti prakartėlei.
Prakartėlėms būdinga išskirtinai įtrauki forma, kviečianti žiūrovą tapti reginio dalimi. Dėl šios priežasties pirmąja pasaulio prakartėle tituluojama 1223 m. oloje prie Grečo miestelio šv. Pranciškaus Asyžiečio (~1181/1182–1226) surengta Kristaus gimimo inscenizacija.
Reginio tikslas – paveikti tikinčiuosius, padėti jiems pajusti džiaugsmą ir asmeniškai sudalyvauti šv. Kalėdų stebukle. Tradiciškai manoma, kad šv. Pranciškaus idėja davė pradžią prakartėlių fenomenui, kurį toliau plėtojo pranciškonų vienuolija. Nors prakartėlių tėvyne reikėtų laikyti Italiją, jų gamybos tradicija šventiniu laikotarpiu paplito po visą Europą, ilgainiui ją ėmėsi populiarinti ir kitos vienuolijos, pavyzdžiui, jėzuitai.
16 a. Italijoje prakartėlės imtos rengti ne tik bažnyčių ar vienuolynų, bet ir namų erdvėse, o 17 a. atsirado net keli stambūs prakartėlių gamybos centrai (Bolonija, Genuja, Neapolis). Panašiu metu jos pradėtos kurti ir Alpių regione.
Bažnytinio paveldo muziejus ir Freizingo diecezinis muziejus (Bavarija, Vokietija) 2021 metais surengė tarptautinę parodą „Štai žvaigždė! Gimimo scena: nuo Alpių kalnų iki Baltijos jūros“. Joje pristatyta Alpių regiono prakartėlių gamybos tradicija, ilgainiui pasiekusi ir mūsų kraštus. Vokiškos, austriškos prakartėlių figūrėlės, jų kraštovaizdžiai įprastai drožti iš medžio, rečiau gaminti iš popieriaus. Galutinis įrengtos prakartėlės rezultatas išties labai įspūdingas.
Joje gausu įvairiausių veikėjų – galima rasti mitinių būtybių ar net urvinių žmonių. Vokiškose prakartėlėse aptinkami ir skirtingų kraštų gyventojai. Paprastai kairėje kompozicijos pusėje vaizduojami Vakarai, t. y. prakartėlės kūrėjams įprastas pasaulis, gyventojai ir peizažas. Ši dalis kartu pristato agrarinį gyvenimo būdą.
Dešinė prakartėlės pusė įkūnija Rytus, čia išdėstomi bibliniai ir istoriniai veikėjai Šventosios Žemės peizaže. Rytai dažnai vaizduojami kaip miesto erdvė.
Viena vertus, tokios kompozicijos tikslas – padėti žiūrovui susitapatinti su prakartėlės veikėjais bei vyksmu. Kita vertus, Rytų ir Vakarų susitikimas prie ėdžių simbolizuoja ir gimimo stebuklo universalumą.
Kristaus gimimo scena Vilniaus katedros lobyne
Ankstyviausia mūsų šalyje esanti Kristaus gimimo scena, datuojama 14 a. antra puse, yra išraižyta Vilniaus katedros lobynui priklausančiuose dramblio kaulo reljefuose, taip pat laikytinuose seniausiu lobyno eksponatu. Šios dvi plokštelės, buvusios nešiojamo altorėlio dalimi, yra vienas itin retų gotikinės plastikos pavyzdžių Lietuvoje. Spėjama, kad jos pagamintos Prancūzijoje, kuri nuo 9 a. tapo pagrindiniu dramblio kaulo drožybos centru.
Dviejuose reljefų fragmentuose jau atpažįstami pagrindiniai gimimo scenos veikėjai, nors šis eksponatas savo forma dar neprimena įprastų prakartėlių. Kairiojo reljefo centre guli Marija, šalia jos – suvystytas Kūdikėlis Jėzus, greta sėdi Juozapas, saugantis jų poilsį. Šalia Marijos įsitaisę asilas ir jautis, smalsiai stebintys ir savo kvėpavimu šildantys naujagimį. Pagal tradiciją, šie gyvuliai vaizduojami prisimenant pranašo Izaijo žodžius: „Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias“ (Iz 1, 3). Viršuje – angelas, trimituojantis apie Mesijo atėjimą. Juozapui už peties matyti kalvotu peizažu besileidžiančios avys, o kitame reljefo kampe – jų piemuo.
Nors ilgainiui visi Kristaus gimimo istorijos epizodai susiliejo į vientisą prakartėlės vaizdinį, Trijų Karalių, arba Išminčių iš Rytų šalies, kelionė pas gimusį žydų karalių šiuose gotikiniuose reljefuose vaizduojama kaip atskiras įvykis. Apatinėje dešinėje altorėlio pusėje matyti trys vyrai su karūnomis bei dovanomis, vienas iš jų – pamaldžiai priklaupęs ir nuolankiai nusiėmęs karūną – sveikina Marijos laikomą Kūdikėlį Jėzų.
Evangeliniame pasakojime trys Jėzaus pasveikinti atėję vyrai vadinami išminčiais, tačiau vėlesnėje krikščioniškoje vaizduotėje jie ilgainiui virto karaliais. Taip pat šie veikėjai įgijo įvairių simbolinių prasmių, pavyzdžiui, tapo trijų skirtingų žmogaus amžių bei trijų tuo metu žinotų žemynų personifikacijomis. Svarbiausią simbolinę žinutę perteikia Kūdikėliui nešamos dovanos, atskleidžiančios trejopą Kristaus prigimtį. Mira, naudota žmogų laidojant, nurodo į Kristaus žmogiškąją prigimtį, auksas dovanojamas jam kaip karaliui, o smilkalai, nuo seno naudoti religinėse apeigose, simbolizuoja dieviškąjį pradą.
