Kad jis yra Šefas, berniukų choro „Ąžuoliukas“ meno vadovas Hermanas Perelšteinas sužinojo 1973-ųjų pabaigoje. Po eilinės repeticijos kažkam iš vyresniųjų choristų nusprūdo (lietuvių kalbos sergėtojai užsimerkia): „Šefas, nu pagalvokite, juk...“
Ar kažkaip panašiai. O gal ne visai tais metais ir ne pabaigoje, gal pradžioje arba viduryje. Tąkart niekas neįrašinėjo ir neužrašinėjo, tad istorinė precizika telieka nuošalyje.
Neabejotina, kad pravardė – o gal greičiau titulas – „Ąžuoliuko“ įkūrėjui patiko. „Jūs taip mane vadinate?“ – tąkart paklausė. Vadina, ir jau senokai – vėliau išsiaiškino. Tiesa, tik tarpusavyje, kad vadovas neišgirstų ir ginkdie neįsižeistų.
Po to vakaro choristams ir mokytojams H. Perelšteinas jau „oficialiai“ tapo Šefu. Tiesa, asmeniškai visi kreipdavosi „German Godovič“ – pagarbiu vardo ir tėvavardžio junginiu, paveldėtu iš tų laikų, kai kolektyvą lankė daug rusakalbių.
Šiandieniniams ąžuoliukams Šefas – kone legendinė asmenybė. Daugumai jo laikais dainavusių berniukų ir vyrų – neprilygstamas mokytojas. Antrasis tėvas – pridurs kai kurie. Žmogus, kurio biografija tiktų filmui. Nors ne, tokių sudėtingų siužetų režisieriai dažniausiai vengia.
Žvelgiant iš laiko distancijos visuomet maga apčiuopti didžio žmogaus svarbiausią darbą, pasiekimą, įgyvendintą idėją.
Man – ir tikrai ne man vienam – atsakymas akivaizdus. Tai žmogus, įkūręs „Ąžuoliuką“.
***
Sunkiausia buvo atsisveikinti. Geležinkelio stotyje ir kai Haris jau stovėjo vagono tambūre. Iš perono dar galėjome matyti – mes jį, o jis mus. Mojavome. Ir jis mojavo. O paskui traukinys pajudėjo ir išnyko iš akių.
Architektė Irena Daujotaitė, anuomet artimai bendravusi su Hermanu Perelšteinu, net praėjus beveik keturiasdešimčiai metų negalėjo suvaldyti jaudulio paprašyta prisiminti 1979-ųjų rudenį.
Spalio 16-ąją Bresto geležinkelio stotyje ji į emigraciją išlydėjo žmogų, kuris per du ligtolinius dešimtmečius sukūrė geriausią Lietuvos chorą, visoje Sovietų Sąjungoje ir už jos ribų garsėjusią berniukų vokalo ugdymo mokyklą ir tapo dar mažiausiai devynių įvairiuose miestuose – nuo Klaipėdos iki Krasnojarsko – užgimusių berniukų chorų simboliniu krikštatėviu.
Kartu su I. Daujotaite į Brestą važiavo du ąžuoliukai: Vytautas Miškinis, kuriam H. Perelšteinas prieš emigruodamas perdavė dvidešimt metų puoselėtą kolektyvą, ir Dainius Čižas, gerokai vėliau tapsiantis „Ąžuoliuko“ dainininkus vienijančio klubo prezidentu.
Šefo palydos D. Čižui taip įsirėžė į atmintį, kad jis, anuomet ką tik iškeptas architektas, tiksliai prisiminė dieną, kai sulaukė savo draugo V. Miškinio skambučio.
Buvo spalio tryliktosios vakaras. Paskambino Vytas ir pasakė, kad Šefas išvažiuoja. Paklausė, ar galėčiau jį išlydėti. Aišku, sutikau.
Beveik keturis šimtus kilometrų gerokai parūdijusiu V. Miškinio žiguliuku teko riedėti visą naktį. Sovietmečiu iš Lietuvos į Baltarusiją buvo galima patekti be jokių patikrų pasienyje – judėti SSRS teritorijoje buvo taip pat paprasta, kaip dabar Šengeno erdvėje. Kodėl reikėjo važiuoti būtent į Brestą? Nes vakariniame Sovietų Sąjungos pasienyje tai buvo vienintelis punktas, per kurį komunistinės valstybės piliečiai galėjo išvykti į užsienį traukiniu.
