Leidykla „Briedis“ pristato garsaus norvegų keliautojo, atradėjo Roaldo Amundseno (1872–1928) prisiminimus „Pietų ašigalis“. Tai nuotykių ir pavojų kupinas pasakojimas apie kelionę į visišką nežinią, į baugią sniego ir ledo karalystę, rašoma leidyklos „Briedis“ pranešime žiniasklaidai.
1909 m. knygos autorius sugalvojo gudrų planą aplenkti britų kapitono Roberto Falcono Scotto planuojamą ekspediciją į piečiausią planetos tašką, kur niekad nebuvo žengusi žmogaus koja, ir pasiekti jį pirmas.
Ekspedicijai ruoštasi laikantis didžiausio slaptumo. Į poliarinių tyrinėjimų laivą „Framas“ renkami įgulos vyrai nieko nenutuokė apie tikrąjį kelionės tikslą, nebuvo informuotas nei Norvegijos karalius Hokonas VII, nei šalies mokslo bendruomenė, nei ekspedicijos rėmėjai.
Amundsenas ne be pagrindo nuogąstavo, kad, anksčiau laiko pasklidus žiniai apie jo kelionę į Antarktidą, britai darys viską, kad jį aplenktų. Pietų ašigalio pasiekimas buvo ne tik didi mokslinės reikšmės užduotis, bet ir šalių prestižo reikalas! Mažytė, anuomet neturtinga Norvegija drįso mesti iššūkį galingai ir įtakingai Britų imperijai, skyrusiai didžiulius išteklius kapitono Scotto kelionei aprūpinti.
Po tikslių skaičiavimų ir kruopštaus pasirengimo, apsirūpinus reikiama įranga, maisto atsargomis ir be galo ištvermingais Grenlandijos šunimis, „Framas“ išplaukė Antarktidos link. Sustojus Madeiroje, Amundsenas įgulos vyrams pranešė apie tikrąjį kelionės tikslą ir sulaukė džiugaus visų pritarimo. Įveikus pusiaują, siautėjančių vėjų juostas, pietų vandenis ir ledkalnių ruožą, 1911 m. sausio 15 d. narsūs norvegai išsilaipino Antarktidoje, Banginių įlankoje, kur įsirengė „Framheimą“ – žiemojimo stovyklą, ir pradėjo ruoštis svarbiausiam žygiui.
Lemiama diena išaušo 1911 m. spalio 20-ąją. Tądien Amundsenas su keturiais ištikimais bičiuliais ir šunų traukiamose rogėse sukrauta manta pajudėjo į pietus. Pakeliui jiems teko rizikuoti gyvybėmis, įveikti siaubingas prarajas lede, baugius antarktinius kalnus ir begalines sniego dykumas, grumtis su pražūtingomis pūgomis. Kai kurie žygio dalyviai tik per plauką išvengė žūties.
Pietų ašigalį norvegai pasiekė 1911 m. gruodžio 14 d. ir ten iškėlė savo tėvynės Norvegijos vėliavą. Dar kelias dienas užtruko atlikti mokslinius skaičiavimus ir patikslinti Žemės piečiausio taško koordinates. Kelionė atgal į „Framheimą“ truko trumpiau, nei tikėtasi. Visi grįžo gyvi ir sveiki.
Kapitono Scotto vadovaujama britų ekspedicija Pietų ašigalį pasiekė 1912 m. sausio 17 d., 34 dienomis vėliau nei norvegų. Čia jų laukė skaudus nusivylimas. Ašigalyje plazdanti konkurentų vėliava liudijo, kad lenktynės dėl pirmenybės beviltiškai pralaimėtos. Į išeities stovyklą britų ekspedicija negrįžo. Jų tragišką likimą liudijo vėliau prie mirtinai sušalusių kūnų atrasti kapitono Scotto dienoraščiai.
Roaldo Amundseno „Pietų ašigalis“ – tai knyga ne tik apie užsibrėžto tikslo siekimą, bet ir apie narsių 20 a. vikingų draugystę, sumanumą, pasiaukojimą, nežinomybės baimės įveikimą didžių darbų ir atradimų epochoje.
Iš anglų kalbos knygą vertė Vitalijus Michalovskis.
***
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Pirmąjį vakarą trobelėje surengėme linksmą įkurtuvių vakarėlį, grojo gramofonas. Visi šunys buvo netoliese, pririšti prie kvadratu ištemptų metalinių lynų. Keturkojai ir anksčiau mus linksmindavo koncertais, bet dabar, kai visi buvo vienoje vietoje, choras buvo galingas, užvedamas tai vieno, tai kito atlikėjo. Ne tik dieną, bet ir naktimis! Keisti gyvūnai. Ką jie nori pasakyti šiuo kaukimu? Pradėdavo vienas, paskui prisijungdavo du, paskui dar keli, o galiausiai visas šimtas.
Paprastai koncertuodami jie atsisėda, išriečia galvas kuo aukščiau ir staugia iš visos širdies. Kaukdami šunys atrodo labai susitelkę ir sutrikdyti juos nelengva. Tačiau keisčiausia yra koncerto pabaiga. Staugimas nutrūksta vienu metu. Nebūna jokių atskirų vėlavimų, baigiamųjų akordų. Kas priverčia visus juos staiga nutilti? Aš nuolat juos stebėjau, bandžiau įminti paslaptį, bet bergždžiai. Ar šie gyvūnai turi savo kalbą? Nepaprastai įdomus klausimas! Niekas iš mūsų, susipažinusių su Grenlandijos šunimis, tuo neabejojo.