Prakartėlės Lietuvoje
Sunku tiksliai nustatyti prakartėlių tradicijos pradžią Lietuvoje. Tikėtina, kad populiarėjimo procesus skatino vienuolijų plėtra Lietuvoje. 1501 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras dovanojo Vilniaus katedrai įvairių iš Romos atgabentų relikvijų, tarp kurių būta ir Viešpaties Jėzaus prakartėlės relikvijų.
Lietuvos prakartėlėms didelę įtaką turėjo vokiški pirmavaizdžiai. Šią tendenciją iliustruoja Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčios prakartėlė.
Seniausia – Kūdikėlio figūrėlė, datuojama 18 a. pabaiga ar 19 a. pradžia, tikėtina, mūsų kraštus pasiekusi iš Alpių regiono. Vėlyvesnės šv. Juozapo, Trijų Karalių, asilo, jaučio, piemens ir dviejų moterų skulptūrėlės 19 a. išdrožtos nežinomo Šiaulių regiono dievdirbio, priderinant jas prie Kūdikėlio. Menotyrininkų teigimu, Gruzdžių bažnyčios prakartėlė ypatinga, nes dėl neįprastos išraiškos formos nėra iki galo aišku, kuri iš dviejų moterų skulptūrėlių laikytina Marijos figūra.
Vakarų Europos prakartėlių tradicijai priskirtina kunigo Juliaus Sasnausko OFM Bažnytinio paveldo muziejui padovanota sulankstoma prakartėlė, datuojama 19 a.
Svarbus ne tik šis muziejui padovanotas eksponatas, bet ir J. Sasnausko indėlis į prakartėlių tradicijos gaivinimą šiandienos Lietuvoje, ypač sostinėje. Kunigo teigimu, vaikystėje šv. Kalėdų naktį jis eidavęs pažiūrėti prakartėlės kaip didžiausio stebuklo, nors šis, kaip ir kiti religinio gyvenimo reiškiniai sovietmečiu, buvo marginalizuotas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, J. Sasnauskas ieškojo būdų, kaip atgautą Bernardinų bažnyčią padaryti gyvybingesnę – taip 1997 m. pirmą kartą bažnyčios prieangyje įsikūrė „Gyvoji prakartėlė“ su tikrais gyvulėliais ir šienu. Šiandien Vilniaus bernardinų prakartėlė jau tapo svarbia miesto kalėdine tradicija, raginančia atsigręžti į pranciškoniškos prakartėlės pirmavaizdį Grečo miestelyje.
Šiuolaikiniai menininkai taip pat apmąsto ir įvairiai interpretuoja Kristaus gimimo pasakojimą. Muziejaus kolekcijoms priklauso ir keramikės Jolantos Kvašytės „Betliejus“ (1996 m.).
Taip pat – to paties pavadinimo skulptorės Ksenijos Jaroševaitės (2009 m.) prakartėlių interpretacijos. Pastarąją galima aplankyti nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje, o daugiafigūrė ir spalvinga J. Kvašytės prakartėlė Bažnytinio paveldo muziejuje šv. Kalėdų proga eksponuojama su keliais ypatingais šventiniais akcentais.
2017 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto „LinkMenų fabrikas“ pagamino mažiausią pasaulyje „Nanoprakartėlę“, kurios vienas egzempliorius buvo padovanotas popiežiui Pranciškui. Tai tiksli Vilniaus katedros aikštės prakartėlės kopija, tik sumažinta 10 000 kartų.
Žmogaus akiai šis eksponatas nematomas, tad jam skirtas mažas peršviečiamas jos futliaras atrodo tuščias.
Visgi svarbiausi dalykai ne visuomet matomi, tačiau tai nereiškia, kad jų nėra – tokia ir buvo kūrėjų žinutė.
Nuo Antikos laikų krikščioniškoje dailėje vaizduojama Kristaus gimimo scena ilgainiui išsiplėtojo iki prakartėlės, kiekvienoje šalyje vis kitokios. Lietuvoje prakartėlių istorijos ištakos atpažįstamos jau seniausiuose Vilniaus katedros lobyno eksponatuose. Svarbiausia, kad ši tradicija mūsų krašte tęsiasi ir per skirtingus laikotarpius nepraranda aktualumo. Dar ir šiandien Kristaus gimimo pasakojimas turi begalę išraiškos formų ir masina vaizduotę, tad prakartėlių reiškinys išlieka įtraukus, nepriklausomai nuo laiko ir erdvės sąlygų.
Straipsnių serijoje, rengiamoje bendradarbiaujant su Bažnytinio paveldo muziejumi, pristatomas Vilniaus katedros lobynas ir jo istorija. Tai seniausias ir turtingiausias lobynas iš visų, saugotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnyčiose. Jį sudarė įvairūs liturgijai skirti puošnūs reikmenys, sukurti garsių asmenų – vyskupų, didikų ir valdovų – rūpesčiu. Lobynas pradėtas kaupti dar 14 a. pabaigoje po valstybės krikšto, kritiniais krašto istorijos laikotarpiais ne kartą slėptas siekiant apsaugoti, o šiandien eksponuojamas Bažnytinio paveldo muziejuje. Vilniaus katedros lobynas neįkainojamai vertingas kiekvienam, norinčiam iš arčiau susipažinti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija.