„Kelionė buvo rami. Važiavome susikaupę ir tylūs“, – sakė I. Daujotaitė.
Ji, du ąžuoliukai ir jų Šefas paryčiais įriedėjo į maždaug Kauno dydžio miestą ir tiesiu taikymu nukeliavo į viešbutį. Pavargę, visą naktį nemiegoję registratūroje pasakė, kad jiems užsakyti kambariai.
Pastarieji du žodžiai šiandien skamba visiškai įprastai, bet brandžiojo socializmo laikais, kai deficitu buvo tapę viskas – nuo padoresnės mėsos iki automobilių padangų, užsisakyti nakvynę viešbutyje galėjai tik būdamas „prie valdžios“ arba pažinodamas ką nors „iš valdžios“. Vilniaus landšafto architektė I. Daujotaitė sovietinėje hierarchijoje bent iš dalies atitiko abiejų kategorijų kriterijus, tad užsakymas buvo pateiktas jos vardu.
Viešbučio administratorė paprašė dokumentų. Ant stalo nugulė trys pasai ir H. Perelšteino „išvykstančiojo pažyma“ – vienintelis jo turėtas dokumentas, nes emigruojantys žmonės netekdavo pilietybės, o kartu ir paso. Toji emigranto pažyma – tik popiergalis, bet administratorę jis paveikė tarsi neapykantos hormonų injekcija.
– Kaip jūs drįsote čia įeiti?! – ėmė staugti tiesiai H. Perelšteinui į veidą.
Komunistine ideologija užkrėstos moters akyse žmogus, savo noru paliekantis socialistinį rojų, ir dar žydas, prilygo šiukšlei. Tiesa, po akimirkos paaiškėjo, kad komunistinė ideologija netrukdė administratorei dalyvauti mieste veikusioje pogrindinėje paslaugų sistemoje. Ji pradėjo formuotis 1969 metais, kai žydai ėmė masiškai emigruoti iš Sovietų Sąjungos, o esminė jos grandis buvo nelegalūs nakvynės namai.
Viešbučio administratorė, pasak D. Čižo, ant lapelio užrašė adresą. Teko keliauti į netoli stūksančio masyvaus penkių aukštų namo palėpę. Nakvynės namais toji vieta vadintina labai sąlyginai. Neabejotina, kad ją valdė KGB: metų metus slėpti tokią veiklą nuo sovietinio saugumo buvo tiesiog neįmanoma.
Nelegalūs viešbučiai tais laikais Breste buvo itin paklausūs, nes prieš lipant į traukinį kiekvienam išvykstančiajam mieste tekdavo praleisti mažiausiai vieną parą. O kadangi emigrantai neturėdavo pasų, apsigyventi viešbučiuose sugebėdavo tik išradingiausieji. Taigi alternatyvių nakvynės variantų kasdien ieškodavo dešimtys, o gal ir šimtai žmonių.
Pakilus į viršutinį aukštą, pasak D. Čižo, atsivėrė nykus vaizdas.
„Didžiulė patalpa, beveik nešildoma, ant žemės suklota gal trisdešimt čiužinių, ir beveik visi jau užimti, – pasakojo jis. – Dauguma emigrantų buvo žydai iš Baltijos šalių ir Armėnijos.“
***
Knygos „Šefas“ knygynuose nebus. Ją internete (azuoliukas.lt) platina berniukų choras „Ąžuoliukas“.
Knygos autorius Darius Krasauskas – profesionalus žurnalistas ir vertėjas. „Ąžuoliuke“ dainuoja (su pertraukomis) nuo 1977 metų. Knygą apie H. Perelšteiną rašė nuo 2016-ųjų kovo, išleido 2022-ųjų lapkritį. Leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba.
2017 metais savo iniciatyva ir lėšomis D. Krasauskas išleido knygą „Mes iš „Ąžuoliuko“. Vieno choro istorijos“. Joje apie 200 smagių pasakojimų apie choro kasdieną: nutikimai, pokštai ir anekdotai iš choro gyvenimo; juos pasakoja apie 80 buvusių ir dabartinių choristų.