Ilgainiui pramokau suprasti įvairius jų skleidžiamus garsus. Galėjau tiksliai pasakyti, kas vyksta, nematydamas paties veiksmo. Kova, žaidimai, bandymai suvilioti patelę. Kiekvienas garsas skambėjo ypatingai. Kai šunys nori prisigerinti žmogui, garsai būna visiškai kitokie. Jei vienas iš jų darydavo kažką neleistina (pavyzdžiui, bandydavo pavogti maisto), o kiti žinojo, kad tai draudžiama, lakstydavo aplinkui ir skleisdavo neįprastus, niekada negirdėtus garsus. Manau, dauguma mano bendražygių taip pat išmoko juos atskirti.
Vargu ar gali būti įdomesnis ir įvairiapusiškesnis gyvūnas už Grenlandijos šunį. Iš savo protėvio vilko jis paveldėjo puikų savisaugos instinktą, Grenlandijos šuns pagarba vidinei hierarchijai išreikšta kur kas labiau nei naminių šunų. Nuolatinė kova dėl išlikimo lemia ankstyvą šių šunų brandą, jie nereiklūs ir labai ištvermingi. Grenlandijos šunų protas guvus ir išsivystęs, pritaikytas toms atšiaurioms sąlygoms, kuriomis jie gyvena. Neturėtume manyti, kad Grenlandijos šuo yra nenuovokus, jei jis neskuba atsisėsti pagal komandą arba tarnauti, kai jam liepiama. Šie dalykai taip nutolę nuo tikrosios Grenlandijos šuns prigimties, kad jis jų nesupranta, o jei ir supranta, tai sunkiai.
Grenlandijos šunys vadovaujasi stipresniojo teise. Stipresnis elgiasi, kaip jam patinka: viskas priklauso jam vienam, o silpnesnieji tegauna trupinius. Net jei tarp šių keturkojų užsimezga tvirta draugystė, ji visada pagrįsta hierarchijos principu ir stipresniojo baime. Silpnesnieji, turintys geriau išsivysčiusį savisaugos instinktą, siekia stipresniųjų apsaugos, o stipresnis šuo priima rodomą pagarbą ir gauna patikimą pagalbininką. Žinoma, nepamiršta apie dar stipresnį. Santykis su žmogumi irgi pagrįstas savisaugos instinktu. Gyvūnas išmoko vertinti žmogų kaip savo geradarį, iš kurio gauna visko, ko jam reikia išgyventi. Regis, šioje tarnystėje neapsieinama be meilės ir atsidavimo, bet vis dėlto pagrindinis veiksnys – savisaugos instinktas.
Grenlandijos šuo kur kas labiau gerbia savo šeimininką nei eilinis naminis augintinis, dažnai paklūstantis tik todėl, kad bijo būti nubaustas. Iš visų savo 12 šunų nasrų galėjau plikomis rankomis išimti maisto gabalą ir nė vienas nebūtų drįsęs man įkąsti. Kodėl? Nes jie bijotų, kad kitą kartą nieko negaus. O štai su savo namuose auginamais šunimis tikrai nenorėčiau to išbandyti. Jie gintų savo maistą, net jei tektų kąsti šeimininkui. Kokia to priežastis? Manau, kad naminio šuns paklusnumas šeimininkui nėra grįstas savisaugos instinktu, veikiau baime negauti į kailį. Jei maisto troškimas nugali lazdos baimę, vadinasi, pagarba šeimininkui nėra tikra. [...]
Vieną dieną nutiko kuriozinis įvykis. Mano stipriausias šuo vardu Lasė arba, kaip dažniau jį vadinome, Lasesenas, susižalojo užpakalinę leteną. Tai nutiko, kai buvau išvykęs. Lasesenas be galo mėgo laisvę ir sugebėjo pasprukti, bet savo laisvę jis, kaip ir daugelis sveikų stiprių šunų, išnaudojo kautynėms. Lasesenas užpuolė Odiną su Toru. Užvirė mūšis! Vykstant nuožmiai kovai, grandinė apsisuko aplink Laseseno leteną ir ją užveržė, todėl buvo pažeista kraujotaka. Kiek laiko jis taip išbuvo, nežinau. Atvykęs iškart pamačiau, kad šuo ne savo vietoje.
Atidžiau apžiūrėjęs leteną, supratau, kad ji labai sušalo. Visą pusvalandį stengiausi normalizuoti kraujotaką. Tai pavyko padaryti laikant leteną savo šiltuose delnuose. Iš pradžių letena atrodė lyg negyva, bet netrukus į ją pradėjo plūsti kraujas. Tikriausiai tai buvo gana skausminga, nes Lasesenas tapo neramus. Jis inkštė ir tiesė snukį prie skaudamos vietos, tarsi norėdamas parodyti, kad mano veiksmai jam nemalonūs. Tačiau įkąsti nemėgino. Po tokio gydymo koja smarkiai sutino, bet jau kitą dieną Laseseno sveikata pasitaisė, nors šuo dar kurį laiką šlubavo.
Tuo laikotarpiu dienoraštyje žymėjausi tik trumpas pastabas. Tikriausiai todėl, kad buvau be galo užsiėmęs. Tad paskutinis vasario įrašas skamba taip: „Ką tik pas mus apsilankė imperatoriškasis pingvinas ir iškart atsidūrė puode.“ Be jokių ilgų epitafijų!
